Dabartinio ekonominio nuosmukio sąlygomis tapo itin aišku, kad pelno siekiu grindžiama kapitalistinė sistema yra neveiksminga. Akivaizdžiai save diskreditavo sistema, besiremianti galios įtvirtinimu, praturtėjimo troškimu, besaikiu sėkmės siekiu. Todėl ieškoma pačių įvairiausių išeičių. Dalis krikščionių teigia, kad kapitalistinę ekonominę sistemą reikia pakeisti „žmogiškesne“ sistema, kuri būtų pagrįsta krikščioniška „artimo meilės“ dokrina ir religine charizma. Tokią sistemą jie vadina „bendrystės ekonomika“ („The Economy of Communion“). Ši ekonomika kuriama pritaikius socialinės bažnyčios doktrinos principus, jos pagrindu tampa nebe rinkos ekonomika, suprantama tik kaip gryno pelno siekimas, o toks socialinis modelis, kurio centre yra gėrybių bendrystė. „Bendrystės ekonomika“ reiškia dalijimąsi su kitais savo pertekliumi.

„Bendrystės ekonomika“ – tai 1991 m. pradėtas krikščioniškosios ekonomikos projektas, kuriuo vadovaujantis šiandien valdoma daugiau negu 750 įmonių 5 žemynuose, greta evangelinį gyvenimą skleidžiančių miestelių veikia 7 pramonės rajonai. „Bendrystės ekonomikai“ pradžią davė fokoliarų judėjimo įkvėpėja Chiara Lubich, gimusi 1920 m. Italijos šiaurėje. 1991 metais ji apsilankė Brazilijoje ir pamatė, kad iš 200 000 fokoliarų judėjimo narių Brazilijoje nemažą dalį sudarė itin skurdžiai gyvenantys žmonės, kurie neturėjo jokio darbo. Sakoma, kad Chiara Lubich pajuto „Dievo įkvėpimą“ ir pasiūlė kitokį gėrybių pasidalijimo principą: „Šiandien nepakanka atiduoti vien tai, kas viršaus; įmonės turi laisvai apsispręsti dalytis savo pelnu.“

Per labai trumpą laiką jai pavyko įkurti keletą įmonių, kurių savininkai laisvai apsisprendė dalytis savo pelnu, skirdami jį bendruomeniniams tikslams. „Bendrystės ekonomika“ grįstos įmonės įsipareigoja:

1) padėti stokojantiems kuriant naujas darbo vietas ir remiant pirmos būtinybės poreikių tenkinimą;

2) plėtoti „davimo kultūrą“ remiant struktūras, skirtas šios mąstysenos ugdymui;

3) vystyti pačią įmonę, kurios veikla turi išlikti efektyvi, nepaisant pasiryžimo dalytis.

Štai kaip „bendrystės ekonomikos“ principus išdėsto buvęs Olandijos nacionalino banko direktorius, makroekonomikos specialistas Leo Andringa, kuris šiuo metu dirbantis tarptautinio katalikiško fokoliarų judėjimo centre Romoje

Kaip Bendrystės ekonomikos (BE) principai įsilieja į ligšiolinę ekonomiką: ar turėtume atmesti prielaidą, kad žmogus iš esmės linkęs ieškoti savo naudos?

Tai labai svarbus aspektas, ir ši tema labai plati. Paminėsiu tik vieną dalyką. Tikriausiai sutiksite, kad dabartinėje ekonomikoje vyraujanti žmogaus samprata yra labai siaura. Adamas Smithas yra sakęs, jei jauti meilę savo broliams, tai vis tiek esi egoistas kitų atžvilgiu. Jo asmens antropologija gana keista: esą myliu savo šeimos narius, bet už šeimos ribų gyvenu tarsi egoistas. Toks modelis galėtų veikti visuomenėje, kurioje egzistuoja dideli draudimai, stipriai ribojama veikla.

Globalioje visuomenėje, kur ribojimai – minimalūs, globalaus masto egoizmas yra paprasčiausiai destruktyvus. Pirmieji didieji ekonomistai visada atsižvelgdavo, kokių pasekmių viena ar kita veikla atneš viešajam interesui, tačiau erdvėje, kurioje nėra globaliai veikiančių įstatymų ir apribojimų, toks veiklos modelis veikia atneša blogų padarinių.

Ekonomikos mokslas niekada nepakeitė žmogaus sampratos. Mūsų minėti šventieji jautė meilę ne savo šeimos nariams, bet ir svetimiems – tai jie pakeitė ekonomikos kryptį. Taip įvyko ne todėl, kad jie buvo ekonomistai, bet kad buvo žmonės. Ekonomistas – tai tik labai siauras asmens aspektas. Ši problema išties labai aktuali šiandien.

Minėjote, kad Bendrystės ekonomikos (BE) įmonėje keičiasi valdymo modelis. Ar galite plačiau pakomentuoti?

BE grindžiama broliškumu. Politinėje terpėje ši kategorija ragina sukurti atmosferą, kurioje būtų gerbiamas kiekvieno požiūris, kurioje būtų įmanomas dialogas. Matome, kad politikoje toli gražu nėra taip, dažniau puolamas kitas, siekiant jį sunaikinti. Taip pat ir ekonomikoje siekiama išstumti iš rinkos, sunaikinti savo konkurentą.

Tuo tarpu šiandien mums labai reikalinga kultūra, kurioje gyvuotų abipusė pagarba. Priešingu atveju, nežinau, kas mūsų laukia... Kartu su kitais judėjimais tokią kultūrą mėgina stiprinti ir Fokoliarų judėjimas. Pavyzdžiui, Italijoje kas mėnesį renkasi grupė politikų, kurie jaučia broliškumo būtinybę savo darbe. Susitikinėja pastate tiesiog priešais parlamentą. Tarpusavyje bendrauja įvairiausių politinių partijų atstovai: juk kiekviena partija atstovauja tam tikram idealui, pateikia tam tikrą tikrovės matymo aspektą. Šie įvairūs idealai turi rasti bendrą sąlyčio tašką, nebūtinai turi pulti vienas kitą. Žinoma, laukia dar labai ilgas kelias, bet darosi vis akivaizdžiau, kad tik jis turi ateitį.

BE įmonės veikia kuo įvairiausia forma, pagal tai, kaip ekonominę veiklą reglamentuoja šalies įstatymų bazė. Esmė – ne juridinė išraiška, o vidinė įmonės kultūra. Manau, ateityje išsivystys kažkokia konkreti kooperatyvinė forma, bet kol kas nėra jokios naujos formos.

Daugeliu atveju įmonių akcininkai yra patys neturtingieji. Pavyzdžiui, kuriant Brazilijos įmones kiekvienas vargšas davė po eurą ir tapo akcininku, ir jokie dideli pinigai negali įmonės sugriauti. Tai svarbu.

Kalbėjote apie pelno padalijimą į tris dalis: suprantu, ką reiškia įmonės plėtra ir pagalba vargšams. Tačiau ką reiškia žmonių ugdymas, kur konkrečiai dedami pinigai šiuo atveju?

Teikiama parama brolystės mentalitetui plėtoti. Pavyzdžiui, finansuojami įvairūs kongresai bei galimybė dalyvauti juose, nes labai svarbu turėti galimybę palaikyti tarpusavio santykius. Turime formuoti ekonomistus šiomis naujomis abipusiškumo idėjomis. Čia nepaliečiau dar daugybės kitų su šia problematika susijusių temų, pavyzdžiui, laimė, kaip ji pasiekiama, kaip pasiekiamas visuotinis gėris ir t. t. Kai žmonės patys išgyvena alternatyvią patirtį, gali ir toliau taip gyventi savo aplinkoje.

Ekonomikai reikalinga kita kultūra, kuri būtų logiška, nuosekli. Tai didelis uždavinys. Ji būtina ne tik ekonomikai, bet ir politikai, psichologijai ir t. t. Vien ekonomika visuomenės nepakeis, visuomenę ji gali tik sugriauti.