Atkreipkite dėmesį – straipsnio pavadinimas nesibaigia klaustuku. Tema seniai pribrendo, nes daugybė žmonių „anarchizmą“ supranta pernelyg savotiškai ir suteikia šiai sąvokai pernelyg neaiškų turinį. Internete nuolat vyksta anarchistų diskusijos, kurių esmmė – niekas nesupranta, kas yra anarchizmas. Neseniai surengtame knygų festivalyje, kuriame dalyvavo anarchoprimityvistas Johnas Zerzanas, pastebėjau vieno anarchistinio renginio antraštę – „perkurti anarchizmą“. Kaip nebūtų keista, tačiau anarchizmą reikia ne perkurti, o sukurti. Jokio vieningo anarchizmo nėra, o tai, kas yra, atrodo nepakankamai rimtai. Kai kurie supranta anarchizmą kaip pasipriešinimą bet kokiai priklausomybei, kaip tam tikrą visuotinį maištą, kiti anarchizme įžvelgia griežtos tvarkos ir sociumo neigimą.
Atverskime seną, bet gerą Paulo Eltzbacherio knygą „Anarchizmas. Istorinė idėjų ir klasinių srovių analizė“ („Der Anarchismus. Eine ideengeschichtliche Darstellung seiner klassischen Strömungen“, Berlin, 1900). Eltzbacheris pernelyg stengiasi viską suklasifikuoti, tačiau kai kurios jo pastabos yra gana svarbios. Knygos pabaigoje pateikęs 7 pagrindinių anarchizmo doktrinų analizę, jis padaro išvadą, kad… šios doktrinos beveik neturi nieko bendra. Taigi kyla klausimas: ar yra prasmė šį reiškinį vadinti vienu žodžiu?
Cituoju: „Visas anarchistines teorijas jungia vienintelis bendras siekis – visos jos neigia valstybę kaip būsimos visuomenės elementą“ (258 p.) Nieko sau teiginys. Ir tai vienintelė išvada. Atkreipkite dėmesį – visos jos neigia valstybę ne dabar, o ateityje. Ši svarbi Eltzbacherio pastaba iš esmės užkerta visus kelius. Jei anarchistai nesutaria netgi pačiais svarbiausiais esminiais klausimais, jei dėl jų nuolat ginčijasi, tai argi galima kalbėti apie kokį nors vieningą judėjimą? Nėra bendros teorijos, nėra vieningos teorinių klausimų interpretacijos, vadinasi – visi kas sau.
Ir vis dėlto anarchistus kai kas vienija. Ne bendras siekis, ne kelių autoritetingų autorių nubrėžti tikslai (kaip marksizme), o bendra problematika. Anarchizmui itin svarbios kelios problemos: 1) valdžios ir valstybės problema, 2) nuosavybės problema, 3) teisės problema. Apie šias problemas ir kunkuliuoja judėjimas.
Eltzbacheris nemato nieko bendra tarp įvairių anarchistų, besiginčijančių nuosavybės ir teisės klausimais. Apie teisę jis sako: „Išdėstytos septynios anarchistinės teorijos galėtų tapti visuotinėmis ir apibrėžti bendrą požiūrį į teisę, tačiau šiuo atžvilgiu tarp jų nėra nieko bendra“ (245 p.). Tas pats pasakoma ir apie nuosavybę: „Požiūryje į nuosavybę, t.y. į teisinius santykius, apibrėžiančius individo galimybes naudotis įvairiais daiktais, šios septynios teorijos irgi neturi nieko bendra“ (249 p.). Taigi vyrauja visiškai skirtingos nuomonės ir nėra jokios vienybės. Mano nuomone, šis faktas leidžia kalbėti apie būtinybę sukurti anarchizmą, jį sugalvoti iš naujo, o ne ginčytis dėl interpretacijų. Galime išskirti tas pačias tris sritis, kurios svarbios anarchizmo teorijai. Tai valdžia (valstybė), teisė ir nuosavybė. Netgi plika akimi galime pamatyti, kaip šios trys sritys tarpusavyje labai persipynusios.
Anarchizmo pagrindas – valstybės neigimas. „Bet kuri anarchistinė teorija vienaip ar kitaip neigia valstybę“ (Eltzbacheris, p. 248). Žinoma, nėra visiškai tas pats, kaip ją neigti, tačiau veiksmų kryptį mes vis dėlto turime. „Valstybė – tai blogis“, – štai pagrindinė anarchizmo tezė, su kuria sutiks bet kuris anarchistas. Tačiau ne mažiau svarbus ir požiūris į teisę, į įstatymą. Pacituosiu dar vieną seną knygą – Karlo Diehlio „Apie socializmą, komunizmą ir anarchizmą (Kar Diehl. Über Sozialismus, Kommunismus und Anarchismus, 1922): „Anarchizmo esmė – būti opozicijoje teisei ir įstatymams, priešintis bet kokiems teisinės prievartos veiksmams“ (56 p.). Negaliu nesutikti, nors Eltzbacheris ir sakytų, kad tai netiesa, nes daugelis anarchizmo pradininkų neneigė nei įstatymų, nei pačios teisėtvarkos. Vis dėlto valstybės teisės ir įstatymų neigimas yra pagrindinis anarchizmo principas, nes valstybės prievarta vykdoma kaip tik per įstatymus. Beje, įstatymais įteisinama ir nuosavybė, sudaranti ekonominį visuomeninės sistemos pagrindą.
Manau, kad apie anarchizmą reikėtų kalbėti ne kaip apie esamų anarchistinių srovių sumą ir ne kaip apie vieningą teoriją, o kaip apie potencialią socialinę filosofiją. Potencialią – nes ją dar reikės sukurti. Žinoma, kalbėti apie ją jau galima, nes jau galime užčiuopti jos logiką.
Savaime suprantama, priklausomai nuo įvairių tikslų ir vertybių, sukursime įvairius anarchizmo modelius. Tuo pat metu reikės sukurti kompleksinę valstybės, nuosavybės ir teisinės sistemos kritinę teoriją. Dar daugiau: anarchoprimityvizmas pridėjo dar vieną trūkstamą grandį – technologinę sferą. Arba civilizacijos problemą, nes valstybė atsirado iš civilizacijos ir yra pagrindinis civilizacijos progreso variklis. Šį svarbų komponentą daugelis anarchistų visiškai nutyli, tačiau tai tik reiškia, kad jie nesupranta anarchizmo.
Anarchizmas – tai ne lozungų rinkinys, o nuosekli filosofija. Pagrindinė šios filosofijos kritinė teorija turi būti valstybės kritika. Žinoma, civilizacijos kritika dar svarbesnė, tačiau ji mažiau akivaizdi.
Neigti valstybę – svarbu, tačiau tai dar ne anarchizmas. Būti anarchistu – reiškia ne tik neigti valdžią, bet ir skelbti bevaldystę: kviesti kurti geresnę gyvenimo sistemą nei ta, kuri egzistuoja šiandien. Šia prasme anarchizmas nieko neneigia ir nieko negriauna, kaip daugeliui atrodo. Jis nė kiek nepanašus į ateizmą. Filosofas Leonidas Mamutas solidžioje savo knygoje „Etatizmas ir anarchizmas kaip politinės sąmonės tipai“ (1989) gana įdomiai aiškina anarchistinį valstybės neigimą: „Prietarais paremtas tikėjimas, kad valstybė – tai absoliutus blogis, visų socialinių ydų ir nelaimių šaltinis, yra ne kas kita, o atvirkštinė pernelyg didelio valstybės kulto apraiška“. Manau, kad šis teiginys atmeta anarchizmo racionalumą. Valstybės kritika gali būti labai racionali ir sisteminga, daug nuoseklesnė už pačią valstybę. Prietarais paremtas ne valstybės neigimas, o kaip tik aklas pasitikėjimas valstybe. Be to, niekas valstybės ir nelaiko kažkokiu mistiniu blogiu, galima labai argumentuotai išdėstyti, kodėl valstybinė sistema nėra naudinga žmonėms.
Deja, valstybės kritika šiuo metu išsklaidyta, dažnai blogai argumentuota, o dar dažniau – tiesiog nepasiekiama skaitytojui (anarchistiniai leidiniai itin reti, manau, kad net negirdėjote apie, pavyzdžiui, Sébastieną Faure). Vis dėlto nereikėtų laikyti anarchizmu visų srovių, kurios tik šiuo žodžiu pasivadina. Nežinau, ar anarchizmu galima laikyti anarchokomunizmą, o apie anarchokapitalizmą iš viso tyliu.
Anarchistai – ne revoliucionieriai su bombomis, o žmonės, siekiantys išsilaisvinti iš valstybės ir kapitalo priespaudos. (Pavyzdžiui, mums sunku patikėti, bet primityvistiniam anarchizmui prijautė J. R. R. Tolkienas, apie kurį papasakosiu kada nors vėliau.)
Valdžios neigimas ir jos galių apribojimas buvo nuo seno susijęs su primityvizmu: omenyje turiu daosizmo filosofiją Kinijoje ir kinikus Graikijoje. Nors anarchizmo teoretikai žinomi tik nuo naujųjų laikų, tačiau jie kuo puikiausiai gyveno ir senovėje (pavyzdžiui, sofistas Antifonas).
Anarchistinę teorija reikia kurti ir filosofiniu, ir moksliniu, ir praktiniu požiūriu. Šiuo metu jos dar nėra, nors kai kurie bandymai jau atliekami. Manau, kad anarchizmo logika mus būtinai atves prie civilizacijos kritikos, nes valstybių formos ir jų veiklos pobūdis itin priklauso nuo civilizacijos išsivystymo lygio.
Prieš pradedant kurti anarchizmo teoriją, reiktų apmąstyti pačią svarbiausią idėją ir jos vystymosi tendencijas, o ne studijuoti „klasikų“ tekstus, kad ir kaip tai būtų naudinga. Prisiminus Bobo Blacko straipsnį, galima teigti, kad anarchizmas šiandien tapo „anarchijos kliūtimi“. Tikiuosi, kad nuoseklus anarchistinių idėjų tobulinimas mus nuves labai toli nuo politinio anarchizmo, kurio taip daug aplink mus ir kuris vadinamas „anarchizmu“ tik per klaidą.
http://drevniy-daos.livejournal.com
Vertė en arche, 2009 07 07
P.S. Šio straipsnio autorius drevnyi daos prisilaiko anarchoprimityvizmo pozicijų. Rašo tinklaraštį „Apie nenaudingų dalykų naudą“.
