Pergalvok visus savo gyvenime darytus „darymus“. Dabar atmesk visa, kas fiziologiškai būtina (arba žalinga) – tokius reiškinius, kaip kvėpavimas, miegas (rankos susilaužymas). Iš to, kas liko, išmesk socialiniams poreikiams patenkinti skirtą veiklą – tai labai plati sritis, aprėpianti tavo darbinius ir prekinius-piniginius santykius, vartojimą, vaikų priežiūrą, mandagumą, balsavimą, šukuoseną ir dar daug daug ką. Iš viso to, kas dar liko, išmesk atstovavimą ir tarpininkavimą – tai irgi plati sritis, kuri iš dalies susipina su jau atmestomis veiklomis. Iš to, kas dar liko, atmesk visa, kas susiję su konkurencija. Dabar susikoncentruok į tai, kas dar liko ir buvo daroma vien todėl, kad tau tai patinka daryti.

                                                       Henry Flynt, „Against „Participation“: A Total Critique of Culture“, 1996

       Meno streikas siekia sugriauti naujo pavyzdžio menininko įvaizdį, kuris formuojamas pasitelkiant šiandieninio neoliberalaus kapitalizmo diskursus.

       Menininkas nėra juokdarys.

       Menininkas negamina prekės.

       Menininkas nėra tik erdvės ir laiko užpildas.

       Menininkas nėra masalas turistams.

       Menininkas nėra atsakingas už įmantrius visuomeninės erdvės įprasminimus ar – dar blogiau – už hegemoninės ideologijos sklaidą visuomeniniu lygmeniu.

       Menininkas neprivalo kurti socialiai kritinio diskurso, kaip to nori hegemonija.

       Menininkas neprivalo imituoti pilietinės visuomenės, kuri tėra dar viena hegemono primesta utopija.

       Menininkas neprivalo demonstruoti savo herojiškos kovos prieš hegemoną.

       Menininkas privalo atsargiai vartoti revoliucinę-kritinę retoriką, nes hegemonas ja kaipmat pasinaudos demokratijos ir pilietinės visuomenės iliuzijai sukurti.

       Menininkas atsiranda visuomeniniame gyvenime ne tam, kad iš socialinės situacijos padarytų vizualinį produktą ir taip siektų karjeros.

       Menininkas priima sprendimus laisva valia, akistatoje su savo sąžine, o ne karjeros logikos spiriamas.

       Meno streikas – tai atsisakymas atlikti visuomenines pareigas, kurias primeta valstybė ir kitos valdžios struktūros.

       Meno streikas – tai atsisakymas dalyvauti institucionalizuoto („rimtojo“) meno sistemoje.

       Meno streikas – tai destrukcinė veikla šios sistemos viduje.

       Meno streikas – tai karjerizmo, rinkos, ekshibicionizmo, pripažinimo, egocentrizmo, konkurencijos, socialinio poreikio patenkinimo atsisakymas.

       Meno streikas – tai iššūkis sau pačiam kaip menininkui.

       Alytaus meno streiko bienalės komitetas (ASBCA) kviečia į plataus masto meno streiko akciją. Jos tikslas – paralyžiuoti vieną primityviausių neoliberalaus kapitalizmo grimasų ES politikoje – begalinę „Europos kultūros sostinių“ virtinę, į kurią 2009 metais įsiterpia ir Vilnius.


       Kodėl?

       1. Projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” yra vienas silpniausių iš kada nors  buvusių, nes jam pradėta rengtis aiškiai per vėlai, o skirtas biudžetas – pats mažiausias.

       2. Projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” jau šiandien rodo visus blogiausius tokio pobūdžio renginių bruožus – tai eilinis ataskaitinis reginys žiūrovų visuomenei.

       3. Projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” – tai tipiškas tokio žanro produktas: jo prisitaikėliškas efektas ir atsakomybė už konformizmą išblės su paskutiniu išleistu centu. Jis išliks tik kompetencijos aprašuose ir CV.

       4. Šis projektas tik dar labiau stumia pokomunistinę šalį į naujo tipo klasinės visuomenės formavimą – nesostinės gyventojai jau tampa žemesniąja (skurstančiąja) klase.


       Kaip tai bus daroma?

       1. Mes skleisime žinią pasaulio menininkams ir siūlysime nedalyvauti Vilniaus kultūrinio kapitalizmo renginiuose.

       2. Žinodami, kad menininkams sunku peržengti savąjį ego, siūlome pasirinkti sėdimojo („sit-down strike”) arba griežto sutarties laikymosi („work-to-rule strike”) streikų formas. Kviečiame gaminti kuo mažiau kūrybinio produkto arba tiesiog tuščiai praleisti kultūriniam produktui sukurti sutartą laiką, jeigu tai neprieštarauja sutarčiai (jeigu tokia bus sudaryta).

       3. Kviečiame organizuoti palaikymo streikus („sympathy strikes”) Lietuvoje bei kitose šalyse ir taip paremti Alytaus meno streiko veiksmus per visus 2009-uosius.

       4. Pabrėžiame, kad streikas yra nukreiptas ne tiek prieš mažos valstybės norą desperatiškai siekti „europinės civilizacijos“, kiek prieš „rimtąją kultūrą“ apskritai. „Rimtoji kultūra” – tai niekas kitas, o hegemono primestas produktas, kurio jums visiškai nereikia, kuris peršamas motyvuojant tuo, kad jo neįsigijus jūsų statusas bus žemesnis.

       5. Kviečiame atvykti į Alytaus meno streiko bienalę 2009 m. rugpjūčio pabaigoje ir skelti antausį šiuolaikinio meno bienalizacijos procesams.

       Kas planuojama Alytaus meno streiko bienalėje?

      1. Nebus jokių grafikų nei planų – menininkai pasirodys viešojoje erdvėje be jokios galimybės būti dokumentuoti. Jie neturės jokios galimybės sukurti šokiruojantį ar provokuojantį vizualinį produktą – tai, be ko šiandien nebeįsivaizduojamas šiuolaikinis menas.

       2. Menininkas pasirodo visuomenėje vidinės būtinybės vedamas, o jo pasirodymas niekur nefiksuojamas.

       3. Meninis ikonoklazmas (vaizdavimo kulto panaikinimas) – pati radikaliausia priemonė prieš „rimtąją kultūrą“.

       4. Jokios meno kritikos, jokio „profesionalizmo“.

       5. Žiniasklaida naudojama tik kaip socialinė paslauga – jokios reklamos.

       6. Jokios gamybos, jokios autorystės, jokio meno.

       7. Sekdami I pasaulinio meno streiko organizatoriaus ir ideologo Gustavo Metzgerio 1974 m. manifestu, įrengsime getą negalintiems nekurti menininkams. Visa sukurta „produkcija“ bus reguliariai transportuojama į „Europos kultūros sostinę” Vilnių, nes menui tik ten ir vieta.

       8. Sekdami II pasaulinio meno streiko 1990-1993 m. organizatoriaus Stewarto Home’o suformuluota plagiarizmo teorija, streiko organizatoriai naudos šią meninę priemonę siekdami pakirsti privatizacijos šaknis meno srityje.

       9. Menininkams, kurie negali apsieiti be socialinės ironijos ir kritikos, bus sudaryta galimybė rengti atakas prieš streiklaužius menininkus, kritikus, kuratorius, meno biurokratus ir šiaip snobus. Pastarosios akcijos bus derinamos su kasdieniais meno šiukšlių, sukurtų menininkų perauklėjimo gete, pristatymais „kultūros sostinėn”.

       AR JAU APSISPRENDEI TAPTI STREIKININKU?

       O GAL TAU MIELIAU LĖTAI PŪTI KAPITALISTINIO SPEKTAKLIO MĖŠLE?

       ASBCA, 2007 m. lapkričio 14 d.