– Myliu šitą visuomenę. Ji man duoda tiek daug.
– Bomžauju. Šiukšles vartoju ne tik iš idėjos. Renkuosi taip gyventi. Ketinu niekada nebedirbti. Netikiu.
Visuomenė, valdoma kapitalistiniais principais, yra ypatingai neefektyvi. Mes, dirbantieji, esame atskirti nuo to, ką patys kuriame. Neturėdami politinės galios nuspręsti, ką ir kaip reikia gaminti bei paskirstyti, esame priversti kasdien justi vis tą patį išnaudojimą ir švaistymą.
Viena Šiaurės Vakarų civilizacijos viešpatavimo ypatybių yra besaikis kaupimas. Gatvėse, kaip ir atliekų rūšiavimo taškuose, akivaizdus „progresas“, besaikės „inovacijos“ ir „augimas“. Mes ne akli: progresyviai auga naujų šiukšlių kalnai, kurių jau per daug, kad galėtum paslėpti neturtingų kaimynų žemėse. Šis vadinamasis „pirmas pasaulis“ sunkia „antrąjį“ ir „trečiąjį“, žadėdamas trupinius nuo savo stalo. „Pasauliai“ žaidžia savo žaidimus. O mes, kaip visada, esame kamuolys.
Amerika stumia pasaulį į šiukšles. Europa stumia pasaulį į šiukšles. Britanija stumia pasaulį į šiukšles. Žvilgsnis į konteinerį yra žvilgsnis giliau.
– Ai. Nereikia cukraus? Svarbiausia, kad nebūtų atsidarę.
– Pabandykit seinsburį. Gal dar neuždarė vartų. Čia už kampo. Dvokia.
Privati nuosavybė yra vagystė. O kaip vadinti reiškinį, kuomet iš darbuotojo, gaminančio produktą, jis ne tik nusavinamas, tačiau atlieka absoliučiai bevertį perteklinės prekės vaidmenį bei yra išmetamas į spynomis, spygliuota viela ir kameromis saugomus konteinerius? Pratęsiant, tik apie 20 proc. visų išmetamų maisto produktų sudaro pasenęs maistas. Bet ką apie tai kalbėti, jeigu galiojimo pabaigos data, nurodyta ant pakuotės, yra paankstinta atsižvelgiant į galimą riziką vartotojo gerbūviui ar skonio tradicijoms?
– Has anyone told you sound like one of those russian commie motherfuckers?
{youtube}sRLKjwyBAU4{/youtube}
Pusė penkių, vienuolika trisdešimt, pusė vienuolikos. Pusė septynių, aštuonios trim penkios. Po darbo laiko, nedarbo laikas. Nedirba. Kapitalism not working. Iš kiemo pusės. Raudonas konteineris. Juodas/baltas maišas. Kam apie tai rašyt romanus? Neketinau to daryt. Nueisiu ir dar kartą. Bet man vienam per daug. Dėl savęs tiek nesitampyčiau. Esu dalinęsis radybom su kitais šiukšlių narais, sugyventiniais, draugais, pažįstamais, nepažįstamais, giminaičiais, valgyklos darbuotojais.
Didžiojoje Britanijoje prekybos centrai, turgūs, greito maisto užeigos/kavinės švaisto milžiniškais kiekiais. Reguliariai apsirinkinėjant, maisto papildomai pirkti praktiškai nereikia. Įvairovė: nuo šviežių vaisių/daržovių, makaronų, ryžių, aliejaus, pieno produktų, kepinių, užkandžių, „egzotiškų“ greito paruošimo patiekalų, sušio, konservų, žuvies, mėsos, riešutų, šokolado iki alaus. Gatvės siūlo vaizdo/garso įrangą, buitinę techniką, meną, dviračius, baldus. Tiesa, turtingesnėse ir „atsakingesnėse“ vietovėse šias atliekas dažnai teks pirkti rūšiavimo taškuose ar jiems priklausančiose parduotuvėse.
Susiveikus maistą ir kitokius daiktus, pravartu pasiieškoti nemokamo būsto. Pergalvoti keliavimo būdą. Technologija paprasta: atsimerkti ir apsidairyti. Go with the code. Ir atrasti tam laiko. Pinigai – naudingas dalykas (pavyzdžiui, pakuroms), bet žinant, kad jų išleisti reikės daug mažiau, atsiranda ir laiko.
Teisiškai, šiukšlės yra privati nuosavybė, o jų rinkimas – vagystė. Formaliai tai nelegalu, tačiau apie areštus ar nuobaudas Britanijoj neteko girdėti. Bet už tokio tipo „vagystę“ Belgijoje vyrukas šiemet gavo mėnesį už grotų.
Ne tik „turtinguose Vakaruose“, bet ir Lietuvoje veikia „Maistas Ne Bombos” (Food Not Bombs) ir panašios grupės, savo jėgomis surenkančios išmestus produktus ir maitinančios tuos, kurie palikti šalti gatvėse. FNB akcijos krizės laikotarpiu tampa reguliariomis.
Daugiau info apie FNB:
www.sotvaras.lt, 2009 11 12
{youtube}TcZYQqsgpSQ{/youtube}