Atšilo oras. Dar pavasarį, vos nutirpus sniegui, pamatavau atstumą iš darbo iki namų. Valanda ir dešimt minučių. Toloka. Kita vertus, vaizdingas maršrutas, nusidriekęs palei Talšos ežerą, per seną miesto rajoną Kalniuką, kvietė pasivaikščioti. Juo labiau kad kelionė namo autobusu buvo ne ką trumpesnė – keturiasdešimt minučių. Be jokių malonius prisiminimus keliančių gamtos vaizdų. Vien niūroka socialinė panorama.
Bėdžių pastangos keliauti be bilieto (ar keliems dalintis vienu), nuolatinės kontrolierių rengiamos gaudynės, sukeliančios agresijos ir pykčio protrūkius. Musmirių priėdę kontrolieriai labiausiai ir gadina kelionę autobusu. Be to, smarkiai krato, akys per žiemą, o gal jau ir nuo amžiaus nusilpo, tad skaityti važiuojant nebeišeina.
Kartą ar du per savaitę sau leisdavau grįžti iš darbo pėstute. Aktyvus poilsis dirbant sėdimą darbą – puiku. Be to, tai leidžia nuo Kubiliaus nuslėpti PVM ir nešerti aplinką teršiančių transportininkų. Per kelis mėnesius taip šešėlin nugrūdau keliolika pinigų. Gal kas pamena, kaip tuos lietuviškus rublius dabar vadina? Teisingai, kam tas pavadinimas – vaikštant pėsčiomis tie Kubiliaus tugrikai nebereikalingi.
Bet iki pilnos laimės kažko trūko. Prieš keliolika metų darban važinėdavau dviračiu. Tikrai pasiilgau savo ratinėlio. Radau rūsyje apdulkėjusį, nuleistomis padangomis. Pompos neradau – teko pirkti. Mokėjau net du pinigus – nebrangu, tik truputį daugiau nei vienas autobuso bilietas. Gal reikėjo nubėgti iki turgaus – kokią seną būč gavęs ir taip nusukęs nuo kubiloidų dar 0,42 pinigo? Bet tiek to. Tegul paspringsta. Užtat dabar jau savaitė kaip važiuoju darban pats. Laisvas kaip kazokas stepėse ar indėnas prerijose.
Kai leidžiuos iš Šimšės nuo Šiaulių „Karpatų“ – vėjas švilpia ir neša naudą iš valdžios kišenių. Smagumėlis. Riedėdamas pakalnėn jaučiuosi laisvas – panašu, kad tai ir yra anarchija.
Šią savaitę lietaus nebuvo – taip riedėti kur kas maloniau. Net visai neskubėdamas nuvažiuoju į darbą ir grįžtu iš jo penkiomis minutėmis greičiau už autobusą. Per savaitę sutaupau beveik valandą. O ir dūmų uostau mažiau. Be to, matau daug visokių „miestiečių“, kurių nesutikčiau keliaudamas autobusu.
Mačiau, kaip savo vaikus per kelią vakarop vedė antis – griovy išperėjo ir dabar veda į artimiausią kūdrą. Tik nesu tikras, ar nuvedė, nes jai dar reikėjo krypuoti per žmonių gyvenamas vietas. O ten nemaža tikimybė sutikti katę ar šunį. Bet čia jau jos gyvenimas. Jei eina tuo keliu – turbūt žino, kad jis saugus.
Ryte smagu sutikti pūškuojantį ežį. O autobuse kas – tik pagirių išrūgomis trenkiantys vyrai ir jų iškamuotos nervingos moterys.
Vasara iš tikro labai palankus metas slėptis šešėlyje, t.y. pavėsyje. Valdžia tegul savus iš šešėlio traukia. Gal jau prisikimšo kišenes vogdama iš vargšų per pačių susigalvotą krizę? Tada tegul keliauja į saulės nutviekstus brangius kurortus, o man kur kas maloniau pavėsyje.
Keliaujant ratinėliu ne tik vėjas, bet ir autobusų parkui nesumokėti pinigai maloniai vėsina. Bus galima juos skirti kokiai nors pramogai, nukreiptai prieš Lietuvos Respublikos valstybininkus. Tai tarytum mano laisvės fondas.
Rekomenduoju visiems. Geriausia atgaiva nuo valdžios ir karščių – ne emigracija ar demokratiški rinkimai, o senas ir geras mamos gamtos išrastas ŠEŠĖLIS. Palaima.
2011 06 01
