Spalio 23 dieną, penktadienį, 18:00 val., klube „Satta", Vilniaus g. 16 (kieme, greta „Lietuvos ryto“ redakcijos) vyks JAFU kūrybinių dirbtuvių organizuojamas praktinis šilkografijos užsiėmimas. Trys VU trečiakursiai – Justas, Algirdas ir Fausta – šių metų pavasarį įkūrė JAFU kūrybines dirbtuves. Šios dirbtuvės – tai kūrybiškas laisvalaikio praleidimo būdas įgyvendinant įvairias idėjas. JAFU turi mobilią šilkografijos dirbtuvę, su kuria keliauja po stovyklas ir festivalius, demonstruodami šilkografijos metodą atvaizdų perkėlimui ant tekstilės. LUNI užsiėmimo tema: „Pasidaryk pats“ šilkografija ir kūrybiškumo/komercijos santykis.

JAFU kūrybinė grupė paaiškins, kas yra šilkografija ir su kuo ji valgoma, pristatys ir praktiškai pademonstruos atvaizdų gavimo procesą šilkografijos būdu. Bus surengtas ir interaktyvus užsiėmimas „Pasitobulink savo apdarą“.

Šilkografija – tai šilko dekoravimas, rašymas ar vaizdavimas ant šilko. Tradiciškai manoma, kad šilkografija atsirado Kinijoje. Šilkas šioje šalyje buvo naudojamas dar dvylika šimtmečių prieš Kristų. Kitais istoriniais duomenimis, šilkografija atsirado netoli Viduržiemio jūros, tarp Mesopotamijos ir Finikijos. Šilkografijos, kuri tada buvo laikoma meno rūšimi, paslapčių saugotojais buvo būtent finikiečiai. Tų laikų šilkografija – tai technologija, kuri atkartodavo nesudėtingus piešinius ypatingų matricų ir „štampų” pagalba. Ant gaminio specialiais tamponais, pagamintais iš įvairių audinių, būdavo užtepami dažai.

Metodas akivaizdžiai patobulėjo tik praėjus 18 amžių. 1185-1333 metais Kamakuros mieste, tuometinėje Japonijos sostinėje, ypač sužydėjo menai. Buvo dekoruojama samurajų ginkluotė ir arklių papuošimai. Sudėtingesni piešiniai būdavo klijuojami ant savotiško sietelio, kuris buvo padarytas iš žmogaus plaukų, įtemptų ant medinio rėmo. Viduramžių Europoje šis metodas irgi išplito, ypatingai XVI amžiaus pabaigoje Anglijoje ir Prancūzijoje.

Didžiulis žingsnis pirmyn buvo padarytas 1907 metais, kada tūlas Simonas iš Mančesterio užpatentavo spausdinimo per šilko audinį procesą. Išradimas buvo užpatentuotas SILK SCREEN PRINTING pavadinimu (angl. – spausdinimas šilko tinkleliu).

Nuo to meto, kada buvo išrastas minėtas spausdinimo per šilkinį sietelį būdas, prasidėjo spausdinimas ant bet kokio pagrindo gaminių: audinių, keramikos, popieriaus, medžio, plastiko, lipdukų ir pan. Šilkografija – tai sistema technologijų, kurios leidžia užtepti storą sluoksnį dažų arba pastos, atsiranda reljefas, ypatingas blizgesys, spalvų sodrumas.

Atsiradus kompiuteriams, palengvėjo formų gaminimas, prieš spausdinant turime turėti formą, matricą, trafaretą, kurio pagalba bus išgautas vaizdas. Šilkografijos trafaretas paruošiamos labai paprastai: kompiuteryje suformuotas vaizdas specialiu aparatu (imagesetter) išvedamas ant skaidrios juostos. Per šią juostą apšviečiama forma, kurioje užsifiksuoja vaizdas. Forma susideda iš rėmo, aptraukto labai tankiu poliesterio tinkleliu ir foto polimero, kuris užtepamas ant tinklelio specialiu būdu. Apšvietus iš formos išsiplauna neapsišvietusi foto polimero dalis, o apšviesta dalis sutvirtėja. Šilkografijoje naudojami patys įvairiausi dažai: fluorescentiniai, putojantys, šviečiantys tamsoje, termoaktyvūs, turintys savyje įvairių metalų plastikų, silikonų, klijų ar kitų konkrečiu atveju reikalingų cheminių medžiagų. Šilkografijoje kaip niekur kitur gausu įvairių efektų – pavyzdžiui, galima sukurti gražų dekoratyvinį aukšto reljefo efektą dedant specialius dažus, kurie iškyla kaip mielinė tešla.

Apie DIY šilkografiją skaitykite: www.hardcore.lt