Saulėtą dieną sriubos galima išsivirti be elektros, be dujų, be malkų – užtenka saulės šviesos. Paprasčiausias būdas tai padaryti – susirasti kelis didesnius veidrodžius ir saulės spindulius nukreipti į vieną tašką. Jeigu visus saulės zuikučius nutaikysite į kieme padėtą puodą, jis labai greitai užkais.

Tačiau virti maistą tokiu būdu būtų labai nepatogu – saulė nuolatos keičia vietą dangaus skliaute, todėl vis turėtumėte perstatinėti veidrodžius. Kur kas patogiau pasidaryti vieną įrenginį. Vietoje veidrodžių galima naudoti cinkuotos skardos lakštą. Jeigu skardą sulenksite į parabolę, kaip parodyta šiame piešinyje, tai ji saulės spindulius kreips į vieną tašką.

 

Tame taške bet koks tamsus daiktas labai greitai įkais. Taip sulenktą skardą galima įstatyti į kokią nors dėžę – štai jums ir parabolinis saulės kolektorius.

Tačiau skarda, nors ir cinkuota, nėra labai geras veidrodis. Mes su Vincu ją ir vidinius dėžes šonus apklijavome aliuminio folija. Parduotuvėse galima nusipirkti folijos, kuri limpa tarsi lipdukas. Paprastai ji naudojama metalinių dūmtraukių šilumos izoliacijai.

Parabole sulenktą ir folija apklijuotą skardą įstatėme į trikampę medinę dėžė, kurią sukalėme iš medžio drožlių plokštės, o iš viršaus uždengėme senu lango stiklu. Šonuose ir priekyje pritaisėme du atlenkiamus reflektorius, kad jie atspindėtų daugiau spindulių. Stiklinis dėžės dangtis nesunkiai atverčiamas.

Atverti jį – padedi  puodą. Kad įrenginį būtų patogiau stumdyti po kiemą, pritaisėme du nedidelius seno vaikiško vežimėlio ratukus.

Šiemet balandžio 4 dieną mūsų parabolinis saulės kolektorius pagaliau pasiekė 100 laipsnių temperatūrą. Sriubos jame pasikaitindavau ir kovo pabaigoje, bet dar nebuvo pritaisyta papildomų reflektorių, ir virimo temperatūros vis nepavykdavo pasiekti. Be to, balandžio mėnesį ir saulė aukščiau, ir saulėtų dienų daugiau.

Dabar, jei giedra, ir sriubos, ir mėsos išsiverdu saulėje. Tai labai patogu – padedi puodą ir dirbi savo darbus. Nukreipti įrenginį sulės kryptimi reikia maždaug kas valandą ar pusantros.

Mūsiškis kolektorius nėra didelis, todėl ir ne toks galingas – temperatūra jame balandžio mėnėsį pakyla tik iki 115 laipsnių, gegužę ir birželį ji tikriausiai pakils dar, bet jau abejoju, ar joje galėsime ką nors kepti, nes kepimui reikėtų apie 200 laipsnių. Todėl savo įrenginį vadiname saulės virykle. Saulės kepykla turėtų būti didesnė arba padaryta iš spindulius geriau atspindinčių veidrodžių.

Paraboliniai saulės kolektoriai, skirtingai nuo plokščiųjų, gali veikti tik saulėtą dieną. Plokštieji kolektoriai neblogai surenka ir išsklaidytus spindulius, o parabolė į vieną tašką gali  nukreipti tik tiesioginius. Tai – pagrindinis parabolės minusas. Tačiau ji turi ir didelį pliusą – pasiekia labai aukštą temperatūrą, kokios niekada nepasieksi plokščiuoju saulės kolektoriumi.

Darydami šį įrenginį, mes su Vincu šiek tiek abejojome, ar jis veiks Lietuvos sąlygomis. Pasirodo – veikia, jam visai nebūtina Sacharos dykumų saulė! Pradėję juo naudotis ankstyvą pavasarį, mes tikimės juo maistą virti ne tik visą vasarą, bet ir saulėtomis rudens dienomis.

Šis žaisliukas mums kainavo 60 litų (40 litų – 3 kv.m. skardos lakštas, 20 litų – folijos ritinėlis). Seno lango, išmesto vežimėlio ratukų ir medžio drožlių plokštės likučių kainos neskaičiuojame.