Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad Lietuvoje žaliųjų judėjimo nėra. Jis buvo prieš 20 metų, toks tautinis, gražus – ne žalias, o trispalvis... Bet pražuvo, vos tik Sąjūdis užėmė valdžią – juk tautiniams žaliesiems draudžiama protestuoti prieš tautinę valdžią! Vieni tautiniai žalieji vėliau tapo atvirais nacionalistais (Z. Vaišvila), kiti viskuo nusivylė ir nusižudė (S. Gricius), treti pasitraukė į dvasinį pogrindį (A. Balbierius), o ketvirti, kaip ir pridera, užėmė svarbius valstybės postus (tokių nemažai). Išliko tik Lietuvos žaliųjų judėjimas – eilinė nevyriausybinė organizacija, vengianti angažuotis politiškai ir mintanti iš varganų pinigėlių, gaunamų už tam tikrus gamtosaugos projektus. Didžiuosiuose miestuose dar veikia ir pusgyviai žaliųjų klubai – „Aukuras“ Šiauliuose, „Atgaja“ Kaune, „Žemyna“ Vilniuje bei „Žvejonė“ Klaipėdoje, – kurie retkarčiais surengia kokią nekaltą edukacinę akciją... Beje, popieriuje gyva ir Lietuvos žaliųjų partija, kuri taip niekada ir nebuvo pradėjusi aktyvios veiklos – šios partijos „savininkė“ homofobė ir antisemitė Rūta Gajauskaitė šiandien rašinėja neapykantos sklidinus pamfletus fašistuojančių skinhedų portalui „Blood&Honour Lietuva“...
Ir štai 2009-ųjų vasarą keletas aktyvistų paskelbė savo planus įkurti Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partiją – vakarietiško tipo kairiąją politinę jėgą, kuri sieks paversti Lietuvą ekologiška, socialiai teisinga, kūrybinga, inovatyvia ir taikia visuotinės gerovės valstybe, gerbiančia kiekvieno žmogaus orumą, individualybę ir teises. Iniciatyvinė partijos grupė jau paskelbė pirmąją deklaraciją ir įkūrė jos rėmėjų bendruomenę internete. Įdomu, kad LŽSP nuo pat pradžių deklaravo savo kairiąją orientaciją ir paskelbė ketinimus bendradarbiauti su „Naująja kaire 95“, tačiau iniciatyvinėje grupėje aktyviai veikia ir ultradešiniųjų atstovai, pvz., Saulius Lapienis, kurį 2008 m. rudenį vykusiuose Seimo rinkimuose rėmė nacionalistinis Lietuvių tautinis centras (LTC).
Atvirai kalbant, man itin imponuoja LŽS partijos principai, skelbiantys socialinį teisingumą, decentralizaciją, savivaldą, pacifizmą ir pagarbą kūrybingai asmenybei. Štai, klausykite: „Sieksime socialinės gerovės visiems. Besaikis noras turtėti didina socialinę atskirtį ir turtinę diferenciaciją tarp žmonių. Jo pasekmė – skurdas. Sieksime sprendimų priėmimo decentralizacijos – savivalda kuo arčiau žmogaus. Visomis priemonėmis skatinsime karo pramonės, represinių struktūrų ir kriminalinių grupuočių įtakos mažėjimą. Ginsime žmogaus teises, apsaugosime mažumas nuo konservatyvių grupių puldinėjimo. Netikime reakcinga nykstančių šeimų retorika. Šeimos, kaip ir kiti bendrabūvio modeliai, stiprės, kai žmonėms neteks gyventi nuolatinėje įtampoje dėl darbo, nedarbo, makroreiškinių ir bejėgiškumo pojūčio savo kasdienybėje.“
