Lietuvoje gyvenantis italas Francesco di Marco pradėjo rinkti medžiagą apie lietuviškąją punk rock ir new wave sceną. Ji bus publikuota italų fanzine ArtuindenfAir. Pirmasis straipsnis – interviu su mūsų scenos atstovais Dovydu Bluvšteinu ir Domininku Kunčinu apie punk judėjimo Lietuvoje ištakas, pankų santykius su politikais ir pirmuosius LT fanzinus. Dovydas Bluvšteinas yra muzikos renginių organizatorius ir muzikos įrašų leidėjas, radijo ir televizijos laidų bei straipsnių apie muziką autorius, knygų „Džiazo istorija“ bei „Meno aritmetika“ bendraautorius, Vilniaus kolegijos Menų fakulteto lektorius. Domininkas Kunčinas – renginių organizatorius ir žurnalistas, buvęs grupių „WC News“ ir „dr.Green“ vokalistas, vienas festivalio „Darom“ ir „Green“ klubo organizatorių, fanzino „Decibelai Offensive“ bendraautorius ir leidėjas, radijo laidos „Pliurpalų pliūpsnis“ vedėjas.

Kada ir kaip pirmą kartą išgirdot apie punk?

Dovydas Bluvšteinas (D.B.) Kaip nebūtų keista – iš mamos. Ji parodė man žinutę viename iš lenkiškų žurnalų, kuriuos tais laikais skaitydavo. Tai turėjo būti 1976-ųjų pabaigoje arba pačioje 1977-ųjų pradžioje, nes puikiai atsimenu, kad mokykloje, kurią baigiau 1977 vasarą, keisdavausi su bendramoksliais pankroko plokštelėmis. Punk plokštelių mieste buvo nedaug, didžioji dalis melomanų vis dar svaigo nuo art ir hard roko.

Mano nusivylimo roku pankas nepagydė – pankai labiau priminė cirką nei muziką, nors tokios grupės kaip „The Clash“ ar „The Stranglers“ iškart patiko. Tuo metu klausiau „King Crimson“ (1973-1974 metų sudėties), Franko Zappos, Davido Bowie, „Roxy Music“, Lou Reedo, o nuo jų keliems metams visiškai peršokau į džiazą. Pagarba ir susidomėjimas roku grįžo tik kokiais 1982 metais, kai per baisius vargus pavyko užsisakyti ir nusipirkti „Joy Division“ – tada mus pagaliau pasiekė indie rokas.

Dominykas Kunčinas (D.K.) Kai mano brolis parsinešė namo „Sex Pistols“ LP Flogging a Dead Horse, o truputį vėliau – „Ramones“ Halfway to Sanity kasetę. Prieš tai jau buvau atkreipęs dėmesį į „The Cure“ ir „Joy Division“ – taigi iš tikrųjų pradėjau nuo post-punk. Tai įvyko maždaug apie 1990-uosius ir sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu – eidavom budėti prie bokšto su nešiojamu magnetofonu, iš kurio skambėdavo „Dead Kennedys“, „UK Subs“, „Anti Pasti“. Netrukus su draugais įkūrėme ir savo pirmąją grupę „WC News“, koncertuose susipažinome su kitais Vilniaus bendraminčiais.

 

Kada prasidėjo punk judėjimas Lietuvoje ? Kas buvo prime movers (grupės, asmenybės ir t.t.)?

D.B. Pirmą kartą išgirdau gyvai atliekamą pankroką greičiausiai 1978-aisiais. Draugavau (ir tebedraugauju) su progresyvaus roko grupės „Saulės laikrodis“ muzikantais ir pas juos repeticijoje išgirdau „No More Heroes“ („The Stranglers“ daina, - D. R.). Mane tai gerokai nustebino, nes jie buvo art roko grupė, bet „No More Heroes“, berods, tapo jų koncertinio repertuaro dalimi.

Pirma tikra ir, ko gero, geriausia lietuviško pankroko grupė buvo „WC“. Apie 1984 metus ją įkūrė du ryškiausi to meto miesto pankai – Varveklis (balsas) ir Atsuktuvas (gitara ir balsas). Kaip ir priklauso chrestomatinei punk grupei, saldžioji porelė dorai nemokėjo nei grot, nei dainuot, o dažnai ir sunkiai pastovėdavo ant kojų. Per trumpą gyvavimo laiką jie visgi sugebėjo įrašyti 6 dainas ir sugrojo keliasdešimt koncertų. Netrukus Varveklis susiorientavo, kad toks beveik profesionalus darbas jam trukdo gerti. Atsuktuvas perėmė iš „WC“ vėliavą su nauja grupe „Už Tėvynę!“, kuri labiau panašėjo į jo solinį projektą.

Tuo pat metu ar kiek vėliau VU medicinos fakultete atsirado ir pirma Lietuvos post-punk / new-wave grupė „Sa-Sa“. Naudodami po kažkokio koncerto paliktą ant profsąjungos rūmų scenos aparatūrą, jie ten pat per vieną vakarą įrašė kultinį albumą Paskutinės dainos ir išsiskirstė, o ekscentriškas grupės vadas ir ideologas Nerijus tapo daktaru.

Devinto dešimtmečio pabaigoje – dešimto pradžioje Vilniuje atsirado neblogos grupės „Erkė maiše“ ir „Dustas – nuodai“, o Kaune – „33% kiaulių pakeliui į Vatikaną“ su charizmatišku Vaidu Iškrypėliu priešakyje.

D.K. Tai yra amžinas ginčas, siekiantis froidinio tipo diskusijas „kieno pimpalas ilgesnis“. Mano nuomone, punk yra gaivališkas ir neapibrėžiamas reiškinys ar gyvenimo būdas, todėl turėtų būti neįmanoma pasakyti, kas bus pirmas, kas kiečiausiais ir panašiai.

Kadangi LT punk ištakose nedalyvavau, tai galiu pasakoti tik nuo jau minėtų 1990-ųjų. Tuo metu Vilniaus rajone Antakalnyje susiformavo tam tikra bendruomenė, kuri rinkdavosi keleto grupių repeticijų studijoje. Ten grojo grupės „Erkė Maiše“, SKAT ir kitos. Taip pat garsėjo ir „miegamųjų rajonų“ ghetto defenders „Turboreanimacija“, „Pilk“, „Marihuana“, SC, „Invazija“, „WC News“. Tų grupių nariai dažniausiai ir buvo ryškiausios judėjimo asmenybės, išreiškiančios pagrindines idėjas.

Vienas pagrindinių to meto renginių buvo kelis kartus per metus vykstantys festivaliai „Durnių laivas“, taip pat įrašų kompanijos „Zona“ organizuojami „Pačių blogiausių grupių festivaliai“. Koncertų būdavo nedaug – 1-2 per mėnesį, todėl tai tapdavo tam tikromis bendruomenės sueigomis, kur būdavo visko nuo „depresyvių vakarų prie butelio“ iki pankiškos meilės istorijų. Kartais tai baigdavosi muštynėmis su „urlaganais“, dažniausiai rusakalbiais boneheads.

 

Kokiose vietose susitikdavo jūsų alternative jaunimas?

D.B. Iki kokių 1976-ųjų metų pagrindinė „tūso“ vieta buvo akmenys – akmeninė tvorelė šalia Katedros. Vėliau ją kažkaip užtvėrė, bet ir hipiška mada sėdėt kiauras dienas ir plepėt su draugeliais kažkaip praėjo. Pankų susitikimo vieta buvo kavinė „Vaiva“ tuometinėj Gorkio, dabar Pilies, gatvėj ir tarpuvartės prie jos. Jau daug metų ten veikia picerija. Besisklaidantys, besistumdantys ir garsiai keiksnojantys pankai bei jiems prijaučiantys kartais vos neužtverdavo gatvę, todėl praeiviai stengdavosi kuo greičiau pranert pro tą pavojingą vietą. Nors realiai konfliktai vykdavo nebent tarp pačių pankų dėl „sušaudytų“ kapeikų ar nepalikto gurkšnio „rašalo“.

Tiesa, vienais metais pankai surengė „kryžiaus žygį“ prieš tradiciškai į Kaziuko mugę suvažiavusius hipius iš visos Sovietų Sąjungos. Kaziukas būdavo pirmas po žiemos hipnios „seišinas“. Taip vadindavosi ne tik koncertai, bet ir tiesiog suvažiavimai į vieną vietą. Vilnius sovietinių hipių buvo ypač mėgiamas dėl ramios mentūros ir svetingų merginų, pas kurias galima buvo apsistoti. Jį net vadino „gorod nevest“ (nuotakų miestas) ir neretai peoples čia ilgokai užsibūdavo, kartais net iki antro „seišino“ – gegužės pradžios Taline ir šiltesnio tranzavimo sezono pradžios.

D.K. Kaip minėjau prieš tai – dažniausiai ir masiškiausiai tai vykdavo koncertuose ir festivaliuose, kurie prasidėdavo nuo ryto ir baigdavosi tik po kelių dienų – kai niekas nebeturėdavo pinigų alkoholiui. Dažnai vietiniai entuziastai festivalius organizuodavo Lietuvos provincijos miesteliuose – tuomet ten suvažiuodavo chebra iš visos Lietuvos ir užgriūdavo vietinius – kartais tai baigdavosi susibroliavimu, kartais – muštynėmis.

Be koncertų, Vilniuje punk orientacijos individai rinkdavosi „Šunparkyje“, kur dabar yra reprezentacinis prezidentūros parkas, taip pat kituose Vilniaus parkuose, Katedros aikštėje „prie varpinės“ arba „prie akmens“. Beveik visada keletą jų galėdavai sutikti „Piliovkėje“ – dabartinėje pagrindinėje Vilniaus turistų gatvėje. Buvo keletas barų ir kavinių, kurios toleruodavo pankelius. Dažnai dėl lėšų trūkumo gerdavome savo atsineštą alkoholį „iš po stalo“, o bare pirkdavome tik sultis.

Ką galite pasakyti apie lietuviškuosius fanzines?

D.B. Kiek žinau, Atsuktuvas (Nerijus Pečiūra) buvo Lietuvos pank fanzinų pradininkas. „Už Tėvynę!“ laikais jis leido pačios grupės reikalus atspindintį „Mūsų ašigalyje“. Kiek vėliau atsirado solidus ir visapusiškas „KNK“ („Koks nors kelias“).

D. K. Apie 1990-2000 metus LT fanzinų scena buvo labai stipri ir įdomi. Beveik kiekviename miestelyje buvo aktyvistų, kopijavusių savo leidinius, ir to meto Lietuvos paštas persiuntė nemažai įvairios undergroundinės literatūros ir mailarto pavyzdžių.

Stipriausias buvo Kaune leidžiamas fanzinas „Koks Nors Kelias“, kurio naujų numerių laukdavo visa scena. Sociologiją studijuojantys vaikinai mokėjo viską pateikti įdomiai ir netikėtai. Kiti įdomūs leidiniai buvo: „Provincija“, „Ar plaunate kojines?“, „Raganos ir alus“, etc.

Aš su kolega iš grupės „Marihuana“ irgi leidau fanziną „Decibelai Offensive“, kuriame spausdindavome viską, kas mus tuo laiku buvo įdomu. Kartais tai būdavo labai rimta, kartais - visiškos fantazijos apie mūsų išgalvotą pasaulį. Vėliau prisijungiau prie kito fanzino „Kablys“, kilusio iš metalo kultūros, gal todėl tvarkingo dizaino ir pakankamai rimto. Jo redaktorius susidomėjo hardcore muzika bei animal rights idėjomis ir nuslydo nuo metalo į pankroką. Tai buvo leidinys, panašus į Vakaruose leidžiamus pusiau zinus, pusiau oficialius žurnalus. Beveik visi numeriai dėl per didelio noro daryti viską labai kokybiškai nuėjo į minusą, tačiau mums buvo smagu turėti savo leidinį. Su paskutiniais numeriais dalijome nemokamus CD rinkinius. Tiražas svyruodavo apie 300-500 egz. Kadangi rašėme tik lietuviškai – to pakakdavo.

 

Ar vietiniai pankai buvo susiję su politine veikla, Lietuvos nepriklausomybės judėjimu, „Sąjūdžiu“?

D.B. Lietuvos pankai visada buvo gana apolitiški. Sovietų režimas jų kažkaip nepastebėjo ar pastebėjo, bet neįžiūrėjo grėsmės – tuo metu KGB turėjo rimtesnių rūpesčių su „Sąjūdžiu“ ir masiniu žmonių subruzdimu. Pats „Sąjūdis“ ir iš jo išaugusi naujoji valdžia turėjo žymiai stipresni roko palaikymą. Daugelyje akcijų noriai dalyvavo „Antis“, sutraukianti tuo metu minias gerbėjų. „Už Tėvynę!“ dalyvavo viename iš „Roko maršų“, bet nemanau, kad Atsuktuvo dainos ženkliai prisidėjo prie „Sąjūdžio“ idėjų populiarinimo.

D.K. Pačioje pradžioje tai buvo labai tampriai susiję ir pankai buvo vieni pirmųjų, pradėjusių nešioti trispalves vėliavas ir kitą istorinę LT simboliką. Dažnai jie pirmi pasakydavo tai, kas dar tik būdavo kitų mintyse. Be to, pankus viliojo laisvės idėja ir neribotos galimybės. Viskas buvo nauja ir įdomu. Tačiau netrukus idilija baigėsi ir vėl prasidėjo niūri realybė. Tai gerai atspindi šios grupės Už Tėvynę eilutės: „Šiandien glasnost, daug kas galima, kalbom į ateitį, širdim – į Staliną“.

Tačiau iš esmės LT pankų požiūrį atspindėjo SKAT dainos žodžiai: „Vagnorius (tuometinis Premjeras) važiuoja gražia mašina, man jos nereikia, aš sėdžiu purve“. Valdžia pankams iš esmės nepatiko, daugelis jų tikėjo anarchijos idėja arba netikėjo niekuo. Praėjo kiek laiko, kol iš destroy ideologijos, pankroko judėjimas po truputį perėjo prie „pasidaryk pats“ supratimo. Vienu metu politinis aktyvumas buvo sustiprėjęs ir ryškiausiu to akcentu tapo anti NATO demonstracija Vilniuje 2001-aisiais. Buvo apsieita be riaušių, tačiau vėliau tokių didelių akcijų nevyko, tik maži piketai prieš militarizmą arba už gyvūnų teises. Iš esmės pankroko veikėjai pradėjo Critical mass judėjimą – kasmėnesinius dviratininkų pasivažinėjimus po miestą, siekiant atkreipti į save dėmesį.

 

Papasakokit apie pagrindinius scenos renginius (koncertai, festivaliai...). Gal prisimenate kokį nors juokingą arba liūdną epizodą?

Dovydas Bluvšteinas: Iki nepriklausomybės paskelbimo įvyko vienintelis, užtat labai efektingas, pankroko festivalis Alumnato kieme. Pankai lipo į kiemą stogais ir pakeliui nusiaubė neužrakintas (gal blogai užrakintas?) ten buvusių biurų patalpas. Ore sklandė ir visą kiemą nusiejo kažkokie dokumentai ir už tai „Jaunimo muzikos klubui“, kuris organizavo tą festivalį, gerokai kliuvo. Kitais metais „JMK“ ar jau atsiradęs vietoj jo „LOS Centras“ nebepanoro rizikuoti, o patys pankai pratęsimo nebepadarė.

Sa-Sa iš idėjinių sumetimų grodavo vien sovietiniais instrumentais, bet ir kitų grupių technika buvo ne ką geresnė. „Roko maršo“ metu Atsuktuvas jungdavo ir derindavosi vos ne ilgiau, nei grodavo. Mane taip sužavėjo pirmos lietuviškos pankroko grupės WC atsiradimas, kad net jų neklausęs (jie neturėjo jokių įrašų ir ko gero net viešai nebuvo pasirodę) surengiau jiems kartu su dar keliomis grupėmis mažą koncertą. Jis vyko po muzikos vakaro priedanga Fizikos instituto Radiologinės laboratorijos salytėje gal 1985/86 metų žiemą. Beje, kaip bebūtų keista, to koncerto garso įrašas yra išlikęs. Grojant headlineriams WC vienas jaunasis pirotechnikas padarė fejerverką, bet šiek tiek neapskaičiavo sprogmenų, taigi žiūrovai kelioms sekundėms pasijuto kaip priešakinėj fronto linijoj. Vienai merginai nedidelė skeveldra įsmigo į kažkurią minkštą kūno dalį, todėl ji buvo evakuota į ligoninę, o atsigavę nuo šoko žiūrovai baigė klausyti WC pasirodymo per vienintelę išlikusią kolonėlę.

 

Domininkas Kunčinas: Apie pagrindinius renginius jau pasakojau anksčiau. Man asmeniškai didžiausią įtaką padarė festivaliai „Durnių laivas“, kaip puikus „pasidaryk pats“ principu suorganizuotas renginys. Jo iniciatoriai - pagrindinio LT underground kultūros portalo www.hardcore.lt meistrai, taip pat įvairių grupių nariai, zinų leidėjai - skamba kaip visas būrys žmonių, nors jų iš tikrųjų buvo tik 2-3. Man, paaugliui iš Vilniaus pakraščio, tai buvo pirma galimybė susipažinti su pankroko judėjimu. Viskas vykdavo Vilniaus tiksliųjų mokslų licėjaus aktų salėje, kartais pro langus šviesdavo pavasario saulė, kartais reikėdavo gintis nuo vietinių rajono gaujų. Mokslo įstaiga būdavo pilna maištaujančio jaunimo.

Taip pat labai įstrigo festivalis „Kiaulių miestas“, kuris vyko nedideliame miestelyje Varėnoje. Ten suvažiavo keli šimtai pankų iš visos Lietuvos, kurie pradėjo siaubti vietines parduotuves ir pastatus. Vietinė policija iškvietė pastiprinimą ir tik sukarintos policijos būrys sugebėjo nutraukti festivalį bei susodinti visus į traukinį. Ėjome pagrindine miestelio gatve, o iš šonų mus lydėjo ginkluoti policininkai. Buvau toks girtas, kad pogo sukūryje sukruvintu veidu užmigau traukinyje ant bagažo lentynos.

Liūdniau buvo kitame festivalyje provincijoje. Ten festivalis buvo jau pasibaigęs ir dauguma miegojo salėje ant grindų. Atėję kaimiečiai nesutiko jokio pasipriešinimo: surasdavo didžiausią skiauterę, pakeldavo už jos žmogų ir daužydavo jam per snukį, paskui palikdavo gulėti. Atrodė kaip nacių koncentracijos stovykloje. Paryčiui visi sudaužyti važiavome namo.

O liūdniausia patirtis, pakeitusi požiūrį į savo vertybes – mūsų organizuotas festivalis „Darom“, kurį turėjom nutraukti dėl muštynių su vietiniais banditais. Deja, mūsų „voluntario“ sistema nesuveikė ir tai virto linčo teismu banditams – turėjome saugoti, kad minia jų neužmuštų. Ta naktis buvo viena keisčiausių mano gyvenime. Keli tūkstančiai žmonių liko stovykloje, tačiau muzikos nebuvo, nes aparatūros savininkai išsigando sumaišties ir pabėgo. Pasikvietėme ginkluotų apsauginių būrį, nes tie banditai jau garsėjo keliomis mirtimis, o keli jų sugebėjo pabėgti.

D. B. Sovietiniais laikais Lietuvoje praktiškai nebūdavo žolės – iš Centrinės Azijos respublikų ji pasiekdavo mus per Piterį ar Maskvą, todėl pankams ji beveik neegzistavo. Visi stoiškai gėrė, pastoviai ir po daug. Nuo devinto dešimtmečio pradžios buvo prieinamas namudinis heroinas, bet daugumos pankų jis beveik nepalietė, čia nebuvo Sido Viciouso ar Kurto Cobaino istorijų.

Buvo trumpa, bet stipri tuo metu lengvai prieinamo ketamino epidemija, vėliau – panaši džefo (efedrono) banga. Iki „vakarietiškos“ marihuanos ir cheminių stimuliatorių atsiradimo gatvėse, vienvaldžiu lyderiu tarp narkotikų Lietuvoje visada buvo (ir ko gero liko) alkoholis.

D. K. Alkoholis buvo ir yra neatsiejama lietuviškojo pankroko dalis, netgi tam tikras folkloras. Pirmoje vietoje, žinoma, alus. Taip pat populiarūs buvo vietinės gamybos spirituoti vaisių (obuolių, juodųjų serbentų, aronijų) vynai, neturintys nieko bendro su įprastu vynu. Žinoma, nevengdavom ir stipresnių gėrimų. Daugelis pankroko grupių turėjo dainų apie gėrimą ir dažnai tai būdavo populiariausi jų gabalai – hitai.

Narkotikai nebuvo tokie populiarūs. Vienas kitas patraukdavo žolės, bet labiau „pankiška“ atrodė uostyti klijus arba ryti visokias tabletes. Pasitaikydavo ir heroino. Keli žmonės nuo jo ir užsilenkė. Bet, laimei, su narkotikais eksperimentavo mažuma.

 

D. B. Kaip jau minėjau, labai didelių problemų ar susirėmimų pankai su milicija (mentūra) neturėjo. Sovietiniais laikais mentai pankus traktuodavo tiesiog kaip veltėdžius ir girtuoklius. Man rodos, hipiam sovietiniai mentai jautė didesnį priešiškumą. Atgimimo metais visi sovietiniai represiniai organai turėjo rimtesnių problemų, o nepriklausomoje Lietuvoje keliasdešimt ar keli šimtai pankų nelabai kam rūpi.

Didesnį susirūpinimą valdžiai kelia skinheadai, bet ir tai ne dėl jų propaguojamos ideologijos, o tik todėl, kad tai sukelia negerą rezonansą Vakaruose. Iš esmės skinų idėjos yra priimtinos didžiajai šalies visuomenės daliai. Ir Lietuvos pankų požiūris į skinus gerokai skiriasi nuo vakariečių pankams būdingo nepakantumo.

D. K. Didelių susirėmimų nebuvo, bet pankai pagal defaultą policiją priskiria jei ne prie savo priešų, tai bent jau prie tų tipų, su kuriais geriau reikalų neturėti. Kita vertus, jų neprovokuojant, galima buvo daryti savo darbus. Daugiau nei 5 metus nelegaliai veikėme savo klube, kuriame vykdavo daug įvairių dalykų, tačiau su policija reikalų neturėjome.

Lietuviški „agurkai“, kaip mes juos vadinome, buvo ne tokie grubūs ir agresyvūs kaip sovietiniai milicininkai. Kitas dalykas, jog į policija pateko daug kompleksuotų pastumdėlių, kuriuos mokyklose ar kiemuose bendraamžiai „gaidindavo“, o gavę uniformą ir įgaliojimus, šie „nuskriaustieji“ pradėdavo keršyti. Tokiam nedisciplinuotas ir apsileidęs pankas būdavo puikiausias taikinys.

D. B. Man susidarė įspūdis, kad seniesiems Lietuvos pankams svarbiausia grupė buvo „The Exploited“. Greičiausiai „dr.Green“ pastangų dėka pas mus nepaprastai populiarus yra ska punk stilius.

D. K. Pradžioje - dėl informacijos trūkumo iš užsienio – be konkurencijos „Sex Pistols“, truputį vėliau – „The Exploited“. Iš Rusijos didžioji dauguma mėgo „Graždanskaja Oborona“, iš Estijos – „J.M.K.E“, iš Lenkijos – „Dezerter“. Taip pat daug kas klausė „The Stranglers“, „UK Subs“, „Dead Kennedys“. Vėliau geležinė uždanga sugriuvo ir kiekvienas rado pankroke savo herojus.

D. B. Įdėmiai jos neseku, bet susidaro įspūdis, kad mūsų punk/hardcore scena dabar išgyvena nedidelį atoslūgį, kaip, beje, ir visa Lietuvos alternatyvi muzika. Labai skaudus buvo nuostabaus „Green Club“ uždarymas, bet jau sėkmingai veikia, berods, net keli undergroundo klubai ir net vienas, tiesa, kiek platesnės stilistinės orientacijos, legalus klubas „Musė“. Prieš maždaug metus sustabdė veiklą ska-punk lyderiai „dr.Green“, bet vietoj jų yra būrys jaunų ska-punkerių. Turim kelias brandžias grupes – „Toro Bravo“ (punk), „Bora“ (hardcore), „Zimbabwe“ (riot grrrl) ir gero jaunimo, iš kurio mano favoritai yra „Zhiurkes“.

D. K. Atrodo, kad šiuo metu yra tam tikras nuopolis, nors ekonominė ir psichologinė krizė - priešingai turėtų būti puikus impulsas dar vienai pankroko bangai. Kita vertus, pats pankrokas tapo toks daugiasluoksnis, kad sunku pasakyti, kur jis prasideda ir kur baigiasi. Dažnai sintezatoriais grojantys keistuoliai yra daug ryškesni pankai nei klasikinius 3 akordus brūžinantys „amatininkai“.

Iš kitos pusės, nenoriu būti pagyvenęs vyriškis, sakantis „mūsų laikais buvo geriau“. Pankrokas skamba radijo eteriu – užsuk į www.startfm.lt, yra bent keletas klubų, kuriuose beveik kiekvieną savaitę vyksta pankroko koncertai, yra keletas senų ir dar daugiau naujų grupių, bei jų įrašus leidžiančių leiblų. Užtenka visam tam ir auditorijos.