Šiame skyriuje bus bendrais bruožais kalbama apie XX a. pabaigos anarchistų judėjimą Didžiojoje Britanijoje.
Kiek iš viso yra anarchistų?
Anarchistų skaičius skiriasi skirtingose vietovėse ir skirtingu laiku. Kartais jis buvo dirbtinai padidinamas, nes prie anarchistų jungėsi visai ne anarchistinių įsitikinimų žmonės, profsąjungų atstovai ir pan., kurie patekdavo į statistiką kaip anarchistai. Šiuo metu realus anarchistų skaičius, ko gero, yra mažesnis nei statistikoje.
Kelių nacionalinių anarchistinių oraganizacijų narių sąrašuose yra ne daugiau kaip du šimtai žmonių. Antirinkiminiuose protestuose Trafalgaro aikštėje 1992 m. dalyvavo, įvairiais duomenimis, nuo 750 iki 1200 žmonių. Bendras periodinių anarchistinių leidinių tiražas yra mažiau nei 30000, įskaitant ir leidinius, parduotus ne anarchistams. Remiantis šiais duomenimis, anarchistai yra labai nedidelė mažuma.
Kiti rodikliai rodo kiek didesnius skaičius. Penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje daugybė žmonių, protestuodami prieš atominius ginklus, žygiavo iš Aldermastono į Londoną. Pradžioje kiekvienas žygiavo kaip atskiras individas, bet vėliau dalyvaujančioms grupės organizatoriai pasiūlė nešti plakatus. Tuomet daugiau nei vienas iš keturiasdešimties protestuotojų pavadino save anarchistu. Turbūt teisinga manyti, kad tarp nepritariančių atominiam ginklavimuisi 1/40 sudarė anarchistai, o tai galėtų būti 1 % visų gyventojų.
Apie 1980 m. viena iš rinkimus stebinčių organizacijų (ICM) suskaičiavo žmones, kurie. paklausti. už ką jie balsuos, atsakė, kad išvis nebalsuos. Šie žmonės sudarė 7 % visų gyventojų. Nebalsuoti rinkimuose yra daugybė priežasčių, bet galima santūriai apibendrinti, kad 1/7 tokių žmonių nebalsavo dėl anarchistinių sumetimų, nenorėdami „skatinti jų veiklos”, o tai sudaro 1% visų gyventojų.
Jei faktas, kad anarchistai sudaro 1%–2% nuo suaugusiųjų populiacijos, yra teisingas, tuomet anarchistų Didžiojoje Britanijoje yra apie pusė milijono. Vis dar mažuma, bet jau ne tokia mažytė.
Daugumos anarchistų patirtis yra tokia, kad jie kurį laiką gyveno įprastą gyvenimą ir tik vėliau pradėjo žiūrėti į anarchizmą kaip į rimtą idėją. Taigi panašu, kad būsimų potencialių anarchistų skaičius yra didesnis nei žmonių, save jau apibrėžiančių anarchistais, skaičius.
Kokio amžiaus yra anarchistai?
Dauguma anarchistinių grupių sudaro jauni (iki 35 metų), kai kurie vyresni (virš 50 metų) ir tik keletas vidutinio amžiaus žmonių. Jauni anarchistai dažnai daro išvadą, kad prieš kelis dešimtmečius anarchistinis judėjimas patyrė nuosmukį. Kiti mano, jog kad anarchizmas yra neseniai užgimusi, bet šios išvados nėra teigingos. Anarchistų pasiskirstymas pagal amžių išlieka panašus mažiausiai 50 metų.
Vidutinio amžiaus anarchistai nustoja lankytis anarchistinių grupių susitikimuose, nes skiria daugiau laiko šeimai ir karjerai. Jie ir toliau lieka anarchistais bei gina anarchistines pozicijas, bet yra mažiau pastebimi. Vėliau, atsiradus daugiau laiko, kai kurie iš jų, bet ne visi, grįžta į aktyvią ir pastebimą veiklą.
Šia prasme situacija politinėse partijose yra visiškai priešinga, ten didžiąją aktyvių žmonių dalį sudaro vidutinio amžiaus žmonės. Bet šie vidutinio amžiaus aktyvistai iš tikro yra apmokami organizatoriai ir karjeros siekiantys politikai. Pasiskirstymas pagal amžių tarp neapmokamų savanorių politinėse partijose yra beveik toks pat, kaip ir anarchistiniame judėjime. Galima daryti išvadą, kad akivaizdų vidutinio amžiaus anarchistų trūkumą sukelia apmokamo darbo ir karjeros galimybių nebuvimas anarchistiniame judėjime.
Tikra tiesa, kad dauguma anarchistinio judėjimo grupių narių yra jauni žmonės, todėl čia netrūksta entuziazmo, energijos ir šviežių idėjų. Dėl tos pačios priežasties judėjimui trūksta kantrumo ir savo paties istorijos pažinimo. Kartais toje vietoje, kur prieš kelis metus klestėjo anarchistų grupė, susikuria nauja anarchistų grupė, nieko nežinanti apie ankstesnės grupės veiklą. Ankstesnės grupės nariai pritariamai stebi, bet neperduoda savo patirties, nes yra užsiėmę kitais darbais.
Jauni žmonės anarchistų judėjime patys gali priimti sprendimus. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl vyresni anarchistai nesikiša. Patirties trūkumas ir perdėtas optimizmas dažnai tampa nesėkmių priežastimi. Būta „masinių demonstracijų”, kuriose pasirodė tik patys organizatorai, nes trūko informacijos sklaidos. Būta įstabių reklaminių kampanijų skleidžiant informaciją apie knygų mugę, tačiau niekas nesusiprotėjo užsakyti mugės patalpų. Tačiau iš esmės jaunieji anarchistai organizuojasi pakankamai gerai.
Kaip organizuojasi anarchistai?
Anarchistų judėjimas susideda iš autonominių grupių ir atskirų individų. Jie spausdina ir platina literatūrą, organizuoja mitingus ir demonstracijas, kuria komunas, nemokamas mokyklas, pagalbos centrus ar klubus, tarpusavyje diskutuoja apie anarchizmą. Kai kurios grupės reiškiasi visosse minėtose veiklos srityse, kitos užsiima kuria nors viena sritimi. Jos gali pasivadinti pagal vietovę, kurioje veikia, pagal pasirinktą veiklos kryptį („Tokia ir tokia leidybos grupė”) ar šiaip kokiu nors smagiu pavadinimu.
Be įprastinių ryšių tarp grupių, veikia keli neformalūs, bet gyvybingi bendravimo tinklai ir trys ar keturios „nacionalinės organizacijos”. Pastarosios susideda iš nuolat bendraujančių autonominių grupių, kurios priima bendrus spręndimus ar apjungia jėgas leidybai.
Kelios grupės veikia formalios narystės pagrindu, bet tai nėra įprasta. Dažniausiai grupės nariai yra tie, kurie yra aktyvūs. Yra žmonių, kurių aktyvumas pasireiškia tik retkartčiais, ir niekas nežino, ar jie yra grupės nariais, ar ne. Yra nemažai aktyvistų, priklausančių kelioms grupėms iš karto.
Vyrauja du anarchistinės veiklos organizavimo metodai. Pirmasis – grupės nariai aptaria, ką jie nori daryti, ir pasiekia bendrą sutarimą remiantis daugumos nuomone. Antrasis – energingas žmogus paskelbia savo ketinimus ir pakviečia kitus prisijungti. Toks iniciatorius gali būti spalvinga asmenybė, gali būti drovuolis, gali būti arba nebūti talentingas organizatorius. Dažnai tik grupės nariai žino, kas jie tokie yra.
Laikinai pasitraukę iš aktyvios veiklos vidutinio amžiaus anarchistai dažnai išlaiko ryšius užsiprenumeruodami periodinius leidinius, platinimo tinklo paslaugas ar likdami nacionalinės organizacijos nariais.
Anarchistinė literatūra
Septynmetė paklausė savo tėvus anarchistus: „Ar anarchistai tikrai turi prekiauti savo knygomis?” 1970 m. ištobulėjus spausdinimo technologijoms šis procesas tapo ne toks brangus, todėl knygos, brošiūros, periodika ir lankstinukai tapo matomiausia anarchistinio judėjimo dalimi. Kai kurios grupės užsiima leidyba kaip viena iš savo plačios veiklos sričių, kitos, įskaitant ir „grupes”, susidedančias iš vieno žmogaus, specializuojasi vien leidyboje. Pats spausdinimas kartais daromas mėgėjiškai, kartais – vietinėje spaustuvėje, o kartais spausdinimu užsiima klestintis komercinis anarchistų-bendradarbių kooperatyvas.
Išleidžiamų knygų ir brošiūrų kokybės standartas yra geras. Daugybę kartų buvo perspausdinti pavykę anarchistų kūriniai. Nauji darbai paprastai būna gerai parašyti, o jei naudojamos iliustracijos, jos būna gerai nupieštos. Gamybos savikaina paprastai būna labai žema, o galutinis rezultatas, tik su keliomis išimtimis, – mielas akiai ir patogus skaityti.
Anarchistų periodinių leidinių kokybės standartas svyruoja tarp puikaus ir tragiško. Yra keletas naudingų ketvirtinių, mėnesinių ir savaitinių žurnalų bei laikraščių. Kai kurie jų vietiniai, kai kurie – nacionaliniai. Kai kurie bendruomeniniai žurnalai ir specializuoti laikraščiai turi nuolatines anarchistų rubrikas. Platinama daugybė anarchistų zinų, kurių pagrindinis privalumas yra tai, kad jų gamintojai įgauna rašymo ir leidybos patirties. Plakatų ir skrajučių kokybė svyruoja nuo puikios iki vertos šiukšlyno.
Trys skirtingos, bet tarpusavyje bendradarbiaujančios grupės užsiima anarchistinės literatūros iš Britanijos ir kitų anglakalbių šalių pristatymu į komercinius ir į radikalius knygynus.
Komerciniai leidėjai kartais išleidžia anarchistų kūrinius, bet nė vienas anarchistinis leidėjas ar platintojas šioje šalyje neuždirba jokio pelno. Jei ir atsiranda kokios pajamos, jos iškart vėl investuojamos.
Neseniai veikė viena ar dvi nelegalios anarchistų radijo stotys. Išleisti keli audio įrašai, keli puikūs video, daugiausiai pagaminti studentų naudojant koledžo įrangą. Jokios abejonės, kad augant techninėms galimybėms tokios produkcijos kiekis didės.
Anarchistinių leidinių prekystaliai atsiranda mitinguose, koncertuose, festivaliuose, koledžuose ir gatvės turgeliuose. Veikia ir anarchistinių knygų siuntimo paštu tarnyba. Vyksta knygų mugės, kuriose buriasi anarhistai ir pardavinėja vieni kitiems knygas, marškinėlius, emblemas bei užkandžius. Seniausia iš tokių mugių – Londono anarchistinių knygų mugė – yra nuolatinė anarchistų būrimosi vieta.
Mitingai ir demonstracijos
Kol televizija nebuvo taip išplitusi, populiari pramoga buvo klausytis ant dėžės pasilipusių kalbėtojų. Tuo metu buvo keli tikrai geri anarchistų oratoriai. Kiek man žinoma, šiandien nevyksta nuolatiniai anarchistų mitingai gatvėje. Vyksta susitikimai patalpose ir, nors ten kviečiami visi žmonės, didžioji dalyvių dauguma yra anarchistai.
Anarchistus dažniau galima pamatyti kitų grupių demonstracijose, kada jos siekia kovoti už individualaus pasirinkimo laisvę. Eisenose su plakatais anarchistai gali save identifikuoti, bet dažniausiai jie dalyvauja kaip paprasti individai. Paprastai tai būna vidutinio amžiaus anarchistai, laikinai pasitraukę iš aktyvios veiklos.
Anarchistai nuolat įsitraukdavo į kampanijas už branduolinį nusiginklavimą. Jie prisidėjo organizuojant antrą Aldermastono maršą (pirmasis buvo grynai pacifistinis) ir dalyvavo trečiame, organizuotame CND (kuri iki 1964 m. buvo leiboristų partijos sąjungininkė). Anarchistai stipriai prisidėjo prie „100 komiteto”, kuris protestavo prieš bombas gatvėse ir yra atsakingas už „Taikos seklių” veiklą („sekliai“ paviešino informaciją apie slaptą priešatominį bunkerį, skirtą vien vyriausybės nariams). Anarchistai dalyvavo „Taikos stovyklose” prie branduolinių ginklų bazių vartų. Anarchistų grupė valtimi išplaukė į jūrą, kad sutikų pirmąjį Škotų įlankoje turėjusį apsistoti amerikiečių atominį povandeninį laivą, ir jiems net pavyko užsiropšti į laivo denį.
Aldermastono maršai jau kasmet nebevyksta, bet 1989 m. vykusiame marše dalyvavo daugybė anarchistų. Paskutinę dieną jie netikėtai išsitraukė vielos žirkles ir užpuolė tvorą, juosiančią Aldermastoną. Šiam veiksmui buvo iš anksto pasiruošta anarchistiniuose tinkluose. Vėliau anarchistai įsitraukė į miglotus teisminius ginčus teigdami, kad branduolinių ginklų saugyklos teritorijoje galioja teisė naudotis šios teritorijos keliais, todėl anarchistų grupė tik sudarė keblumų teritorijos apsauginiams norėdama pasinaudoti savo legalia teise kirsti aptvertą teritoriją.
Kai „Nirex” (nevyriausybinė organizacija, atsakinga už branduolinių atliekų saugojimą) atidarė savo „informacinius centrus” tose vietovėse, kur buvo planuojamos laidoti atliekos, vienas anarchistas paprastai ir įtikinamai pademonstravo, kad „informacinio centro” darbuotojai Bedforde neturi jokios informacijos apie branduolinių atliekų keliamus pavojus. Ant centro stalo jis paliko popierinį paketą ir pranešė darbuotojams, kad pakete yra alfą radiaciją spinduliuojantis purvas iš Selafyldo apylinkių. Darbuotojai virš paketo pamojavo savo Geigerio skaitikliu, kuris nieko neužfiksavo. Pasirodžiusiam vietinio laikraščio žurnalistui jie pasakė, kad alfa spinduliuotė tėra juokelis. Žurnalistas nebuvo atominės energetikos ekspertas, bet net jis žinojo, kad alfa spinduliai nepraeina pro popierių ir labai nustebo, kad „informacinio centro” darbuotojai nežino tokio paprasto dalyko.
Anarchistai sėkmingai dalyvavo agituodami už pokyčius įstatymuose (mirties bausmės panaikinimas, kariškos drausmės ir bausmių sistemos mokyklose uždraudimas). Kai buvo įvykdyta mirties bausmė D. Bentlejui, Londono anarchistai dviem mitingais pradėjo paskutinį sėkmingos agitacijos prieš mirties bausmę etapą. Į pirmajį mitingą buvo kviesta anarchistų grupės vardu, o į antrajį – tos pačios grupės, bet jau pasivadinusios „Lyga prieš kapitalo bausmes”. Po antrojo mitingo anarchistai pasitraukė, leisdami perimti lygą teisininkams ir politikams, kurie ir anksčiau dalyvavo kampanijose prieš nusikaltėlių korimą, ir šį kartą jiems pavyko.
Kai buvo išleistas įstatymas, draudžiantis nuomotojams į savo reklaminius skelbimus dėti posakį „ne spalvotiesiems”, anarchistai lankė parduotuves ir jų savininkus informavo, kad jų skelbimų lentos pažeidinėja įstatymus.
Neseniai vykusi irgi sėkminga kampanija, kurioje dalyvavo anarchistai, buvo nukreipta prieš „balsavimo mokestį”. Anarchistai buvo gerai matomi gatvės demonstracijose ir prideramai visus erzino teismų metu sukeldami kvailinančias diskusijas.
Anarchistai entuziastingai įsitraukė į du didelius darbuotojų ir darbdavių konfliktus – šachtininkų streiką ir Mardoko spaustuvininkų streiką – ir į daugelį kitų mažesnių konfliktų.
Kai kurie anarchistai yra medžioklės sabotažininkai ir dalyvauja gyvūnų išlaisvinimo judėjime. Anarchistai organizavo „Mušk turčius” maršą į Hampstedo milijonierių namus ir „Sustabdyk miestą” demonstarcijas Londono finansiniame centre. Anarchistai prisijungė prie demonstarcijų prieš rasistinius policijos veiksmus, tačiau buvo apkaltinti, tikriausiai klaidingai, „rasinių riaušių” organizavimu. Didžiosios Britanijos anarchistai dažnai įsijungdavo į demonstracijas prieš tironiją kituose pasaulio kraštuose.
Dažniausiai anarchistų demonstracijos vyksta pagrindinių rinkimų metu, kai visos politinės grupės vykdo aktyvią veiklą, o anarchistai vykdo antirinkiminę veiklą. Atspausdinama tūkstančiai skrajučių, surengiama dešimtys mitingų, kandidatų į postus mitingų metu trukdoma jiems ir bandoma pristatyti anarchistinę poziciją, teigiančią, kad politikai nori perimti iš mūsų visas galias. Tokia priešrinkiminė agitacija neturi jokio poveikio patiems rinkimams, bet žmonės išgirsta, ką apie tai mano anarchistinis judėjimas, įskaitant ir tuos žmones, kurie iki to nežinojo esą anarchistai.
Tiesioginis veiksmas
„Tiesioginis veiksmas” pradžioje reiškė streiko ir sabotažo veiksmus, kuriais buvo siekiama tuoj pat pakeisti situaciją. Tuo tiesioginiai veiksmai iš esmės skyrėsisi nuo politinės veiklos, kuri atstovų dėka dažnai suka aplinkiniais keliais, ar demonstracijų, kurios siekė viešumo.
Šiais laikais „tiesioginiu veiksmu” dažnai apibūdinamos demonstracijos, kurios yra pavojingos, nelegalios ar smurtinės, o jų tikslas yra paviešinti ir išpopuliarinti kokią nors idėją.
Veikia anarchistų darbininkų kooperatyvai, kurie negali išvengti bendradarbiavimo su kapitalistine visuomene, bet nėra tiesiogiai pavaldūs bosams. Yra anarchistinių bendruomenių, kur žmonės gyvena neautoritarinėje aplinkoje, visą turtą valdydami bendrai. Taip dirbantys ir gyvenantys anarchistai ne tik praplečia savo pasirinkimo galimybes, bet ir parodo pasauliui, kad toks neautoritariškas gyvenimo būdas įmanomas.
Anarchistai bjaurisi matydami, kaip merdi tušti namai, o gatvės pilnos benamių, todėl nuolat remia skvoterių judėjimą. Kelios anarchistų grupės įkūrė pagalbos skvoteriams centrus, kuriuose galima gauti tinkamų skvotavimui pastatų sąrašus ir naudingus patarimus. Viena anarchistų grupė sėdo į kalėjimą už tai, kad sutrukdė nusiaubti tuos kvartalo namus, kurie tiko skvotams, o po to municipaliteto taryba pavedė jiems organizuoti skvotus kaip laikiną ir dalinį būsto trūkumo problemos sprendimą.
Skvotuose ar išnuomotose patalpose veikė keli anarchistų klubai. Kai kurie anarchistų skvotuojami pastatai tapo vietinių bendruomenių centrais, įskaitant ir kavines, kuriose prekiaujama labai pigiu maistu. Tokiose vietose netrūksta anarchistinės propagandos, bet jos per prievartą niekas nesiūlo. Kartais tokių įmonių organizatoriai už savo paslaugas bendruomenei net susilaukia finansinės paramos iš municipaliteto, kartais jie tokią paramą priima.
Pastarieji du paragrafai lyg ir prilygina anarchistus „geradariams”, tačiau jie su tuo nesutiktų. Plėsdami individo laisvės galimybes, jie nesiekia vien populiarinti anarchijos idėjų ar kurstyti revoliucijos. Jų tiesioginiai veiksmai atneša ir nemažai praktinės naudos.
Vertė RB
2009 07 03
