Visuomenės stebėjimas neatsiejamas nuo jos kontroliavimo. Stebintys žino daugiau ir gali tas žinias pritaikyti mūsų kontrolei. Kontrolė gali apsiriboti specialiai tau pritaikyta prekių ir paslaugų pasiūla, specialiai tau parinktu pardavimų vadybininku ar dar kokiu nekaltu gyvenimo „palengvinimu“, tačiau lygiai taip pat gali virsti į šantažą, dideles pinigines baudas ar net kalėjimo kamerą.
Lietuvoje jau būta ne vieno atvejo, kai į naivaus komentarų rašytojo buto duris pasibeldė uniformuoti dėdulės. Vis gi mane nuoširdžiai stebina žmonių tikėjimas, kad nieko neįmanoma padaryti. Neva niekur nepasislėpsi ir nieko nepaslėpsi – jie viską žino, o jei nežino – nesunkiai sužinos.
Toks magiškas tikėjimas valdžios visagalybe neatsirado šiaip sau. To buvo siekiama. „Padėtis kontroliuojama“, – kiek kartų girdėjome šią frazę pačiu geriausiu eterio laiku? Arba matėme įspėjimą prie įvažiavimo į miestą: „Miestas stebimas videokameromis“. Nejaugi visas miestas?! Aišku ne – geriausiu atveju kokie 10% centrinėje dalyje, tačiau kontroliuojantiems (ir valdantiems) visada geriau kurti kontrolės neišvengiamumo iliuziją.
Viena tokių iliuzijų yra elektroninės erdvės stebėjimas ir kontrolė. Viskas žinoma, nieko nenuslėpsi? Mano nuomone, ne viskas taip paprasta, kaip bandoma parodyti. Šį kartą pabandysiu paaiškinti, kaip pereiti prie anoniminio naršymo.
Visų pirma, kam apskritai naršyti anonimiškai? Kaip jau minėjau, susitaikius su stebėjimu ir nieko nedarant, žmogus tampa pažeidžiamu. Jo veiksmai elektroninėje erdvėje lengvai fiksuojami, identifikuojami, grupuojami ir naudojami. Kažkas galbūt iš to užsidirbs pinigų, pavyzdžiui, „Google“ ar kitos paieškos sistemos; kažkas identifikuos komentarų rašytoją ar ramybės drumstėją; kažkas tiesiog priskirs tave tam tikrų interesų grupei, tuo žymiai susiaurindamas paieškos lauką esant reikalui; kažkas tiesiog sukaups duomenis tavo asmens bylai.
Kiek teko girdėti, specialiosios tarnybos jau bandė išgauti kai kurių anarchija.lt portalo komentatorių IP adresus, kurie labai nesunkiai galėjo pavirsti konkrečiais adresais, namų ir butų numeriais. Tos tarnybos dar ilgai nepranyks – kaip sakoma, toks jų „darbas“. Tad ką gi galima priešpastatyti?
Į pagalbą mums ateis taip vadinamieji proxy serveriai. Iš esmės tai yra tarpinis kompiuteris, į kurį kreipiasi tavo kompiuteris, o jis kreipiasi į kitą kompiuterį prašydamas interneto resursų. Šis kompiuteris ar tarnyba matys ne tavo, o proxy serverio IP adresą. Taigi šioks toks anonimiškumas lyg ir atsiranda. Bėda ta, kad į proxy serverį atkeliaujantys tavo duomenys nėra šifruoti ir atitinkamos struktūros nesunkiai išgaus IP adresą iš proxy serveryje likusių tavo pėdsakų.
Protingi žmonės sukūrė, mano nuomone, geriausią šiuo metu atviro kodo programą, skirtą visa galva aukštesniam anonimiškumui pasiekti – Tor. „Tor“ yra savanorių palaikomas proxy serverių tinklas, kurį šiandien noriai naudoja ta pati policija, šnipai, disidentai, žurnalistai, aktyvistai, kariškiai, teisininkai, korporacijos ir visi kiti, kuriems dar rūpi privatumas, tarp jų – ir Indymedia.
Įsimaišęs į šią slapukautojų minią, tapsi labai ir labai sunkiai susekamas. Kai naudojamasi „Tor“ sistema, sujungimas vyksta ne per vieną, o per tris atsitiktinai parinktus proxy serverius. To kaina – kiek mažesnis greitis, tačiau kartais tikrai verta luktelėti. Nė vieno serverio operatorius nežino, kas tu esi ir su kuo jungiesi, nes duomenų srautas tarp proxy serverių šifruojamas. Duomenys nešifruojami tik kreipiantis į galutinį tašką.
Instaliavimas ir konfigūravimas Windows XP/Vista/7/Server edition OS
1. Atsisiųsk programų instaliavimo paketą, kuriame yra patalpintos visos keturios darbui jau sukonfigūruotos programos. Paleisk jį ir spaudinėk „next“ bei „OK“, nes daugumai žmonių nebus jokio reikalo ką nors keisti.
2. Kad „Firefox“ pradėtų naudoti „Tor“, uždaryk naršyklę ir vėl paleisk iš naujo. Naršyklės lango apačioje dešinėje atsiras „Tor“ mygtukas (Tor enabled/Tor dissabled).
3. Įsitikink, ar viskas veikia. „Vidalia“ naudoja mažą žalią svogūną (kai veikia) sistemos juostos dešinėje. Dabar naršyklėje įvesk https://check.torproject.org/ ir, jei viskas gerai, pamatys tokį vaizdą:
Jei dar yra neaiškumų, gali peržiūrėti šį video, arba pasidairyti čia.
Instaliavimas ir konfigūravimas Linux Ubuntu/Debian OS
1. Terminale:
lsb_release -c
Sužinosi savo OS versiją.
Tada, pvz., per „Synaptic“ pridėk saugyklą:
deb http://deb.torproject.org/torproject.org maverick main
„Maverick“ yra „Ubuntu 10.10“ versijos pavadinimas, jei kita – pakeisk.
Dabar pridėk GPG raktą:
gpg --keyserver keys.gnupg.net --recv 886DDD89
gpg --export A3C4F0F979CAA22CDBA8F512EE8CBC9E886DDD89 | sudo apt-key add -
Atnaujink šaltinius ir instaliuok:
sudo apt-get update
apt-get install tor tor-geoipdb
2. Dabar konfigūruosim „Polipo“:
sudo gedit /etc/polipo/config
Ištrink viską ir nukopijuok šitą. Išsaugok ir uždaryk failą. Sustabdyk ir vėl paleisk Polipo:
sudo killall polipo
/etc/init.d/polipo restart
3. Į „Firefox“ instaliuok „Tor“ įskiepį. Uždaryk ir vėl paleisk „Firefox“. Dešinėje apačioje atsirado mygtukas „Tor enabled/Tor dissabled“.
4. Nueik į check.torproject.org ir pasitikrink, ar tavo sujungimai keliauja per „Tor“.
Vidutiniam vartotojui tuo visi rūpesčiai ir baigiasi. Kartais teks išjungti TOR (paspausti mygtuką), nes jis naršyklėje blokuoja java, flash, activeX, Real Player, Quicktime, Adobe PDF įskiepius.
Jei naudojiesi interneto ryšiu, siekiančiu bent po 20kb/s į abi puses, gali nesunkiai paversti savo kompiuterį dar vienu tarpiniu proxy serveriu, dirbančiu „Tor“ tinkle. Tokiu būdu ne tik prisidėsi prie geros idėjos ir „Tor“ tinklo plėtros, bet ir tapsi dar sunkiau surandamas. Jau pirmasis „Tor“ tinklo serveris nežinos, ar į jį kreipiamasi iš tavo kompiuterio, ar tu tik persiunti kito „Tor“ tinklo kompiuterio duomenų srautą.
Kol kas nebuvo susektas nė vienas žmogus, naudojantis „Tor“. Keli buvo susekti tik todėl, kad elgėsi kvailai – registravosi į su jais susietas pašto dėžutes ar rašydami atskleidė savo asmens duomenis.
Saugokis ir būsi apsaugotas.
Parengė RB
2011 02 25
