2007 m. kovo mėnesį Prancūzijoje išleista mažytė žalia knygutė „Artėjantis sukilimas“ („L’insurrection qui vient“), kurią parengė anoniminis „Nematomas komitetas“ („Comité invisible“), o išleido leidykla „La Fabrique editions“, liko beveik niekieno nepastebėta iki pat 2008 m. lapkričio 11 dienos, kai Prancūzijos saugumo struktūros suėmė 9 jaunuolius, įtariamus terorizmu. Trims suimtiesiems buvo pateikti konkretesni kaltinimai – sabotažo veiksmai prieš Prancūzijos nacionalinę geležinkelio kompaniją (SNCF), atlikti 2008 m. lapkričio 7-8 naktį. Specialiosios tarnybos surežisavo reto vaizdingumo spektaklį, skirtą įprastiems prancūzams įbauginti. Tarnacą – mažą Prancūzijos kaimelį šalies pietuose, kuriame gyvena vos 350 žmonių, – šturmavo 150 kaukėtų robokopų su šunimis ir malūnsparniais, šturmo procedūrą tiesiogiai transliavo nacionalinė televizija. Buvo suimti minėti 9 asmenys, kaimelio pašonėje įkūrę komuną su ferma, nedidele parduotuvėle ir kavinuke. Po kelių valandų Prancūzijos vidaus reikalų ministė Michele Alliot-Marie surengė spaudos konferenciją, kurioje pranešė apie sėkmingą operaciją „prieš mūsų šalyje atgimusius ultrakairiuosius teroristus“.
Tačiau laikas bėgo, triukšmas nutilo, o Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos užvestos bylos 9 „teroristams“ buvo tuščios. Trūkstant įrodymų, 7 jaunuoliai buvo paleisti, 2 ilgai sėdėjo kalėjime pažeidžiant elementarius nekaltumo prezumpcijos principus, kol 2009 m. gegužę buvo paleistas į laisvę paskutinis iš suimtųjų – Julienas Coupat. Žiniasklaida, iš pradžių drąsiai vadinusi suimtuosius tikrais „teroristais“, vėliau atsipeikėjo ir ėmė kiek abejoti policijos spaudos pranešimais. Tarnaco ir aplinkinių miestelių gyventojai pirmieji įkūtė „Lapkričio 11-osios komitetą“, kuris ėmėsi ginti sulaikytuosius. Vėliau tokie komitetai įkurti daugelyje pasaulio šalių. Savo vaidmenį suvaidino ir 2008 m. gruodžio pabaigoje išplatinta suimtųjų palaikymo peticija, kurią pasirašė daugiau nei šimtas pasaulinio garso intelektualų – filosofas Giorgio Agambenas, filosofas Alainas Badiou, sociologas Lucas Boltanskis ir t. t. Pasirašiusieji piktinosi Prancūzijos valdžia, kuri įsakė suimti žmones vien dėl to, kad jie dalyvavo demonstracijose, kitaip mąstė ir skaitė kitokias knygas.
Per daugybę kratų policininkai nerado jokių įrodymų – tik traukinių eismo tvarkaraštį, nešiojamas kopėtėles ir ... šią žalią anoniminio „Nematomo komiteto“ knygutę. Knyga policijai jau buvo pažįstama – 40 „Artėjančio sukilimo“ egzempliorių prieš kelis mėnesius iki lapkričio įvykių buvo įsigijusi vidaus reikalų ministerija. Knygutė, aišku, labai sudomino policiją, nes joje kviečiama radikaliems veiksmams, kalbama apie miesto partizanus, užsimenama ir apie geležinkelio sabotažą. Ji padėjo policijai „teisingai“ sudėlioti įvykius nuo pat 2005 metų, kada Prancūzijoje ima kalbėti apie „naująją neramumų bangą“. Knygutė policijai paaiškino, kodėl kilo ir iki pat šiol nenurimo bruzdėjimai Paryžiaus priemiesčiuose, kodėl ramios prancūzų demonstracijos pastaruoju metu virsta kruvinomis riaušėmis, kodėl prasidėjo protestų banga prieš darbo įstatymų (CPE) pakeitimą ir universitetinio išsilavinimo sistemos liberalizavimą (LRU), kodėl per prezidento rinkimus buvo atakuojamos įvairių partijų būstinės. Tik išstudijavusi „Artėjančio sukilimo“ knygelę, Prancūzijos vidaus reikalų ministrė ėmė nuolat kalbėti apie „ultrakairiųjų teroristų grįžimą į Prancūziją“.
Policija šią knygelę bandė pateikti kaip neginčijamą „Tarnaco devyniukės“ nusikaltimų įrodymą, tačiau tokie samprotavimai sukėlė tik prancūzų pasipiktinimą ir priminė jiems 1789 m. revoliuciją, kada žmonės patekdavo į kartuves vien dėl to, kad skaitė Voltaire‘ą.
{youtube}owbXZ--4i20{/youtube}
{youtube}r3SVjPMgWaU{/youtube}
Tarp suimtųjų daiktų rasta knygutė nėra jokia sukilimo instrukcija, joje nėra nei filosofijos, nei revoliucinės teorijos pradmenų. Tai poetinis maišto manifestas, gimęs iš nevilties ką nors pakeisti įprastomis parlamentinėmis priemonėmis, tai gražios visuotinio socialinio aktyvumo svajonės išraiška. Griežtomis intonacijomis, primenančiomis XX a. 7-ojo dešimtmečio prancūzų situacionistų tekstus, joje mėginama įsibrauti į skaitytojo sąmonę ir perteikti visą jo dabartinės socialinės padėties siaubą. Anoniminių autorių kolektyvo nuomone, jie tik perkėlė į tekstą tuos visuomenės jausmus, kurie pastaraisiais dešimtmečiais dominuoja visuomeninėje sąmonėje, tačiau neiškyla į paviršių. 7 skyriuose, Dantės Alighierio pavyzdžiu pavadintuose „ratais“, autoriai aprašė pagrindines žmoniškosios būties ir žmogaus socialinės praktikos nuopuolio priežastis. Identiškumo, visuomeninių santykių, profesinės veiklos, miesčioniško gyvenimo, ekonomikos, ekologijos ir civilizacijos krizė – štai 7 kertiniai visuotinės kapitalizmo krizės akmenys.
Skaitytojui knyga leidžia suvokti šiuolaikinį politinį kontekstą, kuris įgalino „naujos neramumų bangos“ atsiradimą. Neigiamą šių neramumų, ypač tų, kurie pastaraisiais metais vyko Prancūzijoje, įvaizdį žiniasklaida išplatino po visą pasaulį, tačiau tokios vienareikšmiškai neigiamos nuostatos vargu ar padeda paaiškinti tų neramumų priežastis. Knygos autoriai teigia, kad šių neramumų nereikia suvokti kaip veiksmų, nukreiptų prieš demokratiją. Taip, jie nukreipti prieš šiandien egzistuojančią parlamentinę sistemą, tačiau jie neneigia esminių demokratijos principų, o priešingai, siekia, kad jie būtų įgyvendinti toje sistemoje, kuri anaiptol nėra demokratiška. .
Per metus Prancūzijoje įvyksta dešimtys tūkstančių demonstracijų. Dabartinę politinę Prancūzijos santvarką sociologai jau vadina nebe įprasta demokratija, o „protestuojančia demokratija“ – žmonės ima dalyvauti politikoje tiesiogiai per gatvės protestus, o ne per ilgas balsavimo procedūras ir nuobodžius parlamentinius debatus. Tačiau knygos autoriai pažymi, kad „protestuojanti“ prancūziška demokratija buvo suinstitutinta, demonstracijos tapo įprasta rutina, neturinčia politinės prasmės, todėl labai retai atnešančia laukiamų rezultatų.
Neramumai, kilę Paryžiaus priemiesčiuose, ir protestai prieš CPE bei LRU itin primena miesto partizanų (geriljos) kovos metodus. Kaip tik tokį pasipriešinimo būdą skaitytojui ir siūlo „Artėjančio sukilimo“ autoriai. Efektyviausias protesto ir politinės kovos būdas – partizaninė miesto kova (gerilja), o geriausias kasdienio gyvenimo būdas – komuna. Štai pagrindinė šios plonos knygutės esmė.
„Artėjančio sukilimo“ knyga plačiai aptariama Prancūzijos visuomenėje, ypač po Tarnaco įvykių. Jos autoriai dažnai kaltinami už pernelyg didelį optimizmą ir idealizmą, tačiau tokia kritika pasako daugiau ne apie knygą, o apie pačius kritikus. „Artėjantis sukilimas“ nėra dar viena revoliucinės teorijos ar praktikos knyga, „Artėjantis sukilimas“ – tai šiandieninių Prancūzijos įvykių veidrodis, atspindintis sunkumus, su kuriais susiduria Prancūzijos valstybė, siekianti šiuos įvykius kontroliuoti.
P. S. Knyga „Artėjantis sukilimas“ visai neseniai išleista angliškai – meinstryminėje „Semiotext(e)“ leidykloje, kurią prieš kelias dešimtis metų Niujorke įkūrė Kolumbijos universiteto prancūzų kalbos profesorius Sylvere‘is Lotringeris. Leidykla ypač klestėjo XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje, kai JAV leido prancūzų filosofų – Foucault, Deleuze ir Guattari – veikalus. Internetu ją galima įsigyti amazon.com
Įdomu, kad ši knyga Amerikoje pristatoma pasitelkus visus korporacinės rinkodaros principus – su triukšmingomis prezentacijomis, skandalingais žiniasklaidos pranešimais, surežisuotais išpuoliais internete. Straipsnius apie knygos pristatymą spausdina tokie korporacinės žiniasklaidos bastionai kaip „The New York Times“ ir „Fox news“.
Įdomumo dėlei susipažinkite su itin konservatyvaus amerikiečių TV šoumeno Gleno Becko pasisakymu apie šią knygą. Ar nesusidaro įspūdis, kad šis linksmas siužetas – tai paslėpta knygos reklama?
{youtube}ZKyi2qNskJc{/youtube}
Kol vyriausybė įspėja, kad dešinieji ekstremistai ir teroristai gali gyventi jūsų kaimynystėje, o „The New York Times“ sako, kad aš galiu įkvėpti tuos bepročius konservatorius smurtui, kairieji ekstremistai patys aktyviai kviečia griebtis smurto! Tuomet kai pasaulio ekonomikos byra ir nedarbo lygis nuolat kyla, nusivylę ir atskirti žmonės yra pasiryžę bet kam. Pavojinga kairiųjų pažiūrų knyga, kuri galėtų įskelti žiežirbą ir sukelti sprogimą, – tai „Artėjantis sukilimas“ („The Coming Insurrection“). Ji kviečia smurtinei revoliucijai, o anoniminiai autoriai – prancūzų grupė, pasivadinusi „Nematomu komitetu“ („Invisible Committee“), siekia sugriauti kapitalizmą.
Tai prasidėjo Prancūzijoje ir išplito po kitas šalis – Graikiją ir Islandiją, kuriose žmonės yra netekę darbo, pinigų ir kantrybės. Dabar ji ateina pas mus. Rugpjūčio mėnesį ši knyga bus išleista JAV. Aš turiu vieną pirmųjų angliškų kopijų.
Knyga buvo parašyta 2005-aisiais, kai Paryžiaus priemiesčiuose įvyko riaušės, kurios suskaldė šalį. Tada buvo dar geri laikai, nes po to ekonomika tikrai suprastėjo. Ši knyga prieštarauja sveikam protui, todėl aš kviečiu taikiam protestui.
Tai revoliucinė knyga. Įsidėmėkite, tai nėra dešiniųjų knyga, žinote, tų radikalų, kuriais taip susirūpinusi vyriausybė. Ji atsirado iš kraštutinės kairės.
Leiskite man šiek tiek pasidalinti jos mintimis: „Imkitės ginklų. Darykite viską, kas įmanoma, kad jų panaudojimas taptų nereikalingas. Nėra tokio dalyko kaip taikus sukilimas. Ginklai yra būtini.“
Prancūzijos valdžia taip supanikavo, kad suėmė 9 žmones, kurie, kaip spėjama, parašė „Artėjantį sukilimą“, ir apkaltino juos kriminalinės grupuotės organizavimu. Valdžia įtarė, kad ši grupuotė vykdė teroristinę veiklą ir galėjo prisidėti prie Prancūzijos geležinkelių ardymo.
Kai pirmą kartą išgirdau apie šią knygą, ji buvo „The New York Times“ knygų skiltyje. Grupė buvo suorganizavusi anoniminius skaitymus viename iš Niujorko knygynų. Po to, kai toji grupė buvo išprašyta iš knygyno, jie nuėjo į „Starbucks“ kavinę ir t.t. Ne visai teroristinė veikla, greičiau smalsumas.
Bet visa tai tampa šiek tiek baisiau, kai pasigilini: Julienas Coupat, vienas iš lyderių, suimtų Prancūzijoje, buvo pralaikytas 6 mėnesius ir paleistas šią gegužę. Remiantis laikraščio „The Globe and Mail“ straipsniu, Coupat ir jo draugė, sausio mėnesį lankydamiesi Kanadoje, slapčia kirto sieną ir apsilankė Niujorke. Pasak giminaičių, jie nenorėjo, kad į JAV pareigūnų rankas patektų jų pirštų antspaudai ir fotografijos. Kyla klausimas: kodėl? (Beje, mūsų sienos yra apsaugotos, ar ne?)
Prisiminkite, kad žiniasklaida jums pasakos, kad reikia bijoti dešiniųjų. Jie daro viską, ką gali, kad pripaišytų atsitiktinį besišaudantį pusprotį prie konservatorių. Šaudantis pusprotis buvo serialo „24“ gerbėjas, „24-iuose“ vaidina Jonas Voightas, o Jonas Voightas yra konservatorius!
Bet ši knyga ragina smurtauti. Štai dar: „Čia keliami klausimai, kaip kovoti, atrakinti spynas, sutvirtinti sulaužytus kaulus ir išsigydyti ligas; kaip pasistatyti piratinę radijo stotį; kaip įrengti gatvės virtuves; kaip tiesiai nusitaikyti.”
Santraukoje knyga apibūdinta kaip įtaigus kvietimas kovai, atsiradęs po neseniai vykusių socialinių konfliktų Prancūzijoje ir Europoje. Ši knyga – tai strategiškai formuluojami atsakymai, kaip sukurti karo mašiną, skleisti anarchiją ir galop gyventi komunizme.
Prieš kelis metus kalbėjau, kad Europa yra ant destrukcijos ribos. Ši knyga – dar vienas ženklas, kad ji artėja prie tokios ribos. Net Japonijoje, kurioje nuo 7-ojo dešimtmečio protestai buvo laikomi tabu, jauni žmonės, įpykę dėl ekonomikos ir bijodami dėl savo ateities, eina į gatves ir vienijasi. Japonijos komunistų partija praneša, kad kiekvieną mėnesį sulaukia 1000 naujų narių.
Ši knyga mūsų šalyje kol kas neišleista. Ji buvo perduodama iš rankų į rankas ir platinama internetu, panašiai kaip darė atsišaukimų platintojai ikirevoliucinėje Amerikoje. Thomas Paine‘as buvo vienas tokių. Jis išleido kvietimą ginkluotam sukilimui. Aš to nedarau. Esi idiotas, jei pradedi šaudyti į žmones, nes taip tiesiog sukompromituosi savo siekius. Būk kaip Gandhis, būk kaip Martinas Lutheris Kingas.
Bet žmonės, esantys ekstremalioje kairėje, kviečia ginkluotai kovai. Aš neraginu uždrausti šią knygą, jūs turėtumėte ją perskaityti, kad sužinotumėte, kas ateina ir būtumėte pasiruošę, kai tai ateis.
Knygos tekstai/vertimai internete: www.bloom0101.org
