Ar į naftos-aliuminio-plastiko-ginklų pramonės bosus mes galime žiūrėti kaip į Didžiuosius Vyrus ar Moteris ir laikyti juos apšviestaisiais žmonijos atstovais? O gal jie yra tik godžios menkystos, spjaunančios ir į žemės planetą, ir ir į jos gyventojus? Ar mes turime juos gerbti už tai, kad jie išrado napalmą arba nervus paraližuojančias dujas? O gal už tai, kad jie panaikino vergovę? Bet vergovė niekur nedingo. Vergovė išliko, nes kiekvienas žemės gyventojas privalo dirbti.
Mums reikia naujos išsilaisvinimo deklaracijos. Reikia išsilaisvinti nuo 8 valandų privalomo darbo dienos, nuo 5 darbo dienų savaitės ir pereiti prie 5 valandų darbo dienos, prie 1 darbo dienos per savaitę. Žinoma, gaunant tą patį atlygį. Ką manote apie pramogas ir laisvalaikį, kuris trunka po 12 valandų 7 dienas per savaitę? O gal palikti tik kelias mažiausiai žalingas pramonės įmones, kuriose žmonės dirbtų vienerius metus, o po to galėtų mokytis, kurti meną, keliauti ar lankytis kitose šalyse, pvz., A. Huxley’io Saloje?
Mes manome, kad 8 val. darbo diena yra didis pasiekimas lyginant su tais laikais, kai darbininkai, net vaikai, už menką atlygį ir dar prastesnes sąlygas plėšydavosi po 14 val. per dieną. Žinoma, kad tai jau geriau, bet ir 8 valandos yra per ilgai! Mūsų gyvenimai turėtų būti panašūs į nesibaigiančias atostogas. Buvo apiplėštas kiekvienas, kuris visą gyvenimą dirbo kasmet gaudamas kelias savaites atostogų. Buvo apiplėštas kiekvienas, kuris dirbo šešis mėnesius ir atostogavo šešis mėnesius atostogavo. Buvo apiplėštas kiekvienas, kuris dirbo vieną dieną, o 364 dienas – atostogavo. Mums reikia totalių atostogų. Plėskime laukinę gamtą, mažinkime žmonių populiaciją, mažinkime gamybą!
Kiekvienas, sakantis, kad tai neįmanoma, tėra šio vaiduokliško spektaklio dalis. Mes galime formuoti tinkamo Vyro įvaizdį! Galime formuoti Berniuko įvaizdį! Galime formuoti Mergaitės ir Moters įvaizdį! Galime kurti kokį tik norime šalies, pasaulio ar gamtos įvaizdį!
10 valandų 6 darbo dienų savaite, kuri tapo
8 valandų 5 darbo dienų savaite, kuri gali tapti
1 valandos darbu per 1 savaitę, o galiausiai pavirsti į
0 darbo valandų per 0 darbo dienų savaitę!
Žmonėms turi būti mokama ne už darbą, o už žaidimą!
Žmonės turi ištisas dienas gulinėti hamakuose ir siurbčioti limonadą!
Dauguma žmonių per daug užsiėmę savo darbu bei poilsiu nuo darbo ir nesugeba peržengti savo protinių nuostatų. Mano mama paklaustų: „O ką daryti su gamyklų darbininkais, kuriems jų darbas patinka? Jie yra laimingi gaudami savo atlyginimą ir galėdami įsigyti tiek visokiausių gamyklose pagamintų nuostabių daiktų. O ką bekalbėti apie visas kitas paslaugas ir medicininę priežiūrą pasenus?” Išties, ne religija, bet darbas yra opiumas liaudžiai.
Pasaulio darbininkai, meskite savo darbus!
Pagalvokit apie banginius, protingesnius už Einšteiną ar Bachą, kurie gyvendami savo nuostabų gyvenimą nedirba nė vienos sumautos sekundės!
Iš http://deoxy.org/zerowork.htm vertė RB
2009 06 25
P.S. Manoma, kad šią esė parašė amerikiečių poetas Antleris, kuris 1970 m., būdamas 24 m. amžiaus, dirbo konservų fabrike, nykioje darbo vietoje, o vėliau parašė poemą „Fabrikas“. Daugiau apie autorių: wiki.infoshop.org/Antler ir antlerpoet.net
