Skaitant Judėjimo už klimato teisingumą „Raginimą veikti” ir kitas naujienas, susijusias su artėjančiu „aukščiausio lygio susitikimu dėl klimato kaitos”, man kilo klausimėlis. Kodėl reikalaujama utopinių, kosminių dalykų, tuo pačiu pamirštant elementarius, gan paprastus, tačiau galinčius padaryti milžinišką poveikį veiksmus. Taip pat kodėl neminimos esminės ekologinę ir socialinę krizę sukėlusios priežastys. Na, logiška manyti, kad viršūnės nepasiūlys realių sprendimų, bet kodėl realių sprendimų nesiūlome mes?
Koks meteoritas turi nukristi tūlam amerikiečiui ant galvos ir sutrenkti smegenis, kad jis pusę savo džipo kuro bako paaukotų Afrikos vaikams į mokyklą vežti? Arba pusę hamburgerio atseikėtų badaujančiam kinui? Arba kas turi „susišviesti” lietuviui, kad jis kokį vieną bulvių maišą nusiųstų badaujančio kino broliui? Kiek Žemės planetų reiktų sueikvoti, kad kiekvienas planetos žmogus galėtų džiaugtis tais energijos švaistymo malonumais, kuriuos mes patiriame? O žinant, kad Žemė – tik viena, tai visgi iš kur gauti tą didžiulį energijos kiekį, kurio prireiktų norint bent kiek tolygiau paskirstyti materialines gėrybes? Kaip priversti ką nors atsisakyti dalies patogumų vardan kitoje pasaulio pusėje gyvenančio nepažįstamo žmogaus?
Ką turiu omenyje? Mes, vakariečiai, sėdime ant didelio materialinių gėrybių kalno ir nuolat kalbame, kad reikėtų jomis pasidalinti su likusiu pasauliu, tačiau tai padaryti sunku tiek dėl to, kad fizinių daiktų „perstumdymas” pareikalautų didelių energijos resursų, tiek dėl to, kad jų kiekis yra paprasčiausiai ribotas – jei aš atiduodu daiktą, tai jo ir nebetenku, taigi mano gyvenimas blogėja.
Tuo pat metu mes turime ir neįsivaizduojamą kiekį nematerialių gėrybių – tai mokslo žinios, technologijos, išradimai, kurie visi laikomi skaitmenine forma. Dabartinės technologijos leidžia informaciją perkelti (nukopijuoti) į kitą pasaulio kraštą praktiškai nulinėmis energijos sąnaudomis, maža to, jei kas nors, sėdintis kitame pasaulio krašte, ką nors nusikopijuoja, mums čia dėl to nepadaroma jokia žala. Nulinės energijos sąnaudos, nulinė žala mums ir neribotos galimybės besivystančiam pasauliui – žaidimas be pralaimėjimo? Realybė kitokia – maža to, kad apie dalinimasi informacija nė nekalbama, virtualiai atkuriami neegzistuojantys barjerai – patentai, „copyraitai”, vyksta informacijos monopolizavimas ir koncentravimas.
Kas siūloma „Pushing for climate justice” tekste?
Taip, paliekam, o kas toliau? Monopolizuota, centralizuota gamyba, paremta uždaromis, nuosavybinėmis (patentuotomis) technologijomis, yra tokia neefektyvi, kad kaip mat pradės trūkti gėrybių, didės bedarbystė, kils socialiniai neramumai. Kartą paragavęs negali sustot.
Gerai, kontroliuos, ką su tais ištekliais daryti, tačiau „know how” priklauso krūvai korporacijų ir didesnių bei mažesnių įmonių įmonėlių. Kaip iš smėlio ir metalo krūvos pagaminti kompiuterį? Ką daryti, kad malūnas ne šiaip sau tratėtų vėjo pučiamas, o gamintų el. energiją, ir dar efektyviai?
Labai gera idėja, bet pasiūlykite ją, pvz., „Monsanto” korporacijai, kuri jau dabar yra monopolizavusi didžiąją dalį planetos maisto gamybos. Ši monopolizacija būtų neįmanoma, jei patentai gyviems organizmams būtų negalimi.
Mažinam. KAIP? Sistema tokia, kad jei negamini šlamšto, bankrutuoji. Dėl to, kad gamintojai NESIDALINA žiniomis, milijoną kartų išradinėja dviračius, daiktai nesuderinti tarpusavyje, praktiškai nėra atvirų standartų. Kartu jie turi galią įpiršti tą šlamštą pasyviam vartotojui. Net tokiam paprastam dalykui, kaip vienodam, standartiniam mobiliojo telefono krovikliui sukurti prireikė kiek metų. Jau vien dėl to kiek energijos bus sutaupyta...
Pripažinti ekologinį ir klimato įsiskolinimą žmonėms iš Pietų ir mokėti jiems reparacijas
Baisu net pagalvoti. Visos tos reparacijos bus sunaudotos naujų ekodangoraižių, ekodirbtinių salų, ekogreitkelių ir ekoautomobilių pirkimui bei spindesiui šalia vis besiplečiančių „neeko” lūšnynų. Jei duodi pinigus, juos paims stipriausi ir gudriausi, jei duodi žinias, jas paims tie, kas nori jas paimti.
Tai reiktų įrodyti korporacijoms, kurioms informacijos monopolis suteikė galią gaminti dar vieną nereikalingą nestandartinį mobiliako kroviklį, dantų šepetėlį nestandartine, nekeičiama galvute ir kt. šlamštą, kuriam normalių pakaitalų dar neturime. IR KĄ DARYTI, jei tai korporacijai MIRTINAI reikia nukirsti dar vieną medį Amazonės miškuose, kad ji pagamintų dar vieną eilinį nestandartinį, uždaro, patentuoto, nestandartinio šlamšto gabalą? Ir ji turi galių tai padaryti. Ir ji negali sustoti. Gal paprotestuoti gatvėje?
Kas yra tie „Pasauliniai judėjimai už klimato teisingumą”? Senovėje žmonės meldėsi dievams, dabar galime melstis klimatui – gal JIS bus teisingas ir maloningas. Aš siūlau pasaulinį judėjimą už ŽINIŲ laisvę, tai bent jau logiška. Aš siūlau kitokį šūkį:
Programinės įrangos patentų panaikinimas tuoj pat nutrauktų teismų maratonus dėl patentuotų kryžiukų, išjungiančių programą, ir atlaisvintų didelius energijos kiekius, kurie tam dabar švaistomi. Išpirk ir atverk visuomenei bent kelis patentuotus vaistus – kaip mat bus sukurti pigūs, efektyvūs vaistai, išgelbiasiantys milijonus gyvybių. Neleisk patentuoti gyvų organizmų – užmesi kilpą ant kaklo genetiškai modifikuotus organizmus pasaulio MAISTO monopolizavimui naudojančioms kompanijos. Ir taip vardinti galima be galo, be krašto...
Iš tikro aš šimtu procentų pritariu tam, kas rašoma „Pushing for climate justice” tekste, tačiau KLAUSIU: kodėl jame šalia visų gražių ir utopiškų siekių nerašomi šie mano minėti daug paprastesni būdai pasauliniam teisingumai pasiekti? Juk bent žodeliu apie tai užsiminti buvo galima. KODĖL šių žodžių nei tekstuose, nei lūpose nėra? Kas gali atsakyti?
2009 11 19
Susijęs straipsnis:
