Žiūrėti į pasaulį tik iš Europos centro nėra geras dalykas. Ilgainiui gali pasirodyti, kad tik čia, Lietuvoje, įmanoma gyventi. Arba nukrypsi į kitą kraštutinumą: imsi įsivaizduoti, kad tiktai ten, Vakaruose, žmonės gyvena, o čia – kažkokia nesąmonė. Daug kas keliauja: oficialūs asmenys, paprasti valdininkai, biznieriai ir šiaip spekuliantai. Tačiau jų papasakoti įspūdžiai kažkokie panašūs: apie architektūrą, politiką, biznį ir pinigus. Tarytum ten nebūtų žmonių – vien pastatai, bankai, turgūs ir labdaros kontoros. O jeigu pasiuntus žmogelį be juodo kostiumo ir be jokių įgaliojimų? Gal jis sugebėtų nusikapstyti kur nors iki Paryžiaus ar iki dar tolimesnio Europos užkaborio? Ką jis ten pamatytų? Vienas toks savanoris atsirado. Redakcija suformulavo specialią užduotį, davė kelionpinigių ir išleido į pasaulį. Važiuok ir sugrįžk.
1. Klajoti gali ne tik prezidentai
Sakoma, kad gyvenimas duotas tik vieną kartą ir nugyventi jį galima Vakaruose. Gal tai ir kvailystė, bet tiesa, kad Lietuvoje su jos referendumais ir kitomis paikybėmis gyventi vis neįdomiau. O ir ar verta vadinti gyvenimu egzistavimą iš kelių šimtų litų algos? Kodėl gi nesusikrovus kuprinės ir nepatraukus pasižiūrėti, kaip gyvena maži žmogeliai Europoje? Tuo labiau, kad ir kelionės draugas atsirado. O čia dar vienam laikraščiui parūpo reportažai iš Europos pakraščių. Girdėjau, kad Prancūzijoje skina vynuoges – gal ten pavyks gauti darbo? Prancūzai už darbą apmokės frankais, tas Lietuvos laikraštis už darbo aprašymą – litais. Negi po Vakarus gali keliauti tik prezidentai?
Radau ,,firmą“, kuri už 120 litų apsiėmė sutvarkyti prancūzišką vizą 4 dienom. Man daugiau ir nereikia. Svarbu tik legaliai įvažiuoti į šalį, o išlėkti iš jos gali be niekur nieko. Vizą gavau. Netgi ne keturioms, o šešiolikai dienų. Bet su tranzitu per Vokietiją prasidėjo problemos. Prie ambasados eilė – daugiau kaip du tūkstančiai laukiančiųjų. Stypsok visą mėnesį, jeigu tau laikas nėra pinigai. Viena ponia pasiūlė savo paslaugas, bet kai pasakė kainą, vos nenukritau nuo suoliuko. Už 120 ,,žalių“ (tiek ji paprašė) man išeitų bilietas lėktuvu, ir nusispjaut į švabus. Pasirodo, firmoms, tvarkančioms Vokietijos vizas, ,,kvadratiniai berniukai“ uždėjo mokesčius. Kiek? Komercinė paslaptis, bet pigiau nei už 100 ,,žalių“ vizos niekas netvarko. Kažin, ar reikia aiškinti, kad didesnė tos sumos dalis tenka ,,berniukams“, juk, pavyzdžiui, tranzitinė viza ambasadoje kainuoja tik 5 markes. Vokietija su savo izoliacionistine, rasistine įvažiavimo tvarka atvėrė dar vieną aukso gyslą kriminaliniam pasauliui. Bet tai jau kita istorija. O mano tikslai paprastesni.
Nusprendžiau spjauti į ,,berniukų“ ir valdžios nustatytą tvarką. Sako, pro Vokietiją galima prasibrauti ir nelegaliai. Taigi – už kuprinės ir į stotį, Lazdijų link. Iš Vilniaus iki Kauno nuvažiuoti kainavo net 20 centų. Pigesnių bilietų, kaip iki Panerių, nebuvo. Kažkur apie Vievį pasirodė kontrolierius, patikrino, ar bilietas tos dienos, pramušė skylutę ir važiuok toliau. Kaune prisipirkau konservų. Beveik 10 litų išleidau – kol nuvažiuosiu iki Vokietijos, galiu išalkti. Po to – vėl į traukinį iki Marijampolės. Pigiausias bilietas – į Garliavą, irgi 20 centų. Bilietų niekas nė netikrina. Stotyje su draugu nagrinėjome nepanaudotų bilietų grąžinimo tvarką ir svarstėme, ar nepavyktų savo centų gauti atgal? Paskui susivokėme, kad pinigų ir taip sutaupėme – juk bilietai būtų kainavę brangiau, jeigu juos būtume pirkę kaip visi pavyzdingi piliečiai. Vadinasi, iš sutaupytų resursų galime nusipirkti po butelį alaus. Sugraudino, kad net Marijampolėje galima nusipirkti ,,Šiaulių alaus“, ir nebrangiai – tik litas dešimt. Po to – į trasą. Iki Lazdijų per du įsėdimus nusikasėm per nepilną valandą. Eilė didžiulė – apie porą kilometrų.
Vieną kaunietį pavyko prikalbinti, kad pervežtų per sieną. Deja, kaunietis Jonas per tą parą, kol stovėjo eilėje, gėrė per daug alkoholio. Todėl pervažiavęs sieną toliau keliauti nebepajėgė. Metas buvo vėlus. Jau po vienuolikos. Jokių šansų daugiau ką nors ,,subalsuoti“. Miegoti teko pievutėje už Ogrodnikų. Naktis pasitaikė giedra ir vėsi. Nesuprakaitavom. Išmiegojom iki šešių ryto. Nauja diena atneš naujų nuotykių.
Ogrodnikai
Ogrodnikai
Iš ryto Ogrodnikuose stojo tik arkliai. Lenkiškai su mumis niekas nenorėjo kalbėtis, nors iš pradžių bandėme kelis žodžius švepluoti užsienietiškai. Toks įspūdis, kad ten net arkliai supranta lietuviškai ir yra dideli savo tautos patriotai. Ūkininkas, vežęs pieną, siūlėsi pavėžėti kilometrą Seinų link. Įsikalbėjom. Sakė, kas pieną iš jo superka pigiai, o po to perdirbę parduoda keturis kartus brangiau, skundėsi, kad brangus kuras. Bet neatrodė, kad gyventų prastai. Nors buvo ankstus rytas, vyno butelį jau buvo spėjęs išmaukti.
Visgi per pusvalandį pavyko sustabdyti mašiną iki Seinų. Važiavo vietiniai lietuviai. Sakėsi važiuoja į Lietuvą. Lietuva gi į kitą pusę, nesupratom mes. Pasirodo, Seinuose jie turi savo Lietuvą – mokyklą, bažnyčia ir kt. Iš Seinų iki Augustavo nuvažiavom per porą valandų. O po to septynias valandas prastovėjom kelyje; kol į pavakarę paėmė gailestingi rusai ir nuvežė iki Elko. Elke nutarėm išbandyti naują lenkų transporto rūšį – traukinį. Nespėjom nuvažiuoti nė poros stotelių, kai buvom pagauti kontrolieriaus. Bet ne toks velnias baisus, kaip jį piešia. Kol mus iškraustė, iki Olštyno vis vien nuvažiavom. Išlipom iš traukinio jau gilią naktį. Laimė, miesto autobusai dar kursavo. Taip pervažiavome miestą. Miegojom šalia kelio į Ostrudą, aerodromo pakrašty. Prieš rytą pradėjo lyti. Teko skubiai iš polietileno darytis pašiūrę. Spėjom, nesumirkom, bet patraukėm aerodromo tarnautojų dėmesį. Iš ryto prisistatė. Bet mus pamatę nesibarė. „Hotel?“ – lyg nusijuokė, lyg paklausė, ir nuėjo. Matyt, lietuvius visur gerbia, pagalvojau.
Iš ryto Olštyne apie valandą niekas nestojo, nors balsavome aktyviau nei per kokį referendumą. Bet širdyje buvome optimistai. Išvakarėse pakliuvome kontrolieriui, o tai geras ženklas. Galų gale sustojo lenkas. Pasirodo, jis iš Lietuvos. Gimęs keli kilometrai nuo Raguvos. Į Lenkiją išsikėlė 1945 metais. Lyg atsiprašinėdamas, kad lietuviškai nekalba, nes nespėjo išmokti, labiau gyrėsi vyresniuoju broliu, kuris lietuviškai kalba lyg riešutus kramto. Mums tai kas, kaip jie ten kalba, džiaugėmės, kad nuvežė iki Ostrudos.
Kol perėjome per miestą, sugaišome gerą pusvalandį. Bjauri mada visur pristatyti ženklų „Sustoti draudžiama“. Bet vos atsistojom į kelią, stabtelėjo autobusas. Pasirodo, važiuoja į Paryžių paimti turistų. Autobuse įsikalbėjom. Vienas lenkas net lietuviškai kelis žodžiu mokėjo. Sakė dirbęs Lietuvoje su restauratoriais. Jį labiau domino politika ir džiugino tai, kad mūsų šalys pagaliau pasuko teisinga linkme. Ne, jis nebuvo naivus kūdikis. Ir pats minėjo daugybę lenkiškų kvailysčių. Mes jam pasakojom apie savas. Tačiau nebuvom tokie optimistai kaip jis. Jis džiaugėsi, kad po kiek nors metų viskas susitvarkys, o mes zyzėme, kad gyventi norisi šiandien, ne rytoj. Taip linksmai besišnekučiuodami privažiavome sieną. Geri žmonės nuvežė beveik 500 kilometrų. Pabaigoje davė savo adresą Olštyne ir pakvietė grįžtant atgal užsukti, permiegoti. Jų supratimu, miegoti miške – pavojinga.
Prie sienos ieškojome automobilio vokiškais numeriais. Jas mažiau tikrina. O mes gi Vokietijos vizų neturim. Sutarėm su dviem vaikinais, kad perveš. Pasirodo, lenkai, gyvena Berlyne. Vienas net dirba (kaip ir mes tikimės įsidarbinti) nelegaliai. Padėjo jie mums iš ,,klasinio“ solidarumo. Lenkai pasieniečiai mūsų pasus vartė ilgokai. Teko pasijaudinti. Užtat vokiečiai į juos nė žvilgsnio neužmetė. Pravažiavę sieną, iš džiaugsmo net šūktelėjom. Į Berlyną lėkėm kaip ant sparnų. Kalbėjomės. Lenkai pasakojo, kad dirbti jiems geriausiai sekėsi su turkais. Jie ne tokie poniški kaip vokiečiai. Be to, pastarieji iš aukšto žiūri į atvykėlius. Berlyne lenkai parodė, kaip susirasti reikiamą gatvę, ir atsisveikinome.
Sėdome į metro, nors buvo baisu pakliūti kontrolieriui. Sako jie labai žiaurūs – iš karto perduotų policijai. Tie greit išsiaiškintų, kad mes nelegalai. Bet išsisukti visada galima. Berlyno metro kontrolė uniformuota. Stotelėje pasižiūri, į kurį vagoną nelipa žmonės su uniforma, ir keliauk ramiai. Kitoj stotelėj išlipi ir pasirenki kitą vagoną.
Savo draugą Vilį radau namie. Jis vaišino. Buvome pavargę ir ilgai nevakarojom. Išsimaudėm – ir miegoti. Per kelias dienas pirmą kartą miegojau lovoje ir maudžiausi duše. Pasirodo, namų aplinka – pasaka. Anksčiau to kažkaip nepastebėdavau.
Berlynas
Berlyno graffiti
4. Vokietijoje žmonės irgi gyvena
Iš ryto buvo truputis laiko, tai pasivaikščiojom po Berlyną. Nurašinėtos visos sienos. Didelį įspūdį paliko maoistų plakatai, kviečiantys nepamiršti Markso-Lenino-Mao idėjų. Gražiai nuspalvinti. Šalia buvusios Berlyno sienos (dabar ji beveik nugriauta iki pamatų) aptikom vagonėliuose gyvenančius alternatyvistus. Koks dvidešimt vagonėlių, aptvertų tvora. Šalia vagonėlių – „rūtų darželiai“. Ko tik ten nepasodinta – pradedant saulėgrąžom ir baigiant kanapėm. Virš vagonėlių plevėsuoja vėliavos, pagal šeimininko nuotaiką ir skonį. Tik valstybinių nemačiau, turbūt jie valstybės nemėgsta. Beje, šalia tos stovyklos krito į akį šūkis ant sienos: „Sugriauk šią visuomenę“. Stovyklos gilumoje radom dar vieną aptvarą, o jame – mažą namelį. Degla kiaulė ten gyvena. Gražu. Tikrai nesitikėjau tokį padarą sutikti Berlyno centre.
Tačiau Berlyne kvailioja ne tik alternatyvistai. Visur pilna įvairiausių plakatų. Sudomino du socialdemokratai. Jie nori, kad juos išrinktų į miesto tarybą. Tai miestą aplipino natūralaus dydžio savo paveikslėliais. Juose jie nuogut nuogutėliai, šypsosi, savo vyriškumą saujose paslėpę. Gražūs vyrai. Gal moterys už juos ir balsuos.
Aplankėm misiją. Tai toks labdarą teikiąs punktas. Jame vargšai gauna pavalgyti, kartais kokį drabužį. Moteris, atidariusi duris, buvo itin mandagi. Vaišino sumuštiniais su rūkyta dešra bei arbata ir atsiprašinėjo, kad nieko daugiau neturi. Ten švaru. Ant staliuko sudėtos religinės knygelės. Pavalgėm skaniai. Draugui suplyšo batai. Deja, misijoj jų nebuvo. „Daug žmonių prašo batų“, – atsiprašė šeimininkė. Išėję pamatėme jos žodžių patvirtinimą – šalia mėtėsi kažkokio benamio nukeipti pusbačiai.
Automagistralės aikštelėje (kitur balsuoti draudžiama) buvo dar keturi keliautojai. Pralinksmino užrašas ant tvorelės. Nupiešta svastika ir užrašyta: ,,Tai vienintelis didelis šūdas, kurį aš mėgstu“. Kažkas tyčiojasi iš fašistų. Beje, pastarųjų Vokietijoje, ko gero, mažiau nei Lietuvoje. Ten retai kas drįsta tvirtinti, kad Vokietija priklauso tik vokiečiams. Bet ten visuomenė daug geriau suvokia pavojų, kurį jie kelia.
Šveriną, o tai penkiasdešimt kilometrų, pasiekėme per porą valandų. Gražus miestas. Tik užrašai ant sienų dažniausiai fašistuojantys. „Priešinkis kultūrų sumaišymui“, – bene švelniausias iš jų. Nuo Šverino iki Badegušo tik keturiolika kilometrų. Bet kol išėjom už miesto, kliuvo lietaus. Užtat sustabdėm šaunų vokietį. Išmaišęs pusę pasaulio. Kalba rusiškai, angliškai, prancūziškai, ispaniškai ir net kataloniškai. Nuvežė tiesiai į Klein Hundorfą. O tai šeši kilometrai nuo kelio, kuriuos būtume turėję plumpinti pėsčiomis. Klein Hundorfas – „mažas šunkiemis“. Jame gyvena keliolika keistuolių. Štai didelis namas. Jame gyvena moterys ir vaikai. Aplink pristatyta vagonėlių, juose gyvena vyrai.
Kaip aiškino Štefanas, to šunkiemio gyventojas, svarbiausia komunos idėja – švariai gyventi, dirbti tik sau. Jis pats menininkas. O šiaip gyvena įvairūs žmonės. Kas augina avis ir ožkas, o kas dirba mieste ir uždirbinėja komunai pinigų. Vakarais pas juos – įvairūs plenumai. Juose svarstomi visokie patiems rūpimi klausimai, linksminamasi. Apie įvairiapusį komunos gyvenimą galima spręsti iš septynių skelbimų lentų. Nuo politikos iki vaikiškų reikaliukų. Ir viskam randa laiko. Tą vakarą buvo koncertas. Į svečius atvažiavo muzikantai. Visi, grojo, dainavo ir gėrė vyną. Buvo linksma. Miegot nuėjau po vienuolikos, o linksmybės dar nebuvo pasibaigusios.
Klein Hundorf
Klein Hundorf komuna
Klein Hundorfo komuną palikome rytą. Pas juos ta diena buvo skirta švarai ir tvarkai, ne svečiai rūpėjo. O mums reikėjo kapstytis į Hamburgą, pakeliui dar aplankyti keletą pažįstamų. Nukeliavome be didelių nuotykių. Įsiminė dvi jaunos linksmos vokietaitės, pavežusios mus gerą kelio gabalą nuo Liubeko. Jos visą kelią krizeno. Deja, pokalbis nesimezgė. Dar draugas padarė klaidą – pradėjo pasakoti, kad Klaipėda vadinosi Mėmeliu tais laikais, kai vokiečiai dainavo „Deutschland, Deutschland, ueber alles...” Matyt, jis norėjo įsiteikti panelėms pademonstruodamas, kaip gerai žino Vokietijos didybės laikus. „Scheisse”, – išgirdome tų laikų nešvankų įvertinimą, ir pokalbis nutrūko. Vis dėlto jos mus pavežė 30 kilometrų toliau, negu pačios ruošėsi važiuoti. Lietuvoje taip drasiai lietuvaitės kažkokių perėjūnų nevežiotų. Šiais laikais panelėms ir balsuoti nelabai saugu – dar užtaikys pas kokį seksomaną...
Tiesa, vokiečiai irgi negyvena be sekso nukrypimų ir paišdykavimų. Hamburge pirmiausia krenta į akį gerai išvystyta sekso industrija. Tad kaip neaplankyti garsiojo Reeperbano. Tai visa virtinė „seksšopų”, videotekų, viešbučių, striptizo klubų ir, be abejo, sekscentrų – taip ten vadinasi viešnamiai. Užeini, o tave maloniai kalbina pusnuogės panelės. Tik pokalbis paprastai būna banalus – tariamasi dėl kainos. Pusvalandis ten kainuoja šimtą markių, bet galima rasti ir už penkiasdešimt.
Reeperbane kiekvienas gali rinktis pagal savo skonį. Nepatinka moterys – šalia gėjų kino centrai. Pasivaikščioję susiradom supermarketą, norėjosi gerti. Alus jame nebrangus – tik penkiasdešimt devyni pfenigiai. Palyginimui – tas pats alus pas mus kainuoja daugiau kaip markę.
Kaip visuomet būna, po alaus prireikė anarchijos. Teko ieškoti Hamburgo anarchistų. Mums pasisekė – tą dieną FAU (tai Vokietijos anarchosindikalistinė profsąjunga) Hamburgo skyriuje buvo susirinkimas. FAU Hamburge turi šešis narius, susirinkime dalyvavo penki. Gėrė alų ir svarstė, ką negero padaryti Urugvajaus valdžiai. Mat šios šalies policija neseniai apšaudė darbininkų susirinkimą. Po susirinkimo jie mus paliko savo centre permiegoti.. Parodė, kur yra alus, šaldytuve buvo ir vyno. Tik su maistu – kiek prasčiau. Padavė dėžutę, į kurią meta pinigus už alų, ir patarė patiems nusipirkti valgyti. Pasilikom vieni. Gurkšnojom vyną, žiūrėjom televizorių, vartėme bibliotekos knygas. Keisti tie anarchistai – jie net dorai nepaklausė, kas mes tokie, o paliko raktus ir šitiek gėrybių. Po valandos grįžo vienas vietinių – Tomas. Pasirodo, visai šalia anarchistai turi kavinę. „ – Jei norite pavalgyti, kavinėje jus pamaitins, – pasakė Tomas. – Net jei neturite pinigų, viskas bus „Okey!”.
Argi atsisakysi taip maloniai kviečiamas? Maitino tikrai skaniai. Nors ir vegetariškai. Kavinėje įsišnekom su Tomu. Pasirodo, jis bedarbis. Prieš tris mėnesius išėjo iš statybų, o kito darbo dar nesusirado. Jo žodžiais, Vokietijoje kas dešimtas darbininkas be darbo. Bet jaunimui tai nėra didelė problema. Menkai apmokamą darbą rasti nesunku. Jaunam žmogui tų pinigų pakanka, kad galėtų padoriai gyventi. Daug sunkiau pagyvenusiems, nes reikia išlaikyti šeimą.
Kavinėje nustebino laisva atmosfera. Viename kampe šlaistėsi kažkokie pankai. Atrodo, juos kavinėje maitino nemokamai, tik už alų jie mokėjo. Kitame kampe ramiai šnekučiavosi pagyvenusių žmonių kompanija. Ir visi išsiteko, vieni kitiems netrukdė.
Atsisveikinome su Tomu ir vėl grįžome į anarchistų centrą. Dar atsigėrėme vyno ir nuėjome miegoti. Iš ryto išsivirėme kavos. Truputį aptvarkėme, ką buvom sujaukę. Išeidami įmetėme raktus į pašto dėžutę. Ir patraukėme Olandijos link. Kodėl nepamačius Amsterdamo?
Balsuoti nesisekė. Po poros valandų pavargęs draugas užmigo šalia kelio. Kelis kartus pro šalį važiavo policija. Miegantis draugas jiems neužkliuvo, o man kažkodėl liepė paėjėti nuo kelio. Tik po pietų mus paėmė vokietė Klaudija. Ji vaišino kava iš termoso. Po to vežė toks Filipas. Jis šiemet baigė mokyklą. Nėra vairuotojas profesionalas, nors ir vairuoja sunkvežimį. Jam už darbą moka devynis šimtus markių per mėnesį. Tai nedaug, bet Filipui to pakanka, juk jam nereikia mokėti už butą – gyvena pas tėvus. Atvežė jis mus beveik iki pat sienos. Iki Olandijos liko apie dvidešimt kilometrų. Atsisveikindamas padavė paketą. Jame sultys, sumuštiniai. Čia jums, pasakė, ir nuvažiavo. Buvo jau tamsu. Įsitaisėme miegoti miškelyje šalia degalinės. Pirma naktis Vokietijoje, kai guliu gryname ore, dar pagalvojau prieš užmigdamas.
Olandijos pasienis
Anarchosindikalistinės FAU veliavos Hamburgo gatvėse
6. Olandijos lietus bjauriau už narkotikus
Į Olandiją mus įvežė pankų pora. Važiavom linksmai. Klausėmės pankroko ir kalbėjomės, koks sumautas gyvenimas. Peizažas skyrėsi nuo Vokietijos. Pievose visur matėsi gyvuliai: karvės ir avys, tvorų beveik nebuvo, nes laukai išraižyti griovių. Vėjo malūnų mačiau tik kelis. Pankai mus paleido likus trisdešimčiai kilometrų iki Amsterdamo. Tik išlipęs apsižiūrėjau, kad palikau striukę. Ką padarysi, nusiminiau be reikalo. Nepraėjus nė penkioms minutėms, uždususi atlėkė mergina ir atnešė striukę. Čia tai bent! Į Amsterdamą įvežė malonus vyriškis. Parodė miesto centrą, o atsisveikindamas perspėjo, kad mieste tėra tik vienas tikras pavojus – narkotikai. Iš tikro, jų ten kiekviename žingsnyje. Nuo smilkstančių kanapių kvapo net galva sukosi.
Draugui norėjosi valgyti, tai per pusvalandį susimedžiojo šešis guldenus picai. Brangu, žinoma, bet ieškoti pigaus supermarketo buvo per vėlu. Pasivaikščiojom po stoties rajoną. Visur pilna rausvų šviesų. Ten vitrinose sėdi pusnuogės moterys ir bando pasigauti klientą. Dažniau nei klientai jas lanko kokaino pardavėjai. Bent jau tuo laiku, kai aš ten buvau, merginoms biznis aiškiai nesisekė.
Oras buvo prastas. Purškė smulkus lietus, tad vaikščioti pabodo. Paaiškėjo, kad nakvynę rasti ne taip lengva. Pigūs viešbučiai ten kainuoja apie dvidešimt guldenų, o mūsų kišenės tuščios. Jau vėlų vakarą radome vieną organizaciją, bet jie paprašė, kad mes pirma prisistatytume policijai. Buvo jau vėlu, norėjosi miego. O policija būtų ilgai aiškintųsi, kas mes tokie. Tad grįžome į stotį. Dar sykį įsitikinome, kad joje miegoti nėra kur, ir sėdome į greitąjį traukinį Roterdamo link.
Kaip ir reikėjo tikėtis, netrukus prisistatė kontrolieriai, išrašė baudą septyniasdešimt penkiems guldenams. Patikrino kompiuteryje, ar nesam padarę kokio kriminalo. Perspėjo, kad susimokėti baudą turime per septynias dienas, ir artimiausioje stotelėj liepė išlipti. Visgi pusę kelio iki Roterdamo nuvažiavome. Stotyje pamatėme, kad tai Leidenas.
Bet ir čia miegoti nebuvo kur, todėl šalia geležinkelio susirentėm pašiūrę. Pašiūrė pavyko, ryte atsikėliau sausas. Šiandien dienos šviesoje gal geriau pavyks apžiūrėti, kaip Olandijoje išgyvena maži žmogeliai. Negi tik narkotikais jie gyvi.
Leidenas
Amsterdamas
7. Draugų mietas pasitiko nedraugiškai
Ryte Leidenas pasirodė visai padorus miestelis. Viena juodaodis sušelpė net tris guldenus. Už juos supermarkete nusipirkome duonos. Išeidami dar įsidėjome dešros ir faršo. Pasaulis nebeatrodė toks blogas. Šalia batų parduotuvės draugas išsirinko apynaujus batus. Seni jau suplyšę. Apžiūrėjome miestelį. Pasirodo, Leidene seniausias universitetas Olandijoje. Užsukome į paštą, išsiuntėm kelis laiškus ir patraukėm į kelią, Belgijos link.
Pakeliui buvo Etten-Leuras. Sako, Šiauliai draugauja su šiuo miestu. Bet turbūt tik šių miestų valdžios. Tokių kaip mes niekur nelaukia išskėstom rankom. Traukinio kontrolieriai neleido iki ten važiuoti, nors mes ir aiškinom, kad draugaujam su šiuo miestu. O gal visur skaudžiausiai baudžiami draugai? Purškė lietus, bet mums turėjo sektis. Išvakarėse buvome pakliuvę kontrolieriams, o tai geras ženklas. Taip ir atsitiko. Pirma sustojusi mašina nuvežė į Belgiją. Matėme miestelį, kurio gatvėmis ėjo riba tarp Belgijos ir Olandijos. Gatvės kaip gatvės, tik namų numeriai skirtingų vėliavų spalvų. Jei ne jie, nė nežinotum, kad namai priklauso skirtingoms valstybėms.
Belgijoje kapstėmės nuo degalinės iki degalinės. Nors vežė netoli, bet žmonės pasitaikė kalbūs. Vienas klausėsi Mocarto ir klausinėjo apie Lietuvą. Jam buvo įdomu. Jis optimistas, mano, kad Lietuvoje žmonės netrukus gyvens geriau. Bepigu jam būti optimistu. Turi gerą darbą, baigia išmokėti bankui paskolą, pasiimtą namui. Visos jo problemos, kad sensta, kad perkopė per ketvirtą dešimtį ir nebegali keisti darbo. Anot jo, pagyvenę žmonės pas juos niekam nereikalingi. Dirba jis kažkokioj amerikiečių firmoj, o ši verčia dirbti vis sunkiau ir sunkiau. Ir pats darbas jam jau įkyrėjo, bet laiko dar neišmokėta paskola bankui. Įdomiai jis supranta Rytų Europos problemas. Anot jo, mūsų bėda ta, kad viską darom blogai. Lyg darbininkai būtų kalti, kad juos verčia dirbti pagal pasenusias technologijas niekam tikusius daiktus. Bet čia jo reikalas, tegul galvoja ką nori, aš nesiginčijau. Juo labiau, kad geras žmogus papuolė. Dovanojo smulkų žemėlapį. Sakė, jam jis nekainuoja, nes yra automobilistų sąjungos narys. Gal ir nemelavo.
Dar nė nematėm, kaip atrodo belgiški pinigai. Vienoj degalinėj išsinešėm pavalgyti. Gal čia viskas nemokama, pajuokavo draugas. Jau temstant susistabdėm porą iš Olandijos. Sakė, važiuoja į Ispaniją atostogauti. Vežė, kol užsinorėjo miego. Kai sustojo, iki Paryžiaus buvo likę 80 km. Pirmą naktį Prancūzijoje vėl miegojome po atviru dangum. Prancūzijoje dangus gražus, žvaigždėtas .
Netoli Paryžiaus
8. Paryžius – mažas miestelis
Paryžius – tai mažas gražus miestelis. Jame viskas savo vietoje. Sena, Luvras, Eliziejaus laukai ir iš visų miesto vietų besimatantis Eifelio bokštas. Beje pačių paryžiečių šis bokštas visai nedomina. Jie nežino, kam jis reikalingas. Jis kažkuo primena senąjį Šiaulių televizijos bokštą, galintį sudominti nebent turistus. Eifelio bokštas pasirodė man neįdomus. Stovi ir tegu stovi, taip ir nenuvažiavau iki jo. O šiaip Paryžiuje yra visko. Labai daug fontanų – viename plovėm suprakaitavusias kojas. Gaujos šunų – sulig kiekvienu žingsniu rizikuoji įminti į keturkojo žmogaus draugo kaką. Šlapimo tvaikas – tai neišvengiamas šio kosmopolitiško miesto atributas. Ir daug valkatų. Prancūzai paniškai bijo pasirodyti šykštūs, o valkatos labai padeda prancūzų nacijai pasirodyti dosnia.
Ir mes, tik atvažiavę, ėmėmės garbingo elgetos amato. Dviese per valandą be didelių pastangų surinkom apie septyniasdešimt frankų. Dosniausi – afrikietiškos kilmės prancūzai. „Padirbėję” tuoj įsitikinom, koks mažas tas Paryžius – per tokį trumpą laiką sutikom net keturis bičiulius. Kaip neatšvęsi su jais savo atvykimo į Paryžių, juo labiau, kad surinktų pinigų kukliam vakarėliui daugiau nei pakako.
Vynas liejosi per kraštus. Ieškot normalios vietos nakvynei nei laiko, nei jėgų nebebuvo. Nakvynei pasirinkome Bulonės mišką – toks parkas. Ten dar linksminomės. Netgi dainavom. Rusai buvo paklaikę nuo tų dainų – dar kas pakvies policiją. Mums prancūzų policijos žiaurumai buvo žinomi: patikrins dokumentus ir paleis, bet kol tikrins, miegot nebus kada. O rusams norėjosi miego. Taigi baigę vyną išsivaikščiojom kas kur – nuotykių ieškoti. Andriui pusę nakties teko aiškintis su policija, kodėl kibo prie prostitučių. Kęstučiui dar labiau nepavyko, nes sušalęs išsirinko vietą nakvynei privačiose valdose. Nakvynės nesuteikė ir policija – patikrino, ar jis nėra nusikaltėlis, ir vėl išmetė į gatvę. O aš rytą neberadau nei vietos, kur ruošėmės nakvoti, nei savo daiktų. Pavojingas tas prancūzų vynas! Gerai dar, kad atsiminiau, kas toks esu ir kad esu ne bet kur, o Paryžiuje. Europos centre tokioje situacijoje nieko kito neliktų, tik išsigąsti, o Paryžiuje tai nebaisu. Kaip nors išsisuksim.
Bolonės parkas naktį
Rytą Paryžiaus parke, kuris kažkodėl vadinamas Bulonės mišku, pabudau skaudančia galva. Iš karto pasigedau švarko. Nemalonumai. Švarke buvo mano dokumentai. Matyt kokiam valkatai prireikė papildomo paso. Nori nenori teko aiškintis, kaip Prancūzijoje daromi popieriai. Pirmiausia savo patirtimi pasidalino toks Andrius. Jis į Prancūziją atvyko be paso, nes jį paliko Vokietijoje. Paprašė politinio prieglobsčio ir gavo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
Keturiasdešimties metų rusas, aplinkinių vadinamas Petia, daro paprasčiau. Pasiima svetimą policijos išduotą pažymą. Pasidaro kopiją. Po to atšviestame popierėlyje uždažo svetimus duomenis. Blanką dar sykį atšviečia, po to ten įrašo savo asmens duomenis, ir turi dokumentą. Taip gyvena jau keletą metų. Policija Petią pažįsta. Kartkartėmis patikslina, ar kompiuteriniame blanke nėra duomenų apie Petios kriminalus. Petia – ne nusikaltėlis. Paleidžia. Niekam jis nerūpi.
Turint noro, galima nusipirkti lenkišką pasą. Patogus – visoj Europoj nereikia vizų. Ir tik 300 frankų. Nuotrauką pakeisti pas „specialistą” kainuos dar šimtą frankų. Beje, „specialistas” Andriuša gali nupiešti ir bet kokį antspaudą. O kaina – tik pora gramų hašišo, nes kokaino Andriuša nemėgsta.
Tačiau visa tai ne man. Tokie dokumentai tiktų, jei norėčiau Prancūzijoje likti ilgesniam laikui. O į namus važiuoti jie netinka. Viską galima padaryti daug paprasčiau. Pažįstama prancūzaitė Katia policijoje patvirtino mano tapatybę. Pareigūnams pareiškiau, kad mane apvogė. Prancūzijos valkatos visi kaip vienas tvirtina, kad Paryžiaus policininkų protiniai sugebėjimai neviršija Lui de Fineso vaidintų personažų. Aš to nepastebėjau. Policininkai mano deklaraciją surašė per penkiolika minučių. Nusistebėjo, kad išdrįsau miegoti miške. Sakė, kad ten labai pavojinga. Jie tikriausiai nežino, kad Šiaulių turguje kur kas pavojingiau.
Iš policijos reikia važiuoti į Lietuvos ambasadą. Kai susakiau savo bėdą, maloni panelė aiktelėjo. Dar vienas! Konsulas buvo dalykiškesnis. Davė užpildyti porą popierėlių. Pasakė, kad siųs juos faksu į Lietuvą. Liepė ateiti vakare ir atsinešti porą nuotraukų dokumentui.
Nusifotografuoti bėdos nėra. Visur pilna kabinų automatų, bet tas malonumas kainuoja dvidešimt frankų. O mano kišenės tuščios. Teko greitai sukurti biznio planą. Prancūzai turi gudrų išradimą – vėžimėlius nešuliams vežioti. Pasiimdamas jį, turi užstatyti dešimt frankų. Vežimėlį gražinęs, pinigus pasiimi atgal. Prisvyli prie tokio, kuris jau stumia vežimėlį į vietą. Jis niekada neišsisuks ir nepameluos, kad pinigų neturi. Juk vežimėlyje – dešimt frankų. Nustumi šitą inventorių prie automato – dešimt frankų jau tavo. Bet atsirado problema. Prisistatė kažkoks lenkas ir pareiškė, kad čia dirba jis. Atidaviau jam savo pirmą laimikį ir pareiškiau, kad man mirtinai reikia pinigų, tad kokį pusvalandį dirbsiu aš. Konkurentas, įvertinęs savo fizines galimybes, labai neprieštaravo. Per valandą susirinkau per šimtą frankų. Užteks ne tik nuotraukoms, bet ir naujo dokumento „aplaistymui”. Būčiau dirbęs ir ilgiau, bet prisistatė policininkas. Parodžiau jam savo deklaraciją apie dokumentų dingimą, tas palingavo galvą. Paaiškino, kad elgetauti Paryžiuje draudžiama, davė penkis frankus ir liepė dingti iš akių. Aš taip ir padariau. Pinigų jau turėjau pakankamai. Tegul tas broliškos tautos sūnus darbuojasi sau vienas.
Vakare gavau pažymėjimą – paso pakaitalą. Prieš atsisveikindamas dar konsulo paklausiau, ar dažnai lietuviai Paryžiuje praranda dokumentus. Anot konsulo, nuo to laiko, kai įvesti nauji pasai, aš keturiasdešimt antras toks nelaimėlis. Gera šalis Prancūzija – tiek mažai vagių.
Paryžius
Lietuvos ambasada Paryžiuje
10. Prancūzai nenori būti šykštuoliais
Susitvarkęs dokumentus, kiek atsipūčiau ir atsiminiau, ko atvažiavęs. Reikia ieškoti darbo. Važiuoti į pietus skinti vynuogių? Bet pirma reikia apsižvalgyti, gal toj Europos skylėj – Paryžiuje – irgi galime prasisukti? Pirmiausia nuliūdino Garikas.
Kiti valkatos irgi negalėjo niekuo nudžiuginti. Nelegaliems darbininkams moka tik šimtą frankų per dieną. Kartais kiek daugiau. Tokio darbo dažnai pasiūlo nakvynės namuose, netoli Nantero universiteto. Bet darbas padienis. Žinoma, iš bėdos galima verstis. Tuo labiau, kad Paryžiuje nesudėtinga maitintis nemokamai. Vietų, kur duoda valgyti, daug. Kasdien galima valgyti penkis ir daugiau kartų. Vynuogėse irgi uždirbsi ne daugiau. Be to, neaišku, ar gausi ten darbo. Tai kam iš Paryžiaus dar kažkur trenktis?
Padienis darbas neviliojo. Gal pavyks rasti ką nors geresnio? Pažįstami valkatos „paprotyjo”, kad Paryžiuje yra toks valkatoms ir benamiams skirtas žurnalas „Macadam”. Jo redakcija užsiima labdara. Kodėl nepabandžius pardavinėti „Macadamo”? Prancūzai nemėgsta pasirodyti šykštūs.
Redakcijoje nepasisekė. Laikraščius išdavinėjantis tarnautojas kaip kirviu nukirto: „Mesje, su jūsų dokumentais Prancūzijoje dirbti negalima“. Jei ne, tai ne. Tačiau nebūna tokių situacijų, kad buvęs tarybinis žmogus nerastų išeities. Radau. Gavau teisę pardavinėti spaudą.
Pirmus laikraščius man nupirko toks rumunas. Perspėjo, kad galiu turėti nemalonumų su policija. Bet tai mano problemos. Reikia susirasti patogesnę sankryžą. Ją padėjo susirasti pažįstami valkatos, prancūziškai vadinami klošarais. Čia nuolat apie minutę stovi gal trisdešimt mašinų. Vakarais – kamščiai. Pastovi keturias, penkias valandas – parduodi penkiasdešimt ir daugiau žurnalų. Trys šimtai frankų – nemenki pinigai. Lietuvoj darbininkas tiek uždirba per mėnesį. Be to, gailestingi prancūzai kasdien paaukoja dar kokį šimtą frankų. Tiesa, darbas bjaurus. Reikia šypsotis.
Prancūzės gailestingesnės už vyrus. Viena net šimtą frankų davė ir žurnalo nepaėmė. Kam jai? Kam įdomu skaityti apie valkatas? Juk gyvenimas ir taip įdomus. Tiesa, moterys suėda daug nervų. Jos visos gražios, be to, mėgsta važinėti trumpais sijonėliais. Keisti tie sijonėliai. Sėdint mašinoje, jie kažkodėl būtinai atsiverčia į viršų. Per dieną tiek prisižiūri jaudinančių vaizdų, kad vakare būtinai norisi prisigerti. Bet kur kitur, žmogau, rasi darbą už aštuoniasdešimt „žalių” per dieną? Teko kentėti. Vėliau paskaičiavau, kad per savaitę uždirbau per pusantro tūkstančio frankų. Panašiai uždirba ir prancūzų juodadarbiai. Žodžiu, ir Paryžiuje gyventi galima.
Paryžius
Prancūzų klošaras
11. Prancūzai valkatų neskriaudžia
Viskas būtų gerai, bet ir į Paryžių atėjo ruduo. Lietui lyjant parke nenakvosi. Rudenį klimatas valkatavimui ne pats palankiausias. Nakvynės namai netraukia. Ten galima prisirinkti utėlių ar kitokios panašios faunos. Verčiau ieškotis kambario. O tai – nelengva.
Patogiausia parsisamdyti kelias valandas prižiūrėti vaikus. Už tai prancūzai duoda kambarėlį ir truputį kišenpinigių. Dabar pas juos madinga turėti rusakalbį guvernantą. Jie mano, kad vaikas iš mažens kalbėdamas rusiškai, atsikratys akcento. Skelbimų, siūlančių tokį darbą, galima rasti „Ruskaja mysl” ir kituose rusų laikraščiuose ar Paryžiaus cerkvėse. Bet tai ne kiekvienam. Reikia turėti kažkokį pedagoginį talentą ir dar geležinę kantrybę cackintis su tais prancūziukais.
Šalia vienos metro stotelės su keliais pažįstamais radom beveik negyvenamą namą. Apačioje esančios parduotuvės savininkė rengėsi jį parduoti. Radome jame tuščią kambarį, išsivalėme. Štai ir pastogė. Tiesa, kaimynams nepatiko mūsų keliamas triukšmas. Net grasino pakviesią policiją. Ne tokie mes kvaili, kad nežinotume, kokie gailestingi prancūzai. Jie turi šaunų įstatymą, draudžiantį valkatas mesti į gatvę po rugsėjo pirmosios. Kas bus, jei mes sušalsime?
Žinoma, be komunalinių patogumų gyventi ne itin smagu. Bet Paryžiuje kiekvienoje geležinkelio stotyje rasi dušą už aštuonis frankus. Gatvėse pilna skalbyklų. Už dvidešimt frankų išskalbsi ir išdžiovinsi ką tik panorėsi. Ir komunaliniai patogumai čia ne per didžiausia problema. Iš bėdos gyventi galima ir taip. Lietuvoje kiti neturi nė to.
Paryžius
Namo
12. Prancūzai rūpinasi perėjūnais
Paryžiuje irgi gyventi galima. Bet namie, Europos centre, vis tiek linksmiau. Todėl reikia pasirūpinti ir kelione atgal. Tai nepigu. Bilietas lėktuvu kainuoja truputį daugiau nei pusantro šimto „žalių”, traukinys irgi nepigus. Prancūzai už kilometrą ima franką. Vien iki Strasbūro beveik keturi šimtai. Tai ne man. Lietuvaičiai biznieriai už penkiasdešimt „žalių” sutinka parvežti autobusu. Bet ir tų penkiasdešimt gaila.
Prancūzai turi nuostabią organizacija. Tarptautinės migracijos kontora rūpinasi visokių perėjūnų humanitariniu gražinimu tėvynėn. Perka bilietus į lėktuvą. Daugelis mano pažįstamų taip ne tik parskrido, bet dar ir gavo tūkstantį frankų „kompensaciją”. Matyt, kad neskaudėtų širdies paliekant Paryžių. Maloniausia, kad šios kontoros kompiuteris nesujungtas su Prancūzijos ambasados Lietuvoje kompiuteriu. Vadinasi, Lietuvoje sėdintys Prancūzijos pareigūnai nesužinos, kiek čia turėjo su tavim vargo. Todėl kitą sykį gauti vizą problemų nebus.
Visi ten itin malonūs. Maloni ponia atsiprašė, kad nesupranta mano anglų kalbos, ir pakvietė kitą, dar malonesnę ponią. Ji man paaiškino, kad reikia užsukti pas socialinį darbuotoją, surašyti popierių, kad neturiu už ką grįžti į išsiilgtąją tėvynę. Tada jie per keturias savaites nupirks man bilietą į lėktuvą. Tik pamanykit – keturios savaitės! Jeigu namuose turi neatidėliotinų reikalų, spjaut į tokią prancūzišką labdarą. Stabdyti mašinas patikimiau ir greičiau.
Susiruošiau kelionėn. Nusipirkau naujus batus ir dar vieną miegmaišį. „Raudonasis kryžius” pasirodė esąs šykštuolis – miegmaišio nedavė, o su vienu rudenį gali būti šalta. Sakė, kad neturi. Greičiausiai melavo. Kaupia atsargas žiemai. Teko iš piniginės traukti dar šimtą keturiasdešimt frankų. Dar nusipirkau turistinį kilimėlį, kad ant žemės nebūtų šalta gulėti.
Kelionė atgal į Europos centrą prasidėjo šeštadienį po pietų. Iš Paryžiaus sudėtinga nusikapstyti iki autostrados ir susirasti degalinę. Sėdau į traukinį ir patraukiau Strasbūro link. Patogiausia – greitasis. Artimiausia stotelė Nancy – ankščiau joks kontrolierius neišsodins.
Taip ir atsitiko. Tik kontrolierius pasitaikė netipiškas. Pamatęs mano lietuvišką dokumentą, prakalbo rusiškai. Būtų pavežęs iki pat Strasbūro, bet jo kolegos pasirodė nesukalbami. Ir vis dėlto malonūs tie kontrolieriai. Net baudos nesurašė. Iki vakaro stabdžiau mašinas. Devintą jau buvau Strasbūre. Miestas nuostabus. Pilna jaunimo. Studentai. Bet nebuvo kada su jais užsiimti – norėjosi miego. Be to, lynojo. Tai ilgai nevaikščiojau. Susiradau baigiamą statyti namą, įlipau per langą. Ryte pamačiau, kad lipau be reikalo. Name buvo ir atviros durys.
Vokietijos sieną perėjau pėsčias. Pradžioje vežė vokiečių šeimyna. Juos domino gyvenimas Lietuvoje. Pakraupo sužinoję, kokie mūsų atlyginimai. Pavežę kiek, davė penkias markes. Sakė, kavos atsigersi. Pravertė tos markės, nusipirkau dešros.
Po to vežė šveicaras. Sakėsi dirbąs Leipcige. Atrodo, prekiauja padėvėtais automobiliais, nes aiškino, kad rusų mafija – jo draugai. Trynė rankas pravažiuodamas pro avarijose apdaužytas mašinas. Sekmadienį keliauti Vokietijos automagistralėmis nėra smagu. Įkyrūs kamščiai. Keturių – šešių kilometrų ilgio mašinų sangrūdose užtrukom kelias valandas. Kai iki Frankfurto prie Oderio buvo likę dar apie aštuoniasdešimt kilometrų – sutemo. Visgi prikalbinau porą lietuvaičių pavežti iki sienos. Apgavo jie mane, sakė, kad važiuoja į Ščeciną, Tik perėjęs sieną sužinojau, kad esu šalia Frankfurto. Matyt bijojo reketininkų, o didesniame būryje visada drąsiau.
Laikas buvo netikęs. Keturios valandos ryto. Dieną lijo. Miške miegoti šlapia. Tai sukinėjausi po degalinę. Papiktino vienas lietuvis pareiškęs: „Tai ką, už dyką nori parvažiuoti?“
Tik paskutinis kvailys švaistytų kelionei pinigus. Pusę šešių susistabdžiau automobilį prancūziškais numeriais. Buvo keista, kad vairuotojas nekalba Vakarų europos kalbomis. Pasirodo, „užsimaskavęs” lietuvis. Mane paėmė, kad rodyčiau kelią sienos link. Kažkoks žioplas pasitaikė, visai nesigaudo žemėlapiuose. Ir ko tokie į Vakarus trenkiasi? Be to, pakeliui dar papuolė lenkų policininkui. Vos prikalbėjau, kad paleistų be baudos. Pravertė keliolikos lenkiškų žodžių atsarga.
Devintą jau buvau Ogrodnikuose. Košmaras. Keitėsi muitininkų pamainos, todėl teko laukti. Į muitinę įvežė vaikinai, vairavę mašinas iš Prancūzijos. Prasidėjo biurokratiniai nemalonumai. Žmonės, muitinėje pildę deklaracijas, jau nebedirbo. O pėsčiomis eiti į Lietuvą niekas neleido. Gerai, kad vienas vokietis sutiko pravežti pro šlagbaumą. Atsidūręs Lietuvoje, vokietis nuvažiavo į viešbutį miegoti. Jau buvo naktis. Eiti, kol pasibaigs norinčių išvažiuoti iš Lietuvos eilė ir susirasti ramią vietelę miške – be galo toli. Gal „pabalsuoti”?
Kai viena mašina sustojo, iš nuostabos vos kuprinės neišmečiau. Prašiau pavežti iki Marijampolės. Pasirodo, kad sustojusiam latviui kaip tik pakeliui Šiauliai. „Lai dziva Latvija!” Puse šešių išlipau jau Šiauliuose. Tai pasisekė. Iš Paryžiaus iki Šiaulių nuvažiavau per tris su puse paros. Mano kelionė baigėsi. Oras bjaurus, lietūs ir lietūs. Bet vis dėlto, kaip pasakytų poetai, savas, lietuviškas klimatas.
„Šiaulių kraštas”, 1994 m., Nr. 200-207
