Šis paprastas tekstas nėra užbaigtas. Siūlome jį papildyti mintimis ir įžvalgomis, užrašytomis savo komentaruose. Tai būtų tarsi kolektyvinė teksto rašymo renga, kai atskiri autoriai tęsia pagrindinę teksto mintį ją savaip interpretuodami. Sėkmės „neakademiniuose“ kolektyvinio rašymo pratimuose! (a.lt redakcija, 2009 09 12)

Galbūt tu jau esi anarchistė? Visai gali būti. Jei, pavyzdžiui, pietūs su draugais, per kuriuos kiekvienas mėgaujasi vienas kito kompanija, vynas nėra pilstomas pasitelkus matavimo indus, atsakomybė pasidalinama savanoriškai ir neformaliai, niekas niekam neįsakinėja ir nieko nepardavinėja, jei tokie pietūs tau atrodo kaip normalūs žmogiški santykiai, vadinasi, tu esi anarchistė – tai paprasta ir aišku. Belieka esminis klausimas – kaip galima pertvarkyti mūsų bendravimą, kad jis dažniau primintų šį modelį.

Kiekvienąkart, kai ką nors darai nelaukdama instrukcijų ar oficialaus leidimo, jau esi anarchistė. Kai niekam nematant apeini absurdiškas taisykles, tu – anarchistė. Jei nepasitiki valdžia, švietimo sistema, Lietuvos televizija ar vadovais, kurie tariasi žiną geriau už tave kaip tvarkyti reikalus, tiesiogiai liečiančius tavo gyvenimą, –  tai irgi anarchizmas. Tu esi ypač didelė anarchiste, kuomet pateiki savo pačios idėjas, iniciatyvas bei sprendimus.

Kaip matai, anarchizmas išjudina reikalus ir daro gyvenimą įdomų. Jeigu mes lauktume, kol valdžios organai, specialistai ir technikai viskuo pasirūpintų, tai ne tik gyventume varganame pasaulyje, bet būtume baisiai nuobodūs – iki kaulų smegenų. Šiandien mes gyvename šiame varganame (baisiai nuobodžiame!) pasaulyje kaip tik dėl to, kad vengiame atsakomybės ir saviorganizacijos.

Anarchizmas natūraliai egzistuoja kiekvienoje geranoriškoje žmogiškoje būtybėje. Būti anarchiste nebūtinai reiškia mėtyti bombas ar dėvėti juodą kaukę, nors galbūt tai esi mačiusi per televiziją. (Bet ar tiki viskuo, ką matai televizoriaus ekrane? Tai nėra anarchistiška!). Anarchizmo esmė yra paprastas „pasidaryk pats“ impulsas – nuo to prasideda visa kita.