Pastaraisiais metais pasipriešinimo judėjimas auga visame pasaulyje, o aktyvistai ieško ir randa vis veiksmingesnių metodų. Tačiau augantis aktyvizmas reiškia ir tai, kad vietinės, valstybinės ir tarptautinės tvarkos palaikymo pajėgos irgi ieško veiksmingesnių būdų veikti prieš mus. Po rugsėjo 11 d. atakų kilusi valstybinio saugumo isterija gerai iliustruoja tai, su kokio masto represine mašina gali susidurti radikalūs ir revoliucingi judėjimai.

Jei norime, kad tiesioginio veiksmo judėjimas plėstųsi, būtina griežtinti saugumo reikalavimus ir viską vertinti žymiai rimčiau. Jau atėjo laikas judėjime taikyti tam tikrą saugumo kultūrą, nes tai, be jokios abejonės, yra geriausia mūsų savigynos priemonė.

Šis tekstas skirtas aktyvistui, norinčiam sukurti ir palaikyti tinkamą saugumo lygį radikaliame judėjime. Norinčiam sužinoti atsakymus į klausimus: kas yra saugumo kultūra, kam ji reikalinga ir kaip ją įdiegti?

Aktyvizmas ir valstybės represijos

Ši medžiaga skirta žmogui, susijusiam su grupėmis, kurios taiko sabotažą, ekonomiką trikdančius veiksmus, vagystes, padegimus ar kovoja su policija bei kitomis sukarintomis struktūromis. Čia pateikiami patarimai taip pat tinka visiems žmonėms, veikiantiems grupėse, kurios naudoja pilietinio nepaklusnumo taktiką, nes žmonės vienu metu dažnai veikia keliose grupėse ir tokiu būdu žinios bei gandai laisvai pasklinda.

Net jei tu niekada nereiškei savo politinių pažiūrų gadindamas nuosavybę, mėtydamas grindinio akmenis, net jei tu niekada nebuvai suimtas už pilietinį nepaklusnumą ir nemanai, kad turi ką slėpti, šie patarimai padės tavo asmeniniam saugumui ir kartu bendram mūsų judėjimų efektyvumui.

Realybė yra tokia, kad pramoninių šalių vyriausybės įdėmiai stebi tiek sabotažą naudojančias grupes, tiek prieš tuos, kurie sabotažu neužsiima, jos imasi priemonių tiek prieš karingai nusiteikusias grupuotes, tiek prieš visiškai pacifistinius judėjimus. Vyriausybės saugumo mašina tarnauja verslo ir ekonomikos elito kapitalistiniams interesams. Visame pasaulyje yra šimtai ir tūkstančiai politinių kalinių, kurie patvirtintų tai savo lūpomis. Pasinaudodami saugumo kultūra mes galime apriboti ar neutralizuoti mums priešiškų jėgų operacijas, kuriomis norima suskaldyti ar sutrukdyti mūsų politinę veiklą, nežiūrint to, ar ji yra meinstryminė, ar pogrindinė.

Sukilę žemdirbiai, komunarai, išlaisvintojai, griovėjai, kovotojai už teisingas darbo sąlygas, revoliucionieriai, pradedant galingais maištais, siekiančiais nuversti visą politinę sistemą, ir baigiant smulkiomis aplinkosauginėmis ir socialinėmis kovomis, nuolatos dirbo kurdami geresnį pasaulį. Vyriausybės atsakas visada buvo represijos siekiant išsaugoti status quo...

Istoriškai vertinant, vyriausybiniai persekiojimai ir gąsdinimai, lyginant su tiesioginio veiksmo plėtra, išaugo. Politinių represijų griaunamosios galios mažinimui savo judėjimuose turime taikyti ir skatinti saugumo kultūrą.

 

Taigi kas yra saugumo kultūra?

Tai kultūra, kai žmonės žino savo teises ir, dar svarbiau, jas gina. Suprantantys, kas yra saugumo kultūra, taip pat žino, koks elgesys mažina saugumą ir gali nesunkiai išmokyti tuos, kurie iš nežinojimo, dėl užmaršumo ar asmeninio silpnumo elgiasi nesaugiai. Šis saugumo suvokimas tampa kultūra tada, kai visa grupė saugumo pažeidimus pradeda laikyti socialiai nepriimtinais.

Saugumo kultūra yra daugiau nei kova su atskiriems individams būdingu elgesiu – pagyromis, apkalbomis ar melu. Ji yra ir judėjimo praktikų, kaip visumos, patikrinimas siekiant, kad jos nepersipintų su vyriausybinių saugumo pajėgų vykdomomis operacijomis.

Pavyzdžiui, rasizmas ir seksizmas gali suskaldyti judėjimą, kai kuriuos žmones padaryti mažiau atsparius infiltracijai (jei jie jaučiasi atstumti) ir sukurti spragas, tinkamas valstybinių operatyvininkų veiklai. Akivaizdu, kad judėjimams dar teks nuveikti nemažai darbų, kol bus prieita prie dar svarbesnių klausimų. Bet šiuo metu svarbu suprasti, kaip dominuojantis elgesys apskritai silpnina saugumą.

Aktyvistai mėgsta kalbėtis. Paprastai mes valandų valandas praleidžiame aptarinėdami teoriją, taktiką ir strategiją. Dažniausiai tai yra naudinga ideologijai ir veiklai, bet kartais tai gali būti pavojinga.

• apie tavo ar ko nors kito žmogaus veiksmus pogrindžio grupėje;

• apie kokio nors žmogaus pageidavimą įsijungti į pogrindinę grupę;

• apie savo ar kokio kito žmogaus dalyvavimą nelegalioje veikloje;

Ypač blogai yra kalbėti apie konkrečių asmenų dalyvavimą (anksčiau, dabar ar ateityje) nelegaliuose veiksmuose. Šios pokalbių temos yra nepriimtinos nežiūrint to, ar tai tėra gandai, spėjimai, ar asmeninės žinios.

Atkreipkite dėmesį – čia nesakoma, kad apie tiesioginius veiksmus apskritai negalima kalbėti. Visiškai legalu, saugu ir pageidautina kalbėti apie sabotažą ir kitus pasipriešinimo veiksmus. Tačiau labai svarbu nesusieti konkretaus aktyvisto su konkrečiais veiksmais ar grupėmis.

Tik trimis atvejais galima kalbėti apie konkretų veiksmą ir konkretų aktyvistą.

• Pirmas atvejis – kai planuoji veiksmą kartu su savo maža grupele (affinity group). Žinoma, toks pokalbis niekada neturėtų vykti internetu, telefonu, paštu, aktyvisto namuose ar automobilyje, nes šitos vietos ir komunikacijos būdai dažnai būna stebimos ar klausomos. Vieninteliai žmonės, galintys dalyvauti tokiame pokalbyje, yra patys aktyvieji veiksmo dalyviai. Bet kas kitas, nedalyvaujantis šiuose planuose, neturi nieko žinoti.

• Antras atvejis būna tada, kai aktyvistas suimamas ir teisiamas. Jei jis/ji nustatomas kaip kaltininkas, tada aktyvistas gali laisvai kalbėti apie veiksmą, kuriame dalyvavo ir už kurį buvo nuteistas. Tačiau, aišku, kad jis/ji niekada neturėtų pateikti informacijos, padėsiančios nustatyti, kas dar dalyvavo nelegaliuose veiksmuose.

• Trečias atvejis taikomas anoniminiams laiškams ir pokalbiams su žiniasklaida. Čia reikia būti itin atsargiam ir nedaryti jokių nuolaidų saugumui. Patarimai apie saugų bendravimą su visuomenės informavimo priemonėmis yra čia.

 

Aktyvizmo veteranai tik keliems išrinktiesiems leidžia žinoti apie jų dalyvavimą tiesioginio veiksmo grupėse. Tie keli žmonės yra jų mažos grupės nariai ir niekas kitas!

Tokio atsargumo priežastys akivaizdžios. Jei žmonės nieko apie ką nors nežino, jie negali apie tai išplepėti. Kai nesuvokiantys rimtų pasekmių aktyvistai žino, kas atliko nelegalų veiksmą, jų galimybės atsilaikyti autoritetą ir galią turinčių struktūrų spaudimui yra menkos, juo labiau ne jie yra tie žmonės, kurie sės į kalėjimą. Net patikimi žmonės gali būti apgauti ir netyčia atskleisti pražūtingą informaciją, neišvengiamai atvesiančią ką nors į kalėjimą. Mažosios grupės nariams saugiausia visą su jų veikla susijusią informaciją pasilaikyti sau. Kuo mažiau žmonių žino apie grupės veiklą, tuo mažiau šansų valstybinėms struktūroms surinkti įrodymus net po ilgo laiko.

Saugumą pažeidžiantis elgesys

Norėdami padaryti įspūdį aplinkiniams, aktyvistai gali elgtis pažeisdami elementarias saugumo nuostatas. Kai kurie žmonės daro tai dažnai, jie įpratę apkalbinėti ir girtis. Kai kurie aktyvistai šneka netinkamus dalykus tik tada, kai jie yra apsvaigę. Daug aktyvistų susimauna, nes neatsilaiko momentiniam potraukiui kažką pasakyti ar užsiminti apie kažką, apie ką geriau būtų buvę patylėti. Beveik visais atvejais tokio elgesio priežastis yra noras būti įvertintam ir priimtam į kompaniją.

Saugumo atžvilgiu pavojingiausi yra tie aktyvistai, kurie turi menką savigarbą ir trokšta būti įvertinti kitų. Žinoma, visai natūralu yra ieškoti tave ir tavo pastangas vertinančių draugų, tačiau būtina kontroliuoti tokius poreikius, kad nepakenktum sau ir bičiuliams. Savo draugystes iškeliantys virš bendro reikalo žmonės gali padaryti milžinišką žalą mūsų saugumui.

Melas. Norėdami padaryti įspūdį kitiems, melagiai apsiskelbia atlikę nelegalius veiksmus. Toks melas ne tik pažeidžia paties melagio saugumą (nes farai nepriims to kaip melo), bet ir silpnina pasitikėjimą bei solidarumą.

Apkalbos. Kai kurie žmonės mano, kad jie įgys draugų vien todėl, jei jie turi ypatingos informacijos. Jie atskleis kitiems, kas ką padarė, o jei nežinos tiksliai, pasakys, kas, jų manymu, tai galėjo padaryti. Tokios kalbos yra labai kenksmingos. Žmonės turėtų suprasti, kad pakanka vien apkalbų, kad būtų pradėtas tyrimas ar net pateikti kaltinimai.

Pagyros. Kai kurie nelegaliuose tiesioginiuose veiksmuose dalyvaujantys aktyvistai gali būti linkę girtis apie tai kitiems žmonėms. Tai kelia pavojų ne tik pačiam pagyrūnui, bet ir kitiems dalyvavusiems žmonėms (nes juos dažnai galima susieti). Lygiai toks pat pavojus būti apkaltintiems bendradarbiavimu kyla ir žmonėms, kuriems buvo giriamasi. Todėl aktyvistas-pagyrūnas yra labai blogas pavyzdys.

Netiesioginės pagyros. Netiesioginiai pagyrūnai yra žmonės, kurie negalvodami skiedžia apie tai, kaip jie norėtų išlikti anonimais, vengti viešų protestų ir likti pogrindyje. Gal būt jie neatsiskleis ir nepasakys, kad atliko nelegalų veiksmą, bet visiems aplinkui leis suprasti, kad jie kažką tokio veikia. Jie ne ką geresni nei primityvūs pagyrūnai ir tik stengiasi sušvelninti situaciją apsimesdami, kad jiems rūpi saugumas. Visgi, jei jiems rimtai rūpi saugumas, galėtų sugalvoti gerą pasiteisinimą, kodėl jie nėra tokie aktyvūs ar kodėl nedalyvauja protestuose. Reikšmingos informacijos slėpimas net nuo patikimų bendražygių yra žymiai geriau nei kelti pavojų visam pogrindžio darbui.

Išlaisvinantis švietimas

Nelaimei, judėjime yra visiškai nekreipiančių dėmesių į saugumą žmonių ir žmonių, išaugusių „scenoje“, kurios neatsiejama dalimi yra gyrimasis ir apkalbos. Tai nereiškia, kad tie žmonės yra blogi. Tiesiog jiems reikia gauti tinkamą informaciją ir įvaldyti asmeninį bei grupinį saugumą. Net patyrę aktyvistai daro klaidas, kai grupėse trūksta bendro saugumo suvokimo.

Ir čia jūs, skaitantys šį tekstą, galite padėti. Mes visada turime aiškinti apie saugumą asmenims, kurių elgesys silpnina saugumą. Jei jūsų pažįstamas giriasi apie atliktus veiksmus ar skleidžia saugumą pažeidžiančias apkalbas, tavo atsakomybė yra paaiškinti jam ar jai, kodėl tokios kalbos yra nesaugios ir nepriimtinos.

Turėtumei stengtis kalbėti apie tai taip, kad pagilintum jo supratimą ir pakeistumei jo ar jos elgesį. Tai turėtų būti padaryta nepažeidžiant asmens savigarbos. Parodyk savo nuoširdų norą paversti jį/ją dar veiksmingesniu aktyvistu. Pabandyk išlaikyti tam tikrą nuolankumą ir venk savo viršenybės demonstravimo. Grubus tonas gali sukelti savigynos reakciją ir neleisti įsiklausyti į pateiktus patarimus. Pokalbis turėtų apsaugoti nuo nesaugaus elgesio, o ne parodyti, kaip tu pats tobulai suvoki saugumo problemą.

Savo abejonėmis ir žiniomis dalinkis privačiai, taip, kad asmuo nesijaustų viešai žeminamas. Kalbantis su žmogumi tuoj pat po nesaugaus elgesio, pokalbio veiksmingumas didėja.

Jei kiekvienas iš mūsų jaustų atsakomybę dėl saugumą silpninančių žmonių, galėtume akivaizdžiai pagerinti saugumo lygį savo grupėse ir veiksmuose. Kai tik žmonės supras, kad melavimas, apkalbos, gyrimasis, netinkamas elgesys neša žalą tiek jiems patiems, tiek ir kitiems, toks elgesys netrukus baigsis. Atsiradus bendrai kultūrai, kai saugumo spragos tuojau pat fiksuojamos ir šalinamos, netrukus visi aktyvistai supras reikalo esmę.

 

Chroniškos saugumo problemos

Tai ką gi mes darome su aktyvistais, kurie nuolatos pažeidinėja saugumo priemones net po daugkartinių įspėjimų? Jų nelaimei, geriausia yra atsiriboti nuo jų. Apsvarstykit situaciją atvirai ir paprašykite jų daugiau nebeateiti į susitikimus, nebevažinėti į stovyklas ir nebedalyvauti organizacijose. Augant įstatymų saugotojų biudžetams, leidžiant naujus antiteroristinius įstatymus, įgalinančius ilgesnį įkalinimo laiką už politinius veiksmus, ir teismams besišvaistant ilgamečiais įkalinimo terminais už politinius „nusikaltimus“, kaina už chroniškus saugumo pažeidimus mūsų tarpe gali būti per didelė.

Kurdami saugumo kultūrą, kuriame ir veiksmingą gynybą nuo informatorių ir agentų, besistengiančių pakliūti į mūsų grupes. Įsivaizduok informatorių, kuris kiekvieną kartą, kai tik paklausia kito aktyvisto apie jų veiklą, išgirsta apie saugumą. Tai trukdys informatoriaus darbui. Kai ir kiti aktyvistai sužinos, kad ji/jis po pakartotino informavimo apie saugumą vėl pažeidinėja saugumo priemones, atsiras pagrindas atskirti asmenį nuo grupių. Bus vienu informatoriumi mažiau!

Keli valstybinio saugumo aparato veiklos pavyzdžiai

Policijos sekimas, infiltracija ir agentų provokacijos nuolatos naudojami valstybės siekiant surinkti informaciją apie grupes ar atskirus individus ir sunaikinti judėjimą. Pavyzdžiui, 1997 metais vykusių APEC susitikimų metu buvo išsiaiškinta, kad buvo nuolat stebima daugiau nei 70 grupių ir asmenų. 1999 m. vykusios laukinės gamtos aktyvizmo (wilderness action) stovyklos metu buvo atskleistas vienas pramonės bosų apmokamas informatorius/kiršintojas. Provokatoriai veikė Vankuveryje norėdami išgauti iš aktyvistų informaciją ir priversti juos pažeisti įstatymą.

Valstybių saugumo aparatai mūsų grupių veiklą apibrėžia kaip grėsmę „nacionaliniam saugumui“. Net visiški pacifistai sekami ir prieš juos imamasi represijų. 1990 metais Kanados saugumo tarnybos publikuotoje metinėje ataskaitoje kalbama apie indėnų pasipriešinimą, aplinkosauginius ir gyvūnų teisių judėjimus, prieš skurdą nukreiptus judėjimus, antiglobalistus, antirasistus, anarchistus, komunistus ir prieš žiaurų policijos elgesį nukreiptus judėjimus. Augant ginkluotam pasipriešinimui, slaptiems tiesioginiams veiksmams prieš korporacijas, vis stiprėjant populiariems judėjimams ir informavimo priemonių dėmesiui anarchistams bei antiglobalistams, tuo pačiu auga ir policijos sekimo ir represijų lygis.

Saugumo poreikis mūsų judėjimuose yra akivaizdus, tačiau nepaprastai svarbu nepakliūti į perdėto saugumo spąstus, kai užkertami keliai į judėjimą ateiti naujiems žmonėms.

Beveik visame pasaulyje valstybės saugumo agentai gali patekti į žmonių namus, prikaišioti „blakių“, kontroliuoti paštą, laisvai skaityti ligos, darbo istorijas ir kitus valstybinėse įstaigose esančius dokumentus, net neinformuodami apie tai asmens. Jų surinkta informacija naudojama kurti asmenų, organizacijų ar tinklų profilius ir dosjė. Ši informacija po to gali būti perduota kitiems su valstybės galia susijusiems dariniams, atsakingiems už „įstatymo vykdymą“, tada, surinkus pakankamą įrodymų kiekį, keliamos bylos.

Auksinė tylos taisyklė

Visas judėjimas turėtų žinoti, kad policija neturi legalių priemonių išgauti daugiau informacijos nei asmens vardas, adresas ir gimimo data. Ir tai viskas! Sakyti kažką daugiau yra nesaugu. Net atsakinėjant į tariamai nereikšmingus klausimus, galima padėti policijai sukurti kitų aktyvistų asmens profilius. Gal tai ir nebus „įrodymas“, bet gali padėti policijai „atsekti“ kitus įtariamuosius ir legalių procedūrų keliu suformuoti kaltinimus. Todėl jei tave suėmė policija, neišsiplėsk su savo istorijomis. Pasakyk vardą, gimimo datą ir adresą. Į visus kitus klausimus paprasčiausiai atsakyk: „Neturiu ką pasakyti“ (nebent šalia būtų tavo advokatas).

Dauguma aktyvistų neblogai pažįsta vietos policininkus, bet turėk galvoje, kad dažnai policininkai nedėvi savo uniformų ir trinasi minioje rinkdami visą įmanomą informaciją. Galima stebėti juos demonstracijų metu fotografuojančius ir filmuojančius. Dažnai jie apsimeta „demonstrantais“.

Kovos su maištininkais modelis

Daugelis Vakarų valstybių naudoja modelį, sukurtą britų žvalgybos eksperto Kitsono, kuris po ilgo praktinio darbo kolonijose parašė knygą „Low intensity operations“. Judėjimo vystymąsi jis suskaidė į tris stadijas:

• Paruošiamoji stadija – kai judėjimas yra menkas, linkęs koncentruotis į švietimą, spaudą ir paruošiamuosius darbus;

• Nesmurtinė stadija. Judėjimas plečiasi. Šiam laikotarpiui būdingos didelės demonstracijos.

• Maišto stadija. Judėjimas tampa populiarus. Dažnai atsiranda partizanai.

Kitsonas mano, kad pirminis žvalgybos darbas turi būti atliekamas paruošiamosios stadijos metu. Tuo metu judėjimas yra labiausiai pažeidžiamas. Jie dar nepatyrė didelių represijų, todėl pokalbius apie saugumą laiko paranojiškais. Kadangi jie nepažeidinėja įstatymų, jie tiki, kad visiškai saugu organizuotis atvirai. Todėl saugumo tarnybos gali lengvai prieiti prie visos reikiamos informacijos ir sukurti detalius visų veikiančių asmenų dosjė. Ši informacija bus labai naudinga vėlesnėse stadijose.

Daugybė rimtų revoliucinių veiksmų ir grupių prasidėjo kaip maži, rimtai nusiteikę projektai, kurie vėliau išsiplėtė nežiūrint sekimo ir represijų. Todėl svarbu visose judėjimo vystymosi fazėse laikytis saugumo. Valstybiniai agentai renka ne tik „nepajudinamus įrodymus“. Jie taip pat domisi ir radikalų požiūriais.  Policija bandys kontroliuoti pasitelkdama baimę, tačiau nesileiskite įbauginami. Atminkite – jei į duris pasibeldžia agentas, jūsų burna užsiveria.

Viskas, ką norėjote sužinoti apie infiltruotus elementus ir informatorius

Daugumoje radikalių grupių veikia ir ieško informacijos infiltruoti elementai. Kaip atsako į masinius susibūrimus ir radikalius veiksmus, nukreiptus prieš globalizaciją, skurdą, rasizmą, policijos žiaurumą, kartu su šūkiu, kad kova tęsis ir gatvėse, ir pogrindyje, mes susilaukiame daugiau dėmesio iš valstybės saugumo tarnybų. Į mūsų gretas bus pasiųsta dar daugiau žmonių, bandančių papirkti ar manipuliuoti atskirais individais. Infiltravimo lygis priklausys nuo mūsų sugebėjimo rimtai ir atsakingai mokytis, skatinti ir dirbti kuriant saugumo kultūrą.

Radikalūs judėjimai gali išmokti geriau atpažinti užsimaskavusius priešus mūsų projektuose. Kai tik jie nustatomi, reikia atšaukti, sustabdyti kai kuriuos veiksmus arba pašalinti pavojų.

 

Kas yra informatorius?

Tiesą sakant, yra du informatorių tipai. Pasišventęs informatorius yra slaptas agentas, gaunantis atlygį iš vyriausybės ar pramonės bosų. Kitas tipas yra aktyvistas, paverstas informatoriumi. Abu jie bando patekti į mūsų gretas ir yra vienodai pavojingi judėjimui.

Pirma pakalbėkime apie pasišventusius informatorius. Juos nustatyti nelengva. Jie gali būti bet kokio amžiaus ir charakterio, tačiau turi kelis pastebimus veiklos metodus, arba modus operandi. Jie yra tokie:

• Aplink besitrinantis tipas. Tai žmogus, kuris nuolatos lankosi susitikimuose ir veiksmuose, bet paprastai neįsitraukia. Jis renka dokumentus, klausosi pokalbių ir pasižymi, kas yra kas. Šis stebėtojo vaidmuo yra sąlyginai neaktyvus;

• Snaudžiantis tipas. Panašus į pirmąjį, tik jo sukaupta informacija panaudojama jo aktyvavimuisi vėlesnėse stadijose;

• Naujoko tipas. Šiek tiek aktyvesnis vaidmuo, bet apsiriboja mažiau reikšminga veikla. Jie nėra iniciatyvūs, bet jų darbas vertinamas. Tai padeda jiems susikurti pasitikėjimą;

• Superaktyvistas. Jie atsiranda lyg iš niekur, ir staiga juos galima pamatyti visur. Mitingas, protestas ar veiksmas – šis žmogus bus jo smaigalyje. Tačiau turėk galvoje, kad tai gali būti naujo aktyvisto, kurio entuziazmas ir pasišventimas yra tokie stiprūs, kad jis ar ji nori kovoti su galia kiekvieną minutę, požymis.

Reikia pasakyti, kad pagal visus šiuos modus operandi sunku atskirti infiltruotą elementą nuo nuoširdaus naujoko. Kaipgi tai padaryti? Na, infiltruotas žmogus daug klausinės apie tiesioginio veiksmo grupes, asmenis ir nelegalius veiksmus. Infiltruotieji taip pat bandys sukurti individų profilius apie jų įsitikinimus, įpročius, draugus ir silpnybes. Tuo pat metu jie slėps savo asmenines savybes nuo kitų aktyvistų.

Bet kuris žmogus, daug klausinėjantis apie tiesioginius veiksmus, nebūtinai yra infiltruotas, bet su juo vis dėlto reikėtų būti atsargiam. Galų gale, jiems turi būti pasakyta apie saugumo reikalavimus. Naujasis aktyvistas turėtų suprasti, kad tiesioginio veiksmo taktikos gali būti rizikingos (nors kartais tai daryti tikrai verta) ir kad per dažnas klausinėjimas kelia pavojų kitiems. Jei asmuo ir toliau uždavinėja gausybę klausimų, tikriausiai tai jau yra problema ir reikia imtis atitinkamų priemonių. Reikėtų vengti aktyvisto, nesuprantančio saugumo būtinumo, ir atriboti jį nuo judėjimo.

Kai kurie infiltruoti žmonės nėra aktyvūs ir siūlo tik materialinę pagalbą . Kiti informatoriai su grupe ar veiksmu gali neturėti jokio ryšio, bet išgirdę kokius nors planus, pranešti apie tai policijai už atlygį. Aktyvus infiltruotasis gali būti charizmatiška asmenybė, gebanti greit išsikovoti grupės pagarbą. Kai kurie infiltruotieji bandys perimti kontrolę, pavyzdžiui, komunikavimą ar finansus. Kiti gali naudoti savo žavesį ir seksą suartėjimui su aktyvistais vardan patogesnio šnipinėjimo ar tiesiog norėdami destabilizuoti grupę.

Aktyvūs infiltruotieji taip pat gali būti provokatoriai, besispecializuojantys griaunamose taktikose – betvarkės kėlime, mitingų ar demonstracijų demoralizavime. Jie aštrina konfliktus tarp asmenų dėl taktikos ir teorijos, skatina peržengti ribas savo beatodairiškais ar smurtingais pasiūlymais. Infiltruotiems žmonėms dažnai tenka patiems kurti pasitikėjimą. Jie gali tai daryti pasakodami apie savo dalyvavimą praeities įvykiuose. Jie taip pat bandys pasinaudoti aktyvistų jautrumu priespaudai ir įvairovei. Gal būt jie apsimes kenčiančiais priespaudą nuo kokios nors aktyvistų grupės. Pavyzdžiui, 1960 m. į judėjimą „The Weather Underground“ – baltaodžių antiimperialistų ginkluotą pasipriešinimą – buvo infiltruotas „eilinis Džo“ su darbininkų klasės įvaizdžiu. Juodaodžiai karo veteranai buvo infiltruoti į „Juodųjų panterų partiją“.

Nesenas policijos infiltracijos ir manipuliavimo pavyzdys yra „Germinalo“ grupė, kuri buvo suimta dvi dienos prieš 2001 metų demonstracijas, nukreiptas prieš FTAA. Prieš penkis mėnesius policija įkūrė fiktyvią transporto kompaniją ir paskelbė apie įsidarbinimo galimybes tame rajone, kur „Germinalo“ grupės narys ieškojo darbo. Spąstai suveikė. Kiek pasižarstę pinigais, du užsimaskavę policininkai pateko į grupę ir „dirbo“ keturis mėnesius. Operacijos rezultatas – informavimo priemonių susitikimo išvakarėse plačiai nušviestas grupės „išardymas“. Septyni grupės nariai buvo suimti, penki praleido 41 parą tardymo izoliatoriuje ir buvo išlaisvinti tik sumokėjus drakonišką užstatą. Policijos operacijos tikslas buvo ne tik grupės išardymas, bet ir propaganda siekiant pateisinti policinei valstybei būdingas priemones susitikimų metu.

Pagrindinis metodas – patikrinimas

Kokie yra būdai patikrinti, ar žmogus yra informatorius? Visų pirma, gandų skleidimas neturint konkrečių priežasčių ar įrodymų, kad kažkas yra infiltruotas, pakenks judėjimui. Pasigirdę gandai turi būti patikrinti atsekant jų kilmės vietą. Asmens praeitį galima patikrinti, ypač jei jis skelbiasi buvęs aktyvistu ir anksčiau, kitose vietose. Ar tavo pažįstami tose vietose girdėjo apie šį žmogų? Ar ten buvo kokių nors problemų? Čia tikrai gali praversti tavo ryšiai su tolimomis vietovėmis.

Iš ko pragyvena asmuo? Kas yra jo ar jos draugai? Ar yra kokių neatitikimų tarp jo skelbiamų idealų ir gyvenimo būdo? Mūsų, aktyvistų jėga yra mūsų idėjos ir vertybės, mūsų kontrkultūra, mūsų požiūris į dominuojančią visuomenę. Mūsų nuoširdumas kalbant apie šiuos dalykus taip pat padeda pažinti vieniems kitus.

Planuojant veiksmus reikia rūpestingai atrinkti kandidatus. Prieš susipažįstant su asmens politine filosofija, idėjomis apie strategiją ir norimos prisiimti rizikos lygiu, geriau nekalbėti apie konkrečius planus. Jei yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo gali susidomėti planuojamu veiksmu, galima aptarti bendrą veiksmo idėją. Tik tuomet, kai žmogus sutinka dalyvauti, jis gali ateiti į grupę ir aptarinėti veiksmo detales.

Aktyvistų teismų metu policija dažnai atskleidžia informaciją, kurią pavyko surinkti apie grupes ir jų veiklą. Įsidėmėkite, kas ten kalbama. Kur yra galimi tokios informacijos šaltiniai? Pakalbėk su policijos anksčiau sulaikytais ir tardytais žmonėmis ir pabandyk išsiaiškinti, ką jie papasakojo policijai ar kameros draugams.

Infiltruotųjų įdiegimas socialinio teisingumo ir revoliuciniuose judėjimuose yra plačiai naudojama praktika. Tai buvo daroma „Juodosiose panterose“, taikos, antikariniuose ir antibranduoliniuose judėjimuose. Mažos grupės turi būti ypač atsargios priimdamos naujus narius. Tiesioginius veiksmus geriausia planuoti su laiko patikrintais, patikimais aktyvistų bendruomenės nariais. Tačiau tai nereiškia, kad niekas kitas niekada negalės patekti į šias grupes. Priešingai, jei norime, kad judėjimas augtų, turime pritraukti ir priimti naujus narius. Tiesiog reikia neužmiršti saugumo ir visada elgtis atsargiai.

 

Aktyvistas – informatorius.

Ko gero, dar didesnį pavojų judėjimui kelia aktyvistas, prievarta ar per klaidą paverstas informatoriumi. Netyčinis informatorius yra negalintis laiku užsičiaupti aktyvistas. Jei kas nors giriasi jums savo veiksmais, pasirūpinkite, kad jis niekada nesužinotų to, kas jus atvestų į teismo suolą, nes anksčiau ar vėliau iš jo lūpų tai išgirs netinkamas žmogus. Šie aktyvistai niekam nenori žalos, bet jų pagyros gali stipriai pakenkti. Tavo pareiga paaiškinti tokiems žmonėms apie saugumo kultūros svarbą.

Kitas aktyvisto-informatoriaus tipas yra žmogus, kuris pasidavė spaudimui ir pradėjo kalbėti gelbėdamas savo kailį. Daug aktyvistų patenka į situacijas, kurių jau nebegali suvaldyti. Kai kurie būna taip įsijautę, kad nesuvokia, kokios gali būti viso to pasekmės, arba tiesiog mano, kad jiems niekada neteks su jomis susidurti. Turėk mintyje, kad skirtumai tarp „įdiegto informatoriaus“ ir „aktyvisto-informatoriaus“ yra abstraktūs.

Turime suvokti visas galimas savo veiksmų pasekmes ir būti pasiruošę su jomis susitvarkyti. Nėra jokios gėdos nesugebėti atlikti kokio nors veiksmo dėl būsimos atsakomybės ar aplinkybių, kurios daro neįmanomą tavo įkalinimą šiuo metu. Kol kapitalizmas ir visas jo blogis egzistuos, bus ir pasipriešinimas. Kitaip tariant, tau dar bus daugybė progų dalyvauti veikloje, kai tik aplinkybės tą tau leis.

Jei išlaikai kitus žmones, nenori netekti darbo, mesti mokyklą ar sugriauti savo karjerą – nedaryk to veiksmo. Jei esi priklausomas nuo nelegalių narkotikų ar esi daugelį kartų teistas, farai panaudos tai bandydami paspausti tave ir išpešti informacijos. Jei nesi pasiruošęs detoksikacijai žiauraus tardymo metu – nedaryk to veiksmo.

Pakalbėk su savo grupės nariais apie situaciją, jei nesi tikras, ar turėtum dalyvauti konkrečiuose veiksmuose, ypač jei yra didelė kriminalizavimo rizika. Atmink, nėra pasiteisinimo išduodant savo bendražygius policijai. Tie, kurie tai darė, pašalino save iš judėjimo. Neturėtume remti tokių aktyvistų nei teismų metu, nei kalėjimuose, nes tokių žmonių griaunamasis poveikis judėjimui yra žymus ir ilgalaikis.

Slaptos ar specialios policijos ir slaptų tarnybų operacijos atliekamos ir už grupės ribų, su infiltracija arba be jos. Tokiems veiksmams priskiriamas bauginimas, erzinimas, šantažavimas, manipuliavimas, propaganda, darbdavių ir draudimo kompanijų informavimas, o taip pat fizinis sabotažas – vagystė ir padegimas. Bauginimas gali atrodyti kaip slaptos tarnybos agento apsilankymas, ar vagystė, kai paliekamos akivaizdžios užuominos. Bandydama neutralizuoti ar užverbuoti žmones, policija gali naudoti šantažą.

Bandydama sukelti įtampą ir manipuliuoti žiniasklaida bei viešąja nuomone, policija naudoja propagandą. 1971 m. gruodį, kai FLQ buvo netoli savo žlugimo, policija išspausdini fiktyvų FLQ komunikatą „Minerve“ grupės vardu. Komunikate gerai žinomas aktyvistas Pierre Vallieres kieta kalbos maniera tariamai atmetė teroristinių veiksmų sustabdymą ir kvietė tęsti ginkluotą kovą.

Ženevoje, 2001 m. G8 susitikimo metu Italijos policija aktyviai bandė diskredituoti juodojo bloko anarchistus. Keli pranešimai teigia, kad policininkai, persirengę juodojo bloko nariais, puldinėjo demonstrantus ir smulkias parduotuves. Visuomenei neturtint pakankamai informacijos, policija manipuliuoja viešąja nuomone ir kuria mitą, kad „legalūs demonstrantai izoliuoja aktyvistus galvažudžius“.

Šmeižikiška, nutaikyta į aktyvistų veiksmus propaganda gali įgauti anoniminių laiškų ar gandų formas. Taip pat yra pavyzdžių, kai policija pateikė niekuo nepagristus kaltinimus žurnalistams, kad, vienu atveju, jis yra narkotikų prekeivis, kitu atveju – kad demonstracijos metu jis į policijos pareigūną nutaikė pistoletą. Dažnai bandydami apšmeižti policininkai apkaltina aktyvistą „ginklo laikymu“ todėl, kad jis turi kišeninį peiliuką, ar pateikia tokį kaltinimą kaip „užpuolimas“.

Antiglobalistinio judėjimo augimas buvo lydimas propagandinės isterijos apie baisiuosius anarchistus. Politikai ir policija bandė paveikti visuomenės nuomonę ruošdami juos kietesnių socialinės kontrolės metodų taikymo legalizavimui, trėmimams ir represijoms.

Per žiniasklaidą skleidžiama manipuliuojanti dezinformacija turi būti laikoma melu. Yra pakankamai palankių aktyvistams teisininkų, galinčių padėti mums paneigti ir pataisyti informaciją. Kalbėk su žurnalistais apie jų tingų, nenuoširdų darbą, atskleisk jų veidmainystes ir skųskis žurnalistų etikos komisijai. Negalime pasitikėti kapitalistine privačia žiniasklaida ir tikėtis teisingumo.

Būtų naudinga sužinoti daugiau apie slaptas policijos operacijas. Tai užfiksuota dokumentuose. Tai atsiskleidžia ir teismų metu, kai policija pateikinėja įrodymus. Svarbi ir dažnai nepakankamai vertinama mūsų jėgos dalis yra mūsų žinios ir apsauga nuo policijos veiksmų, nukreiptų prieš mus.

Pagal „Security Culture: a handbook for activists“ parengė Diedas