Vincas Davainis – kūrybinis Martyno Gudelio pseudonimas. M. Gudelis gimė Rochesteryje (JAV), mirė 1993 m. Čikagoje. 1925 m. baigęs Marijampolės realinę gimnaziją, studijavo Kauno universitete. Priklausė aušrininkų organizacijai, Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų (eserų) sąjungai. 1926 m. pateko į policijos akiratį, kai rugsėjo 5 d. kartu su draugais „viešame mitinge kurstė susirinkusius atsisakyti nuo kareiviavimo, organizuotis į revoliucines darbininkų jaunimo eiles, ištikus karui Lenkijos su Lietuva, nukreipti visiems ginklus prieš savo vyriausybę, kelti pasaulinę revoliuciją“. 1929 m. dalyvavo pasikėsinime į tuometinį Lietuvos ministrą pirmininką A. Voldemarą. Aušrininkų atentatas įvyko Kauno Valstybės teatro sodelyje, į A. Voldemarą ir jo palydą buvo paleisti 7–9 šūviai iš revolverių. Vienas karininkas buvo nušautas, pora žmonių sužeista, o pats ministras pirmininkas liko sveikas. M. Gudelis kartu su bičiuliu A. Bulota perėjo Lietuvos-Lenkijos sieną ir paspruko į Čekoslovakiją, o per ją – į Austriją. Vėliau studijavo Berlyne, o prasidėjus sukilimui Ispanijoje, išvyko kautis respublikonų pusėje ir dirbo anarchistų štabe Barselonoje.

        1941 m. M. Gudelis atsidūrė JAV ir ėmė dirbti Čikagos dienraštyje „Naujienos”, o 1951 m. tapo šio leidinio redaktoriumi ir leidėju. Rašė straipsnius įvairiais slapyvardžiais (M. Skynimas, L. Guoba, V. Davainis ir kt.), kuriuos spausdino „Aušrinėje”, „Kovos kelyje”, „Kultūroje”, almanache „Darbas”. M. Gudelis yra parašęs ir keletą knygų. 1933 m. išleido atsiminimų knygą apie Ispanijos anarchistų kovas – „Sukilusi Ispanija”, 1941 m. – publicistikos knygą „Ispanų kovos dėl laisvės: Svarbiausi pilietinio karo epizodai“. Parašė romanus „Skynimai dega“ (1935), „Boliaus Šilinio nuotykiai“ (1943), iš ispanų kalbos išvertė V. Blasco Ibañezo romaną „Lūšna“ (1937).

Susipažinkite su keletu knygos „Sukilusi Ispanija“ ištraukų:

Prašvitus ir kalabose pasidarė bent kiek šviesiau. Pradėjom viską aiškiau įžiūrėti, ir net galėjom įskaityti sienose esančius užrašus. O šitų Katalūnijos įstaigų sienos išrašytos ne menkiau, kaip visos Europos. Skirtumas tiktai toks, kad mažiau pornografijos.

Labiausiai metasi į akis – Viva 1a FAI! Viva 1a CNT! Tai pirmosios Iberijos Anarchistų Federacijos ir Sindikalistų Konfederacijos vardų raidės. Ypač dažnai kartojama „Viva la FAI!“ – Tegyvuoja Iberijos Anarchistų Federacija! Šis trumpas šūkis didelėmis raidėmis įrašytas pačioj kalaboso palubėj, kurio trumpi ispanai, rodos, net du viens ant kito užsilipę nepasieks. Ispanijos anarchistai savo darbuotę sugebėjo taip išplėsti, kad šios trys raidės tapo pažįstamos visiems visuomenės sluoksniams, jos pasiekė tamsiausią Ispanijos užkampį. Dar daugiau. Jas ne tiktai pažįsta, bet jos tapo gyvos, griežtos revoliucinės kovos simboliu. Ne Maskvos komunistai yra pavojingi Ispanijos buržujams, bet FAI. Kapitalistai labiausiai susirūpinę užgniaužti FAI, o „aukštos damos“ užsikemša ausis, nes apie šią grupę negali klausyti. Kalbos apie FAI tiek sukelia baimės, kad joms nuolat vaidenasi bombomis apsikabinėjusieji FAI nariai. Seimo atstovai ir net socialistiški ministeriai kiekviena proga linksniuoja šį trijų raidžių sąskambį, o civilinė gvardija ir policija daugiausia turi darbo su FAI žmonėmis. Iš tikrųjų, šis ispanų buržuazijos baubas yra vienintelis rimtas naujos santvarkos nešėjas. Ten susijungę žmonės, kurie, turėdami omenyj vietos sąlygas ir žmonių būdą, rimtai susirūpinę priartinti socialinę revoliuciją, ir laiduoti jos užkariavimą. FAI bekovodama neteko daug savo narių ir kiekvieną savos kovos laimėjimą rašė krauju. Sunkiausiose Ispanijos darbininkijos kovose FAI visuomet tekdavo pasiimti sunkiausias pareigas. Bet ji kovos sunkumų nebijodavo. Užtat josios nariai šiandien yra atkakliausi kovotojai, išėję didžiausią gyvenimo mokyklą ir kovoje pakankamai užsigrūdinę. Negąsdina jų nei mirtis, nei kalėjimai, nei ištrėmimas. FAI narys ir policijos prezidentūroj šampalais mušamas šaukia: Viva la FAI!

Man teko kalėti „sunkiaisiais laikais“; visi Barcelonos sindikatai uždaryti, žymesnieji žmonės sukišti į kalėjimus, laivas „Buenos Aires“ pilnas prigrūstas sukilėlių. Kaliniams šelpti komitetai rūpinosi besirengiančiu išvažiuoti laivu, ir kaliniai buvo palikti ant rančio. Taip ispanai vadina kalėjimo maistą.

Socialiniais kaliniais Ispanijoj vadinasi visi tie darbininkai, kurie kalėjiman pakliūva už socialinius konfliktus: streikus, sabotažą, streiklaužių vaikymą ir už kitus veiksmus, susijusius su betarpiška darbininkų kova.

Visi priklauso prie sindikalistinės konfederacijos. Visi yra laisvojo komunizmo šalininkai. Jie įsitikinę, kad naują visuomenės santvarką sukurti galima tiktai per sindikatus, patiems darbininkams perėmus visą gamybą į savo rankas. Ir mano, kad ,tai galės įvykti tiktai tada, kai darbininkai sugebės tą gamybą vesti ir viską kontroliuoti. Nepasitiki jokiais pašaliniais „daktarais“ nei inteligentais, kurie nėra darbininkų gretose. Apskritai jie nepasitiki jokia politine partija, nes „politiką daryti“ reiškia sugebėjimą virš masių valdžią turėti. Darbininkai pakankamai girdėjo labai kairių žmonių, bet kai tie „kairieji“ viršun užlipo, jų kairumas dingo. Nepasitiki net tais, kurie šiandien seime dedasi pačios konfederacijos gynėjais, nes anksčiau buvusieji jos gynėjai viską užmiršo. Socialiniai kaliniai visas partijas laiko kenksmingomis, nes jos dumiančios darbininkams akis, trukdančios jų išsilaisvinimą.

Kovose ispanai yra atkaklūs, bet užtat ir kovos idealus pasirenka tolimiausius. Nesiduoda pigiems politikieriams apgaudinėti, jų nesuvilioja siūlomi šaukštai sriubos. Ispanai jeigu ryžtasi, tai be jokių smulkučių išrokavimų. Brangiausiu dalyku skaito laisvę ir siekia visiškai panaikinti vieno žmogaus valdžią ant kito, panaikinti visokios valdžios pradą. Savo išsvajotos santvarkos pradus bando tarpusavyj gyvendinti. Savųjų tarpe elgiasi taip, tarytum gyventų toj santvarkoj, kurios visi taip trokšta.

Bet Barcelonos kalėjime rasi ne vien ispanus. Barcelona yra miestas tarptautinis, ji ne tik yra Ispanijos darbininkijos avangardas, bet ir Pietų Europos anarchistų „centras“. Barcelona Ispanijai vaidina tokį pat vaidmenį, kaip Peterburgas vaidino carų Rusijai. Visos Ispanijos darbininkijos akys nukreiptos ne į Madridą – sostinę, bet į Barcelona. Jeigu kokis nors judėjimas laimi Barcelonoj, jis tikrai nubanguos po visą Ispaniją. Barcelonoj knibždėte knibžda visų pasaulio tautų žmonės, tas tautų mišinys atsiliepia ir kalėjime. Ten rasi portugalų, prancūzų, italų, argentiniečių, amerikonų, vokiečių, apskritai, visų didelių ir mažų tautų ir tautelių.

Socialinių kalinių tarpe gyviausiais užsieniečiais pasirodė italai. Italų anarchistai visuose kraštuose kelia revoliuciją. Daugumas jų ištremti iš visų Europos valstybių, perėję beveik visus kalėjimus, jų nenori įsileisti nė vieną valstybė. Dabartinė Ispanijos valdžia pirmon eilėn juos ir tremia. Bet nespėjo vieną grupę išvežti į Prancūzų pasienį, jau, žiūrėk, atvedė naujų, taip pat ištremti paskirtų.

Kai Ispanijos anarchistai ir sindikalistai, pildydami savo nutarimą dėl Visuotinio liaudies apsiginklavimo, ruošė ginklus ir juos skirstė po darbininkų kvartalus, viename Barcelonos priemiesčio ginklų sandėlyj, bededant į bombas pistonus, sprogo pistonas, kuris sužeidė dirbusi darbininką. Šis sprogimas buvo toks stiprus, kad atkreipė ten sargybą ėjusios civilinės gvardijos dėmesį. Į sandėlį įėjo civilinės gvardijos kareivis, pašnekėjo su namo nuomininku ir, nieko įtariamo neradęs, išėjo. Policija, gal būt, būtų sandėlio ir neatidengusi, jeigu nebūtų susižeidęs ten dirbęs darbininkas.

Sužeistasis, kartu su dviem ten buvusiais vyrais, sėdo į auto, uždarė sandėlį, garažą ir išvažiavo ieškoti gydytojo. Civilinės gvardijos sargybos, kurios dar netoli buvo nužingsniavusios nuo įtariamo namo, panoro sustabdyti važiuojantį auto, bet pastarasis nesustojo, o pasileido dar didesniu smarkumu. Sargybiniai paleido į auto keletą šūvių, bet jis laimingai paspruko, ir ligi šiai dienai nė vienas sandėlyj dirbęs darbininkas dar nėra suimtas.

Vėliau atvyko didesnis policijos būrys, atplėšė garažo ir sandėlio duris ir rado virš tūkstančio bombų, apie dvidešimt šautuvų, keliasdešimt revolverių ir keliolika tūkstančių šovinių. Šis radinys policiją taip nustebino, kad ji nežinojo ko griebtis. Areštavo visus įtariamuosius, bet ligi šiam metui nepavyko nei nustatyti, kas tame sandėlyj dirbo, nei surasti kaltininkus. Policija jautė, kad Barcelonoj yra ir daugiau tokių sandėlių, bet visos daromos kratos nedavė jokių rezultatų. Tada policijos viršininkas, pasitaręs su gubernatorium, nutarė areštuoti veiklesniuosius anarchistus, bet jų jau nerado savo butuose. Rastos bombos ir anarchistų išsislapstymas davė pagrindo gubernatoriui įtarti, jog ruošiamasi rimtiems darbams.

Gubernatorius, pasitaręs su policijos vadu ir kariuomenės viršininku, nutarė laikyti paruoštas visas kariškas dalis. Ištisas aštuonias dienas – pradedant prieš Kalėdas ir baigiant po Naujų metų – nė vienas kareivis neišėjo iš kareivinių, pagaliau ir pačiose kareivinėse neleido nei dieną, nei naktį nusirėdyti. Lygiai taip buvo laikoma ir visokios rūšies policija.

Tokia nuotaika buvo ne tiktai Katalūnijoj, bet Valencijos, Andalūzijos, Astūrijos ir kitose provincijose. Žiemos švenčių metu visoj Ispanijoj tiktai ir tekalbėjo apie artėjantį perversmą, kuris turėjo išsiplėsti į socialinę revoliuciją.

Bet, matyt, vietos buržuazijos baimė buvo tokia didelė, kad ji pati pradėjo daugiau kalbėti apie artėjančią revoliuciją, negu patys tos revoliucijos nešėjai – anarchosindikalistai. Ir kai Ispanijos Anarchosindikalistinės Darbininkų Konfederacijos Komitetas, sąryšyj su bręstančiu geležinkeliečių streiku, savo dienrašty paskelbė, jog jis streiko reikalu yra davęs savo organizacijoms atitinkamas instrukcijas, kaip vadovai, taip ir visa buržuazija, manė, jog tai yra ženklas revoliucijos pradžiai. Bet sindikalistai savo spaudoj rašė, jog jie dar neliepė savo nariams pradėti visuotinį revoliucinį streiką ir niekuomet nelieps pradėti tuo metu, kai valdžia, buržuazijos inspiruojama, visuose miestų strateginiuose punktuose ir pagelžkelėse išstatė savo kulkosvaidžius. O kai atrodys, – rašė toji pat spauda,– kad valanda atėjusi patogi, revoliucijos bangų nesulaikys nė kulkosvaidžiai, nes vietomis jie nukryps prieš pačius valdovus.

Sekmadienio, sausio mėn. 8 dienos, rytas buvo tikrai šventadieniškas: nors nuo jūros ir pūtė šaltokas vėjas – vienintelis žiemos nešėjas pietiniuose Viduržemio jūros pakraščiuose – bet kaitrios saulės spinduliai, atsimušę į miestų nugaras – apsupančius kalnus – , šildė orą ir gyventojus traukte traukė iš šaltų akmeninių ir nekūrentų lindynių pasišildyti ir pasidžiaugti vien pietiečiams teprieinama gamtos dovana. Beveik visos Barcelonos gatvės – Rambia, Gran Via, Parralelo, Paseo de Colon, Nacional – ir didesnės aikštės nuo dešimtos valandos ryto knibždėte knibždėjo šventadieniškai apsirėdžiusių ir linksmai nusiteikusių žmonių. Žiemos sekmadienį, kai saulė taip smarkiai nekaitina, katalonietis mėgsta išeiti pasivaikščioti: tada jis ne tiktai pasidžiaugia besišvaistančiom bręstančiom mučiačiom (1), kurios net senį sustabdo ir priverčia pasigėrėti, bet taip pat sutinka savo pažįstamus, pasišneka, pasidžiaugia jūra; o taip pat labai dažnai visą sekmadienio rytą praleidžia Parraleloj, kuri visa nukrauta knygų kioskais. Ten galima rasti retų ir senų, net viduramžių, leidinių ir prieinamiausiomis sąlygomis įsigyti visa moderniškoji literatūra. Sekmadieniais Barcelonos Parralelo virsta didžiausia knygų rinka, ištisą dieną kimšte prikimšta žmonių.

Bet sausio 8–tą dieną Barcelona turėjo dar ir kitų akį erzinančių dalykų, kurie, tiesą sakant, vietos gyventojams buvo ne naujiena, bet vis dėlto kėlė savotišką nerimą. Visas Barcelonos centras buvo pilnas puolamosios policijos; policininkai šautuvus laikė rankose; miestų kryžkelėse buvo matyti civilinė gvardija; netoli kareivinių esančiose aikštėse mūšiui pasiruošusios kariuomenės dalys, o strateginėse vietose stovėjo kulkosvaidžiai.

Apie vidurdienį Barcelonoj besirenkančiuose revoliuciniuose anarchistų kovos būriuose keitėsi šitokiais posakiais:

– Šiandien negalim eiti, visam mieste visokios gvardijos jau pasiruošę.

Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933.

Skaitykite visą V. Davainio knygą „Sukilusi Ispanija“ anarchisto bibliotekoje!