Spalio 2 dieną Meksike Trijų kultūrų aikštėje menininkai E.Ježikas ir R.Diržys, prie nugarų prisitvirtinę dviejų buvusių Meksikos prezidentų (Gustavo Dķazo Ordazo (1964-1970) ir Luiso Echeverrķos (1970-1976) portretus, įkopė į 85 metrų (22 aukštų) pastatą - buvusią Užsienio reikalų ministeriją. Menininkai savo akciją skyrė 1968 metų spalio Meksikos studentų aukoms. Jų nuomone, abu prezidentai atsakingi už studentų žudynes, surengtas toje pačioje aikštėje, kai jie protestavo prieš šalyje įsitvirtinusį autoritarinį režimą. Oficialiais duomenimis, tuo metu žuvo 25 žmonės. Žmogaus teisių gynėjai teigia, kad aukų skaičius siekia 300-350, o studentai sako, kad buvo nužudyta mažiausiai tūkstantis protestuotojų. Praėjus 40-iai metų žudynių kaltininkai liko nenubausti.
„Menininkų akcijai pasibaigus prasidėjo 18 tūkst. aktyvistų protesto eitynės per visą Meksiko miestą Aje Centrale gatve. Ši taiki manifestacija galop virto susirėmimais su policija ir riaušėmis“, - pranešė Lotynų Amerikos žiniasklaida.
Apie akciją pasakoja Redas Diržys
Šios akcijos ištakos - tavo performansas „Saddamas žengia į dangų“, atliktas 2007 metais Vilniuje. Jo finale, naudodamas alpinistų įrangą, užlipai ant Rusų dramos teatro stogo prie nugaros prisitvirtinęs nemenkai sveriantį Saddamo portretą. Kaip atsirado šio performanso tęsinys Meksike?
Enrique Ježikas, o jis yra vienas radikalesnių Meksikos menininkų, pamatė mano performansą ir paprašė pamąstyti apie jo pratęsimą būtent toje erdvėje. Šalia dangoraižio, į kurį lipome, esančio Trijų kultūrų aikštėje, 1968 metų spalio 2 d. rinkosi studentai manifestacijai, bet staiga atsiradę policininkai ir kareiviai pradėjo į juos šaudyti. Tokiu būdu ir pats valdžios pastatas - tuometinė užsienio reikalų ministerija - tapo prievartos simboliu. Šiuo metu pastatas nenaudojamas, jis priklauso Meksiko universitetui, kuris ir rėmė mūsų akciją Pasipriešinimo dienai paminėti.
Enrique pasirodė, kad žmogaus, nešančio ant pečių plokštę, motyvas iš Saddamo yra labai meksikietiškas, susijęs su pasipriešinimu. (Vienas jų nacionalinis didvyris El Pķpila nepriklausomybės kovų su ispanais metu, nuo kulkų prisidengdamas akmenine plokšte, prasibrovė iki ispanų tvirtovės vartų ir juos atvėrė padegdamas.)
Naujam gyvenimui Meksikoje prikeltas performansas turėjo ir skirtingą potekstę - sunkiai į dangoraižio viršūnę užkelti portretai ten buvo sunaikinti ir, švilpiant miniai (tai yra didžiausias paniekos Meksikoje ženklas), nuleisti žemėn užmarščiai.
Kokios reakcijos sulaukta, kaip šią akciją vertino žiniasklaida - kaip meno ar socialinę?
Žiniasklaidos reakcija buvo milžiniška visame pasaulyje, ypač Lotynų Amerikos, taip pat informacinių agentūrų, tokių kaip APN, „Reuter”. Akcija buvo derinys, susijęs su protesto maršu, kaip bendra dalis to socialinio reiškinio.
Užlipęs ant stogo su Saddamo portretu sakei „Nemaniau, kad tas kelias į dangų bus toks sunkus”, bet Rusų dramos teatras – tai juk vieni niekai, palyginus su 22 aukštais Meksike!
Į Rusų dramos teatro pastatą mane užnešė tikėjimas. Profesionalai vėliau sakė, kad taip, kaip lipau aš (ne vertikaliai, o pasviręs, tas buvo labai estetiška, bet absurdiška technologiškai), įlipti neįmanoma, bet man pavyko. Pasirodo, iš idėjos galima padaryti labai daug.
Meksikos akcijai pasiruošėme gerai, ypač psichologiškai, be to, buvome dviese. Mus konsultavo alpinizmo instruktoriai. Įlipti į 85 metrų aukščio pastatą nėra toks didelis išbandymas, kur kas įdomiau - suvokti savo galimybių ribą ir prie jos priartėti. Pastatas - kaip scena, ekranas, kuriame vyksta drama, bet ne holivudinis filmas. Tai verčia susimąstyti. Portretai, kuriuos turėjome ant nugarų, įgavo labai daug papildomų prasmių. Visi, kas matė, buvo įtikinti, o matė tūkstančiai žmonių. Jie susirinko dėl to, kad buvo kviečiami paminėti Pasipriešinimo dienos, turėjo būti eisena per visą miestą, mūsų akcija buvo tik dalis šio minėjimo. Įspūdinga ir su niekuo nepalyginama: mes lipame, minia skanduoja, visu kūnu jauti tą pulsavimą. Pasirodo, žmonės vertina tai, kas yra tikra, o ne primesta. Minia labai tiksliai suvokė mūsų mintis, reakcija buvo visiškai adekvati sumanymui. Ir tuo pat metu iš mūsų pusės čia nematau iliustracijos, tik labai daug galimybių interpretuoti. Žinoma, sunku kalbėti apie mums gana tolimą kultūrą, jos motyvus, kurie ir man pačiam buvo nežinomi. Daug skaičiau, domėjausi tuo prieš važiuodamas į Meksiką. Prisiliečiau prie daugelio dalykų, kurie bendri visiems žmonėms.
{youtube}LOO7u6MrdSA{/youtube}
Ne tik Meksikoje, bet ir visame pasaulyje 1968-ieji subrandino tas pačias problemas. Buvo labai aiškiai suvokta, kas yra priespauda, išnaudojimas, pasipriešinimas. Nors kai kas tai nori pateikti kaip nesusipratimą ar idiotizmą, akivaizdu, kad tai išprovokuota globalinės valdžiažmogių cinizmo ribos, kurią jie tuo metu pasiekė. Vis dėlto, palyginti su šiandieninės valdžios arogancija visame pasaulyje (nešneku konkrečiai apie Lietuvą, Alytų, tai yra globalu), 7-asis dešimtmetis tebuvo gėlytės. Būtent dėl šios priežasties daugelis to meto aktyvistų, kurie buvo pasitraukę nuo scenos, dabar grįžta perduoti patirties jaunesnėms kartoms, kaip pasipriešinti valdžios savivalei, galios struktūroms. 1968-ieji pasaulyje šiandien vėl aktualūs kaip niekada.
Tai gal būtų laikas savo kūrybinius sumanymus realizuoti Lietuvoje, o ne kitur pasaulyje?
Aš tai ir darau, bet nemanau, kad tai tik Lietuvos klausimas. Lietuva vykdo Amerikos politiką, tokį vaizdą galima susidaryti iš daugybės detalių. Kartais mums atrodo, kad kalta viena ar kita asmenybė, kad ją pakeitę išspręsime problemas, nors taip nėra. Mes susiduriame su sistema. Tos pačios tendencijos stebimos visose pokomunistinėse Rytų Europos šalyse. Manau, kad menininkai, studentai yra tie jautresni, dar nesurambėję žmonės, kurie gali įgyvendinti vienus ar kitus pokyčius. To reikalauja gyvenimas. Partijų veiksmais nusivylusi ne tik Lietuva - absoliučiai visas pasaulis, taigi daugiau negu akivaizdu, kad sistema atgyveno. Apie tai, kad jinai tarnauja verslo, o ne žmonių interesams, net nėra prasmės šnekėti. Tik gaila, kad mūsų menininkai vis dėlto linkę tarnauti pinigams ir toms struktūroms, kurios vaizduoja, esą viskas labai gerai. Liūdina, kad jie linkę iliustruoti fiktyvias tiesas, nors tai apverčia aukštyn kojomis pačią kūrybiškumo sampratą - siekti išsiaiškinti, o ne pavaizduoti tam tikrus dalykus. Jau daugelį metų mane su Lietuvos meno pasauliu mažai kas sieja, o ir tie buvę saiteliai trūkinėja. Norint kažką padaryti Lietuvoje reikia labai daug pasipriešinimo įveikti - psichologinio, o kartais ir fizinio, apie grįžtamą ryšį net šnekėti neverta. Dirbu ten, kur manimi pasitiki ir tiki tuo, ką teigiu.
Grįžkime prie kelionės. Ką veikei Niujorke?
Su geru draugu ir bendražygiu čekų menininku Martinu Zetu surengėme performansą vienoje Bruklino galerijoje. Normalus galerinis menas. Žaidėme trišalį futbolą, žmonėms patiko. Nepateisinome lūkesčių tų, kurie tikėjosi kažko, susijusio su amžinosiomis vertybėmis. Nekėlėme sau tikslo įtikti Niujorko establišmentui, ne tas amžius. (Niujorke visi labai stengiasi prasimušti iki 30-ies metų, o paskui arba nusižudo, arba nebekreipia dėmesio.) Viskas ten sukasi apie pinigus, turi padaryti produktą, parduoti. Normalūs žmonės - buržuazijos atstovai sakytų, kad Niujorke viskas keičiasi į gerą - miestas tvarkingėja, tampa saugesnis, švaresnis, bet, iš kitos pusės, darosi nykesnis, snobiškas. Ypač palyginti su Meksiku, kuris yra labai gyvas ir absoliučiai chaotiškas. Turizmo pagal europinių miestų standartus jame reikėtų ieškoti labai ilgai, nėra vietos, kur nusifotografuoti ir pasakyti „čia buvau“, nes atrodysi tiesiog kvailas, o Niujorke tokių vietų daugėja. (Visiškai netyčia pakliuvau prie Laisvės statulos, kurią pamatyti man niekada nebuvo įdomu, ir nusifotografavau, bet buvo tamsu, todėl visiškai nieko nesimato.)
Niujorko performanse judu su Martinu minėjote dvi datas - rugsėjo 11-ąją ir lapkričio 7-ąją. Kodėl?
Rugsėjo 11-oji yra Martino Zeto gimtadienis. Kaip jis pats sako, kai gimė, tai buvo niekam nežinoma diena, o dabar ją visi žino. Lapkričio 7-oji - bolševikų revoliucijos data, jinai įkalta į galvą dar mokyklos suole. O šiaip Amerika man labai priminė Tarybų Sąjungą, pavyzdžiui, eini ir matai plakatą, parašyta: „Iranas stumia pasaulį prie atominio karo bedugnės. Ar tu tylėsi?“ Ir tai tik viena detalė. Amerika tokia.
Internetinės televizijos „America LTV“ parengtame vaizdo reportaže apie Niujorke įvykusį tavo ir Martino performansą šmėžuoja ir Jonas Mekas. Atėjo pasižiūrėti tautiečių kūrybos?
Nežinau, aš jį pakviečiau. Esame šiek tiek susiję. Mekas palaikė Alytaus meno streiką, aš jį smarkiai kritikavau už daugybę kitų dalykų. Jis atėjo, bet prieš pat mūsų performansą išėjo pasakęs, kad turi būti kitoje vietoje. Renginyje dalyvavo nemažai lietuvių menininkų emigrantų, publiką prieš performansą apšildė Niujorke jau antrą dešimtmetį gyvenančio Daliaus Naujokaičio džiazo improvizacijos (tas buvo atsitiktinumas ir suteikė didelį lietuviškumo aspektą), susipažinome su Amerikos lietuvių televizijos „America LTV“ korespondentais - labai įdomūs žmonės, taigi Meko nepasigedau. Norėjau susitikti, bet jis gal neturėjo laiko, aš Niujorke taip pat neturėjau laiko - net miegui. Kad susitikčiau su visais žmonėmis, su kuriais norėjau pasimatyti, dalytis informacija, būtų prireikę dvigubai daugiau laiko nei turėjau.
Niujorkas garsėja intensyviu kultūriniu gyvenimu, ką įdomaus matei?
Nemačiau nė vienos parodos, nes tam neturėjau laiko. Visai netikėtai patekau į savo mėgstamo 7-ojo dešimtmečio kompozitoriaus minimalisto Alvino Lucier performansą. Labai patiko. Manau, jei tai tikrai svarbu, pateksi ten, kur reikia, o jei nesvarbu - ne. Šįkart meno išvengiau, nes pastarąjį kartą, kai teko lankytis Niujorke, buvau toks kvailas, kad užuot bendravęs su žmonėmis, vaikščiojau po galerijas ir muziejus. Kultūrinis šokas paliko labai daug šiukšlių smegenyse.
Skrisdamas namo lėktuve perskaičiau tokį danų situacionisto Asgerio Jorno kultūros apibrėžimą, kuris labai glaustai viską apibendrintų: „Kultūra yra tai, kas pasilieka po to, kai visa tai, ką buvo galima suvokti, jau yra pamiršta.”
Nežinau. Niekas niekur dar nepakvietė, bet pastaruoju metu viskas labai netikėtai įvyksta. Yra daug darbų ir namie.