Rugpjūčio 18–23 dienomis mūsų mieste vyks Alytaus meno streiko bienalė. Kodėl nekurti norintys menininkai iš viso pasaulio kviečiami būtent į Alytų, ką jie čia veiks, kaip ir prieš ką streikuos, pasakoja meno streiko iniciatorius Redas Diržys.

Kaip kilo mintis rengti meno streiką?

Pradinė idėja buvo nukreipta prieš VEKS‘ą – projektą „Vilnius Europos kultūros sostinė“. Su Alytaus meno streiku susijusiems žmonėms, taip pat man pačiam, ta mintis atrodė labai dirbtinė ir netgi kenkėjiška, todėl norėjome paraginti susimąstyti, kas slypi už šio reiškinio. (Čia netgi nebūtinai kalbame apie Vilnių – reiškinys yra tarptautinis, jis būdingas visai Europai.) Nors sudaroma didelio svarbumo iliuzija, visuose miestuose, kurie buvo paskelbti Europos kultūros sostinėmis, buvo juntamas labai didelis menininkų nusivylimas tuo, kas ten vyko, o patį projektą lydėjo skandalai, susiję su nešvariais politiniais sprendimais ir korupcija.

„Europos kultūros sostinės“ kaip reiškinys tikrai nėra geras būdas suteikti žmonėms platesnes kultūrines galimybes, kaip deklaruojama, juolab prisistatyti Europai. Klausimas, kam iš viso to reikia? Ogi nereikia niekam, už to slypi visai kiti dalykai. Todėl mūsų tikslas buvo sujungti tarptautines pajėgas tolesniam šio reiškinio boikotui ir sukurti pasipriešinimo precedentą.

Tiesa, Lietuvoje šiandien tai gal jau ir nelabai aktualu, nes VEKS‘as yra idėjiškai ir materialiai bankrutavęs projektas, kuris faktiškai netgi nebevyksta, juo tik pavadinami eiliniai Vilniaus renginiai. Bet šį klausimą vis tiek keliame, gal kiek platesniu kontekstu, – tai ir būtų atsakymas, kodėl bienalė yra tarptautinė ir kodėl žmonės iš kitų šalių atvyksta protestuoti į Alytų.

Kas vis dėlto yra meno streikas ir kodėl būtina streikuoti?

Tai bandymas suvienyti pajėgas ir suvokti, kas vyksta ne aplink mus, bet mumyse pačiuose. Galima sakyti, tai bus labiau savivokos bienalė, kurioje bandysime ieškoti atsakymų į principinius klausimus: kam reikalingas menas? Kokia jo funkcija? Ką menininkai veikia šioje visuomenėje? Dalyvauti parodose, daryti šou – aš tuo netikiu, kaip netiki ir kiti menininkai, ir netgi žiūrovai seniai tuo nebetiki. Faktiškai jie niekada ir netikėjo! Patiems menininkams, žinoma, skausmingiausias klausimas: ar menas išvis yra reikalingas? Priešingu atveju jų egzistencija praranda prasmę, kaip ir visas jų gyvenimas, paskirtas meninių tiesų ieškojimams. (Pagal klasikinę meno sampratą, kūryba ateina iš Dievo, menas yra vos ne absoliuti tiesa, o menininkas – mažų mažiausiai genijus, tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Šis mitas tebėra gajus, tik galbūt pakeitęs savo formas ir išraiškos būdus.)

Menininkui labai skaudu pripažinti, kad menas tėra buržuazinė fikcija, siekianti užpildyti tuštumą – paversti žmones žiūrovais. Reginio visuomenę daug lengviau valdyti, jiems užtenka ekrano, televizijos ar scenos. Praktiškai visa oficiozinė, kaip mes vadiname, „rimtoji“ kultūra šiandien yra paremta šou elementais: spalvotame kvadrate ar stačiakampyje kažkas juda ir skleidžia vienokius ar kitokius garsus.

Suprantama, kad užduoti sau tokius klausimus, juolab sąžiningai į juos atsakyti menininkui nėra lengva, bet ar savaitės streikas čia gali ką nors pakeisti?

Streikas pirmiausia yra orientuotas į pačių menininkų sąmoningumą. Sukviesti juos tam, kad nedarytų meno, yra gan sudėtinga. Menininkas tokiu atveju netgi nemato prasmės atvažiuoti, nors jam sudaromos visos sąlygos. O menininkas šioje visuomenėje įpratęs turėti daugybę privilegijų ir daryti tokius dalykus, kurių kitas negalėtų sau leisti arba jam netgi nebūtų leista, nes sustabdytų, pavyzdžiui, teisėsauga. Meno vardu vyksta daugybė dalykų, kurie yra netgi nelegalūs, normaliam žmogui neįmanomi.

Menininkas gauna tarsi kvailio statusą, kuriuo parodoma niekada neegzistavusios laisvės iliuzija, jam mokamas atlygis už tai, kad palaikytų šią iliuziją paprastiems žmonėms.

Todėl meno streiko tikslas pirmiausia yra paveikti menininkus, įtikinti, kad jų veikla amorali, nes ne tik nenukreipta į žmones, bet praktiškai prieš juos. Paraginti susimąstyti, ką kiekvienas menininkas daro, koks jo kūrybos poveikis. Juk šiaip menininkas yra beveik ligonis, kuris negali nedaryti meno.

Kaip ši problema bus sprendžiama streiko bienalėje? Kurti – draudžiama?

Dauguma atvykstančių žmonių vis tiek nori kažką daryti, tik šioje vietoje būtina atskirti du principinius dalykus, nes būtent čia prasideda visas meno streiko prieštaringumas. Menas kaip šou, produktas, į kurį reikia žiūrėti, juo žavėtis, įsigyti, visa, kas susiję su verslu, prekyba, konkurencija, – tai galima trumpiau įvardyti kaip rimtąją kultūrą, – prieš ją ir nukreiptas meno streikas.

Kita meno dalis – kūryba, kuri yra labai malonus dalykas, ir kiekvienas menininkas iš esmės juo yra būtent todėl, kad turi didelę laimę kurti. Kūrybiškumas – elementarus kiekvieno žmogaus poreikis, konkurencija čia neįmanoma, tik savitarpio pagalba ir noras tobulėti. Būti kūrybiškam reiškia atsilaikyti prieš visas madas, normas, etiketus ir panašiai. (Šneku daugiau iš estetinės pusės, tačiau sfera gerokai platesnė.)

Streiko bienalėje neliks ribos tarp menininkų ir nemenininkų, – bent jau stengsimės ją panaikinti, taigi žiūrovų čia nebus. Juolab kad Alytaus bienalės niekada ir nebuvo smarkiai orientuotos į žiūrovus, o šita, jau trečioji, skirta aktyviam piliečiui, turinčiam galimybę arba prisidėti, arba atsiriboti. Kas iki šiol irgi buvo susiję su Alytaus renginiais, vykstančiais pastaruosius 17 metų, ar „Tiesė. Pjūvis“, ar kitos akcijos, bienalės, rengiamos pastaruosius ketverius metus.

Tai ir yra meno streikas: kelti visų žmonių kūrybiškumą ir menininkų sąmoningumą, kad jie nustotų dėtis visuomenės lyderiais. Alytaus bienalėje tikimės išlaikyti pusiausvyrą tarp geros teorijos ir autonominio veiksmo, išsamesnė informacija skelbiama (www.alytusbiennial.com).

Ar juntamas susidomėjimas Alytaus meno streiku?

Sunku pasakyti. Mažiausiai jį nori pastebėti Lietuvos menininkai, išskyrus gal pačią jauniausią kartą ir pavienius platesnių pažiūrų žmones, o daugiausia dėmesio jau prieš pusmetį parodė nemažai įvairių Europos šalių, JAV ir Australijos menininkų, įskaitant ir 7-ojo dešimtmečio radikalus, nes daugeliu atvejų tos idėjos, kurias šiandien propaguojame Alytuje, susijusios su dabartinių 70-mečių karta.

Streiko bienalė finansuojama iš tos pačios „rimtosios kultūros“, kurią ji kritikuoja, kišenės?

Bienalę finansuoja Kultūros ir sporto rėmimo fondas, vadinasi, ekspertams, kurie skyrė lėšas, atrodė, kad tai, kas vyks Alytuje, yra svarbu. Alytaus miesto savivaldybė taip pat remia streiką. Manyčiau, ateityje pateisinsime jų lūkesčius ir kas dvejus metus Alytuje vyks renginiai… be meno, kol miestas virs „nemeno“ zona. Tie, kas savo namuose turės meno kūrinių, bus laikomi tėvynės išdavikais. (Žmonės! Jau šiandien laikas pasidomėti, ar jūs turite meno, neškite jį į gatves, statykite prie rotušės fontano, kol dar nevėlu, nes vėliau bus gėda su tuo menu kur nors išeiti…)

Ar alytiškiai menininkai aktyviai prisidėjo prie meno streiko?

Žinoma, streikuos visa jauniausia menininkų karta, taip pat kai kurie vidutinio amžiaus Alytaus menininkai, kaip aš, pavyzdžiui. Bet tikiuosi, kad prisidės ir tapytojai, kurie galėtų perlaužti į dvi dalis savo teptukus ir taip parengti streiką, netgi nebūtina tai daryti viešai, galima namie, prieš veidrodį.