Ne vienas, ypač vyresnio amžiaus žmogus, suklūsta išgirdęs kalbant apie skvoterius. O sužinojęs apie tokį gyvenimo būdą, dažnai pasibaisėja. Kaip galima užimti būstą, kurio nenusipirkai, už kurį sunkiai ir ilgai nedirbai beveik visą savo gyvenimą? Ir nesvarbu, kad kiekviename didesniame mieste stovi tuščios, apleistos ir griūvančios patalpos – šimtai ir tūkstančiai nenaudojamų patalpų.
Nesvarbu. Kiekvienas turi dirbti, o paskui – pirkti (arba pasiskolinti ir nusipirkti, o tada jau dirbti dvigubai daugiau). Toks elgesys skatinamas, laikomas moraliu ir garbingu, o iš tokių žmonių sulipdyta visuomenė yra teisinga.
Teisinga?! Kaip gali būti teisinga tai, kad vienas turi tiek patalpų, kad jau nebesugeba jų panaudoti, o kitas privalo sunkiai dirbti visą gyvenimą dėl bent kiek patogesnio būsto gipskartonio dėžutėje?! Ir kaip apskritai tai įmanoma? Atsakymas ne toks jau ir sudėtingas – pridėtinės vertės nusavinimas.
Kiekvienas vadinamasis darbdavys nusavina, t.y. teisėtai pavagia iš savo samdinių jų sukurtą pridėtinę vertę. Jei samdai vieną darbuotoją, nusavinsi ne kažin ką, bet vis tiek nusavinsi – gal 10, o gal ir visą 1000 Lt. Jei samdai kelis šimtus ar kelis tūkstančius žmonių, nusavinama pridėtinė vertė gali būti milžiniška. Net ir pasidalinus su kita pridėtinės vertės plėšike – valstybe, – darbdavio kišenėje po kelių nesudėtingų buhalterinių procedūrų gali atsidurti šimtai tūkstančių.
Ne vienas šiandieninis pinigų maišas galėtų papasakoti jaudinančias istorijas apie sunkią pradžią: keliones į Varšuvos turgų, banditiškas razborkes, savo rankomis gaminamus baldus ar surenkamus kompiuterius. Bet visa tai niekai. Beveik visų jų verslas pajudėjo į priekį tik tada, kai buvo nusamdyti pirmieji darbuotojai. Kai kuriems jų net pavyko iškart perimti ištisas įmones su tūkstančiais darbuotojų, ir jau kitą dieną jų kuriama pridėtinė vertė nepaliaujamu srautu ėmė pildyti gilias naujųjų savininkų kišenes.
Aną savaitę pavėžėjau iki Vilniaus jauną moterį – energingą ir simpatišką vienos kavinės virėją Liną. Ji, vis dar likdama optimiste, pasakojo visai nelinksmas istorijas. Išdirbusi kavinėje 15 metų, šiuo metu jau du mėnesius dirba be atlygio. „Nėra pinigų“, – sako jos šeimininkė, valdanti kelias kavines. „Nėra“, nes šeimininkei reikia išlaikyti tris naujus lizingu pirktus automobilius, kuriais važinėja ji ir jos šeimos nariai, dar ne iki galo įrengti namai dviems jos vaikams, nuolatos auga buto viename iš Ispanijos kurortų išlaikymo išlaidos.
Lina gyvena į Angliją uždarbiauti išvykusio giminaičio bute, todėl nuomos mokesčio nemoka, bet keltis tenka 5 valandą, nes į darbą reikia važiuoti beveik per visą miestą ir 6 valandą atsirasti darbo vietoje. Atlyginimas – 800 Lt. Besibaigiant kuklioms santaupoms, nuėjo pas savininkę pasikalbėti. Ta pasiūlė kasdien sumokėti po 10 Lt, kol „situacija pagerės“. Lina narsiai nesutiko. Pasipylė keiksmai ir grasinimai atleisti iš darbo. Buvę geri santykiai išnyko lyg dūmas. „Na, atleis, tada gal važiuosiu į kokią Ukmergę, virėjų ir ten reikia“, – sako Lina, bet aš nemanau, kad tai būtų geriausias sprendimas. Ir tikrai žinau, kad ji greičiausiai niekada neįpirks net paties kukliausio butuko.
Kiekvienas mūsų esame girdėję panašių istorijų, bet ne visi suvokiame, kad turtuoliais tampama ne dirbant, o nusavinant kitų uždirbtą pridėtinę vertę. Kaip ten anais laikais sakydavo? „Nuo darbo būsi ne bagotas, o kuprotas.“ Bet dirbti reikia. Reikia, nes tik dirbantis žmogus kuria pridėtinę vertę, kurią išsidalins kiti.
Tačiau dažniausiai žmogus dirbti tingi. Jei galėtų, jis nedirbtų niekada, todėl yra prikurta daugybė mechanizmų, verčiančių žmones dirbti. Kai kurie jų paprasti kaip lenta, kiti – ištobulinti ir gerai užmaskuoti. Vienas tokių – dirbtinai palaikomas gyvenamojo būsto ir žemės naujų statinių statybai trūkumas, kartu nežmoniškai išpučiant būsto ir žemės kainas, verčiant žmones prasiskolinti ir dirbti iki begalybės, o kai kuriais atvejais net palikti skolas savo vaikams. Puikumėlis, bet ne visiems.
Į akis krenta keistas reiškinys. Pavyzdžiui, vienoje Molėtų plento pusėje išsistačiusioje Didžiojoje Riešėje sklypų kaina siekia šimtus tūkstančių, o kitoje to paties kelio pusėje driekiasi šimtai hektarų nešienauta žole ir krūmokšniais apaugusių pievų. Kitas pavyzdys – Naujininkų loftais mėgautis gali tik sukrapštę šimtus tūkstančių, o vos už kelių kilometrų, Žemųjų Panerių link, galima užtikti ištisus kvartalus apleistų pramoninių pastatų.
Nenaudojamos patalpos ir žemės sklypai yra perteklinės ekonomikos, rinkos apgavysčių ir socialinio neteisingumo simbolis. Skvoterių judėjimas teisingai diagnozavo situaciją ir, nematydamas galimybių tuojau pat kardinaliai pakeisti sistemą, t.y pakeisti kapitalizmą, pasirinko saugesnį variantą – apgauti, apeiti sistemą, rasti jos silpnas vietas ir pasinaudoti jos spragomis.
Kiekvienos tokios patalpos užėmimas yra kartu ir praktinis, ir simbolinis veiksmas. Praktinis, nes žmogus čia ir dabar sprendžia savo pastogės problemas. Simbolinis, nes kiekvienas toks užėmimas yra vienos didelės kovos, vieno didelio pasipriešinimo dalis, net jei apie tai ir nekalbama. Šiandien, deja, apie tai kalbama vis mažiau.
Kokie gi žmonės tampa skvoteriais? Sunku pasakyti. Yra įvairių skvotų ir įvairių skvoterių. Šios svetainės rėmuose bet koks tekstas apie skvotus ir skvoterius visada išliks paviršutiniškas, todėl galbūt geriau bus ne kalbėti, o rodyti. Kartais akys pasako daugiau nei šimtas žodžių. Visi šie, mano nuomone, puikūs skvoterių portretai daryti įvairiuose Londono skvotuose.
Katharina (Austrija)
Tekste panaudotos nuotraukos iš http://www.flickr.com/photos/nenoriu/ ir autoriaus archyvo.
