Praėjusių metų gruodį Graikija išgyveno savo paauglių intifadą. 2008 gruodžio 16 d. policininkas šaltakraujiškai nušovė penkiolikmetį Alexį Grigoropoulosą. Beveik iš karto per visą šalį nuvilnijo spontaniški protestai ir riaušės. Šį kartą protestavo ne vien į smurtą linkę graikų anarchistų judėjimo aktyvistai, bet daug platesnė graikų visuomenės dalis, didžiają dalį kurios sudarė paaugliai, kurie taip bandė išreikšti savo nepasitenkimą policija, valdžia, institucijomis ir visu tuo, ką jie jaučia esant priespauda. Karta, kuri kaip teigiama, yra kvaila, savanaudiška, užhipnotizuota televizijos ir kompiuterinių žaidimų, įrodė, kad turi idealus, solidarumo sentimentus ir drąsą kovoti. Graikų intifada tęsėsi beveik mėnesį. Jei ne Kalėdų šventės, ji būtų, be jokios abejonės, užsitęsusi ir ilgiau. Graikų valdžia, sudaryta dešiniojo sparno „Naujosios demokratijos” partijos, atsakė savo įprastu (ir nelabai demokratišku) būdu: žiauriomis represijomis.
Iš tiesų, graikų policija panaudojo savo visas ašarinių dujų granatų atsargas ir buvo priversta jų pirktis iš Izraelio. Šimtai žmonių buvo sulaikyti ir kankinami, tarp jų nemažai imigrantų ir pabėgėlių. Akivaizdu, kad užsieniečiai buvo „lengvas taikinys” policininkams. Tai tebuvo pirmieji rasistinės policijos pogromai prieš užsieniečius, šalyje jie tęsiasi iki šiol. Net „Amnesty International“ apkaltino graikų valdžios organus ir policiją dėl perdėto jėgos naudojimo ir šaunamųjų ginklų, kankinimų bei kitų pažeidinėjimų, šališko įkalinimo ir teisės į advokatą vilkinimo. „Policijos pareigūnai Graikijoje ne kartą buvo apkaltinti dėl perdėtos jėgos panaudojimo prieš demonstrantus ir draudimo pasinaudoti savo teisėmis suėmimo metu,” – teigia Nicola Duckworthas, „Amnesty International“ Europos ir Centrinės Azijos programos direktorius. „Policijos atsakas į neseniai vykusius neramumus tėra kulminacija giliai įsišaknijusių rimtų žmogaus teisių pažeidinėjimų, kurious vykdo teisėtvarkos pareigūnai.”
Fotožurnalistas Kostas Tsironis, kuris šioje nuotraukoje užfiksavo policininką, grasinantį šauti į protestuotojus, vietoj to, kad būtų paskatintas, buvo atleistas iš dešiniųjų pažiūrų laikraščio. Dešimtys suimtųjų buvo laikinai suimti (tarp jų 31 metų palestinietis bei Thodoris Iliopoulos). Per keletą mėnesių visi buvo paleisti iš kalėjimo išskyrus Iliopoulosą, kuris buvo suimtas gruodžio 18 d. Jis ėjo viena pagrindinių Atėnų gatve, kuomet jį ir jo draugus užpuolė policija. Pasak jo, „penki policijos eskadronai apsupo 10 žmonių.” Jis bandė pabėgti, bet buvo sugautas ir spardomas į galvą. Pasak tardytojos, jis buvo prie Teisės mokyklos ir mėtė akmenis bei Molotovo kokteilius į policiją. Thodoris Iliopoulosas neigė kaltinimus iš pat pradžių. Kuomet visi buvo apklausinėjami tardytojos, jis nepabijojo savo paliudyi esąs nekaltas.
Nėra jokių įrodymų dėl Thodorio Iliopouloso kaltės, išskyrus 2 specialiųjų pajėgų policininkų parodymus. Be to, šie parodymai prieštarauja kaltinimams. Pagal juristų sprendimą (2009-06-25) prailginti laikiną sulaikymą šešiems mėnesiams, „jis slėpė savo galvą“ atakuodamas policiją. Bet jokios kaukės ar kito daikto paslėpti veidui sulaikymo metu nebuvo rasta. Ir svarbiausia – jo įkalinimas buvo paremtas dviejų policininkų parodymais, kad jie neva jį atpažino būtent dėl to, kad jis nebuvo paslėpęs savo veido! Dar daugiau, pasak Iliopoulio, kai tardytoja paklausė, ar jie jį atpažintų einantį gatve, policininkai atsakė „taip.” Tuo metu, vietoj to, kad paprašytų atpažinti kaltinimąjį, tardytoja pati pirštu parodė, kuris iš jų yra įtariamasis! Po to policininkams nebuvo sunku jį atpažinti...
Iš kitos pusės, piliečių parodymai, įrodantys, kad Iliopoulosa yra nekaltas, buvo absoliučiai ignoruojami. Yra daug atskleidžiantis tiesioginis vienos didžiausių radijo stočių („SKAI Radio“) reportažas, kurį parengė jos žurnalistas Dmitris Manis, buvęs su Iliopoulosu suėmimo metu. Remiantis tuo tiesioginiu reportažu, policija atakavo ir suiminėjo žmones, kurie tiesiog stebėjo incidentus ir nedalyvavo riaušėse. Kuomet minia paprieštaravo šiems suėminėjimams, ji buvo išsklaidyta ašarinėmis dujomis, ypač taikantis į žurnalistus, tam, kad šie nefiksuotų nelegalių veiksmų.
Po beveik 7 mėnesių, praleistų kalėjime, ir po juristų sprendimo pratęsti laikiną įkalinimą (kuris naudojamas kaip administracinis laisvės atėmimas, panašiai kaip ir okupuotose Palestinos teritorijose) Iliopoulosas neturėjo jokių kitų priemonių kovoti už savo laisvę, išskyrus savo kūną. Liepos 10 d. jis paskelbė bado streiką. Pagal rugpjūčio 10 d. medicininę ataskaitą, po mėnesio bado streiko Iliopoulosas (kuris iki streiko svėrė 60 kg) prarado 18 % kūno masės ir turi sveikatos problemų (širdies, raumenų, centrinės nervų sistemos sutrikimų), kurie kelia mirtiną pavojų jo gyvybei.
Tik po šios ataskaitos ir 34 dienų bado streiko, Iliopoulosas buvo pervežtas į kalėjimo ligoninę. Bet to nepakanka. Reikia, kad jis tuoj pat būtų perkeltas į paprastą ligoninę. Faktas, kad graikų pareigūnai laiko Iliopoulosą kalėjime ir atsisako perkelti jį į ligoninę, primena apie daugybę medicininės nepriežiūros atvejų, per kuriuos kenčia palestiniečiai kaliniai.
Tie, kas pažįsta Thodorį Iliopoulosą, žino, kad jis yra delikatus žmogus, ne išsišokėlis, mandagus, mėgsta poeziją. Tad kodėl valdžia jį pasirinko atpirkimo ožiu? Pirmiausia dėl to, kad Iliopoulosas netylėjo būdamas kalėjime. Jis pasmerkė ne tik neteisingą įkalinimą, bet taip pat pareiškė, kad jis solidarizuojasi su paauglių sukilimu. Pabrėžtinas jo ideologinis sąmoningumas: nors jis pats ir nemėgsta etikečių, tokių kaip „anarchistas,” tačiau atvirai kalba apie tai, kad buvo įtakotas anarchistinių idėjų.
Galiausiai jo jaunas amžius – Thodoris yra pakankamai jaunas, kad būtų vienas iš „maištininkų,” bet pakankamai suaugęs, kad būtų teisiamas atskirai nuo paauglių. Valdžia mato jį kaip tinkamą kanditatą nubausti ir pateikti kaip pavyzdį (bei grėsmę) kitiems.
Daugybė žmonių solidarizuojasi su Iliopoulosu. Tą pačią dieną, solidarizuodamasis su Thodoriu, bado streiką paskelbė kitas kalinys – Nikos Tsouvalakis. Keletas parlamentarų iš „Radikalios kairės“ koalicijos pareiškė solidarumą (tarp jų Anastasios Kourakis) rengdami spaudos konferencijas ir siųsdami laiškus valdžios atstovams. Neseniai vykusioje spaudos konferencijoje dalyvavo ir parlamentaras iš socialistų partijos. Nors yra atostogų metas ir dauguma graikų iškeliavę už miesto, nedideli protestai buvo suorganizuoti daugelyje vietų visoje šalyje.
1937 m. būdamas Jungtinėje Karalystėje, Alfredas Hitchcockas pastatė puikų trilerį „Jaunas ir nekaltas” apie neteisingai apkaltintą žmogų. Žiūrovai žino, kad žmogus yra nekaltas, ir tai yra priežastis, kodėl jiems taip įdomu sužinoti, ar jis sugebės įrodyti savo nekaltumą. Šią vasarą mes stebime kito „Jauno ir nekalto“ žmogaus, Thodorio Iliopouloso, trilerį. Bet tai nėra filmas. Tai tikras gyvenimas. Thodorio gyvenimas pavojuje.
Norintys pasirašyti paramos peticiją, gali tai padaryti šiuo adresu: http://petitiononline.com/tokeli41/
Šaltiniai: Solidarity Initiative with Thodoris Iliopoulos, Eleytherotypia news paper, Amnesty International
Versta iš Palestine Telegraph
