Praėjusią vasarą nusprendžiau pasirinkti emigranto dalią ir išvažiavau į Angliją. Tiesa, ne dirbti, o pažinti šalį, kuri mane jau seniai traukė. Išvažiuodama žinojau, manęs laukia sunki pradžia: būnant dvidešimties pradėti viską nuo nulio reikia daug užsispyrimo ir pasitikėjimo savimi, tačiau nesitikėjau, jog per penkis mėnesius tiek visko patirsiu, sužinosiu ir atrasiu.
Skvotavimas Anglijoje
Naujai pradžiai pasirinkau lietingiausią Anglijos miestą Mančesterį, taip ir nesupratau, kodėl anglai jį vadina „lietingiausiu“, mat lijo ten ne daugiau nei Lietuvoje. Kodėl ne sostinė? Londono jau seniai nemėgau – per didelis, per daug visko vyksta vienu metu, o Mančesteris pasirodė nei per didelis, nei per mažas, be to, labai gražus ir žalias. Per penkis mėnesius apkeliavau daug miestų ir miestelių, tačiau vis norėjosi sugrįžti į Mančesterį, kurį pradėjau laikyti savo namais...
Kadangi jau seniai domėjausi Europiniu skvotavimo judėjimu (skvotas – terminas, vartojamas apibūdinti apleistą nenaudojamą pastatą, užimtą žmonių, neturinčių formalių nuomos ar pan. sutarčių), labiausiai norėjau patekti į vietinius skvotus, susitikti su žmonėmis juose ir pažinti jų gyvenimo būdą.
Pasirodo, skvotavimas Anglijoje legalus dar nuo 1977-ųjų, kai buvo priimtas vadinamasis „Section 6“ įstatymas, kurio kopija turi būti kiekviename skvote, nes tik pagal jį naujieji „okupantai“ yra ne nusikaltėliai, o legalūs gyventojai. „Section 6“ reikalauja, jog name nuolatos būtų bent vienas žmogus, policija neturi teisės išmesti „okupantų“ – tai gali padaryti tik teismas.
Skvotas dažniausiai turi savo bendruomenę ir tik nuo jos priklauso, kuo virs naujai „užimtas namas“: socialiniu centru, gyvenamuoju namu ar tiesiog landyne... Kitaip sakant, bendruomenė yra skvoto pagrindas, tik nuojos priklauso skvoto ateitis: jei bendruomenė stengiasi, namas vis gražėja, jo „autoritetas“ pašalinių žmonių akyse kyla, o jei pastangų nėra, deja, viskas vyksta priešingai, todėl teismas stengiasi kuo greičiau tokią vietą iškraustyti.
Taip jau atsitiko, kad mieste, kurį pasirinkau, – Mančesteryje – nesusiformavo vieninga ir aktyvi skvotų bendruomenė, todėl šiame mieste nėra nei ilgai gyvuojančių skvotų gyvenamųjų namų, nei socialinių centrų ar panašiai.
Tokių rezultatų priežastis galiu tik spėti. Sakyčiau, tai, jog Mančesteryje yra itin daug apleistų pastatų, mat būtent ten prasidėjo žymioji pramonės revoliucija, o dabar visi XIX a. industriniai pastatai yra tušti, be industrinių pastatų dar yra ir gyvenamieji namai, kurie būna apleidžiami savininkų dažniausiai dėl finansinių sunkumų, todėl galbūt dėl pasirinkimo gausos žmonės nebesistengia išlaikyti skvoto ilgiau: „Ai, uždarys šitą, rasim kitą“, tačiau situacija panaši visoje Anglijoje, o kituose miestuose yra itin aktyvių ir stiprių bendruomenių, kurie jau metų metus „laiko“ skvotą. Kodėl Mančesteris tapo išimtimi, pasakyti turbūt negali nė vienas.
Dar būdama Lietuvoje, susipažinau su vienu anglu skvoteriu, kuris gyveno netoli Mančesterio. Jo dėka atsidūriau pirmajame skvote, pavadinimu „Faulty Towers“. Tada ir prasidėjo didžiausi mano atradimai, nustebimai ir nusivylimai.
„Faulty Towers“ yra Mančesterio skvotas rekordininkas: rugsėjo gale jis atšventė vienų metų gimtadienį, o tai neįtikėtina, mat skvotai Mančesteryje neišsilaiko ilgiau kaip porą mėnesių. „Faulty Towers“ istorija įdomi: namo savininkas (angl. – landlord) pastatą apleido prieš kelerius metus. Jis, kaip ir daugelis panašaus likimo žmonių, turėjo slapstytis nuo teisėsaugos dėl įsiskolinimų už namą (dažniausiai komunalines paslaugas, kurių įkainiai Anglijoje milžiniški). Namas su dešimčia miegamųjų, didele svetaine, dviem virtuvėmis ir vonios kambariais ilgą laiką tiesiog stovėjo tuščias.
Pradžioje „Faulty Towers“ atidarė grupelė žmonių, kurie siekė skvotą paversti socialiniu centru, tačiau po pusės metų beveik visi šio namo gyventojai su savo muzikinėmis grupėmis išvažiavo į turą Europoje. Tuomet prasidėjo „tamsieji“ skvoto laikai: namą tiesiogine to žodžio prasme pradėjo griauti naujieji gyventojai, o likę keli pirmieji buvo priversti išsikelti, kai suprato – „Faulty Towers“ pamažu virsta landyne.
Nors pradžioje buvau supažindinta su šio skvoto situacija, neturėjau kitos išeities – Mančesteryje tuo metu tai buvo vienintelis skvotas. Mėginau nuteikti save, kad tai – nauja patirtis, kuri man bus nelyg prevencinė programa.
Pirmomis dienomis viskas neatrodė taip blogai: naujieji namo gyventojai buvo labai draugiški ir paslaugūs, tačiau netrukus pradėjo ryškėti tikroji situacija. Jauni žmonės Anglijoje itin išlepę: gali visiškai nieko neveikti ir gauti įvairiausių – krizės, bedarbio, būsto nuomos, jaunos poros ir taip toliau – pašalpų. Ir tam, kad gautum pinigų, nereikia labai stengtis – užtenka kartą per dvi savaites aplankyti vietinę darbo biržą ir pasikalbėti su savo „karjeros patarėju“. Naujieji „Faulty Towers“ gyventojai – puikiausias šios sistemos pavyzdys: kai kurie ir gryno oro įkvėpdavo tik tada, kai reikėdavo eiti į darbo biržą, o įprastas dienas leisdavo ant jau sugadintų odinių svetainės baldų, uostydami ketaminą (anestetikas, turintis analgezinių – mažinančių skausmą – ir haliucinogeninių savybių, dažnai pakeičiantis kokainą), pirktą už ką tik gautas pašalpas.
Kitaip sakant, visi pinigai išleidžiami narkotikams. Maisto pirkti nereikia, jis „ateina“ iš vadinamųjų „skipų“ (angl. – skipping). Kas tai yra? Prekybos centrai išmeta maistą, kurių pakuotės būna pažeistos arba jis artėja prie galiojimo laiko pabaigos. Jei žinai vietas, kiekvieną vakarą gali parsigabenti pilnas kuprines įvairiausių maisto produktų ir gėrimų. Dažnai šalia prekybos centrų galima rasti muilo, skalbimo priemonių ir t. t.. Man net susidarė įspūdis, kad prekybos centrų darbuotojai specialiai išmeta tokius daiktus, žinodami, jog yra žmonių, kurie naktimis ateina jų pasiimti.
„Faulty Towers“ gyvenau pusantro mėnesio, visą tą laiką jaučiau ore tvyrančią depresiją ir pasyvumą, tačiau stengiausi nepasiduoti. Mačiau, kaip jauni žmonės ritasi žemyn, o pastatas tampa pavyzdžiu kitiems skvotams, „kaip nereikėtų elgtis“.
Rugpjūčio viduryje jau buvau pasiryžusi kraustytis į kitą miestą, kai sutikau dalį pirmųjų „Faulty Towers“ gyventojų, su kuriais nusprendėme atidaryti naują skvotą ir iš karto sutarėme – jokio ketamino.
Kaip užimti namą, arba Skvotai kaimynystėje nepageidaujami
Nenuostabu, jog dėl kai kiurių žmonių apsileidimo, daugumos žmonių akyse skvotas atrodo landynė, o skvoteriai „purvini ir pavojingi“. Tiesą sakant, neskaitant kai kurių išimčių, pačius nuoširdžiausių, aktyviausių ir šilčiausių žmonių Anglijoje sutikau būtent skvotuose.
Rugpjūčio viduryje su naujais bičiuliais pradėjome kartu ieškoti naujos vietos skvotui. Aptikome vieną gan nuošaliai esantį apleistą namą. Į jį patekome pro paliktas atrakintas galines duris. Viduje radome šiurpų vaizdą: namas buvo be lubų, vidinių sienų, pilnas balandžių skeletų. Buvo vienas kambarys, kuriame senieji šeimininkai sudėjo šeimos relikvijas: senovinius baldus, sidabrinius stalo įrankius, drabužius, nuotraukas... Visa tai buvo sukrauta į vieną vietą ir niekieno nepaliesta gulėjo turbūt ne vienus metus. Nusprendėme šį namą palikti ramybėje – juk kažkas jame paliko ne tiek materialiai, kiek moraliai brangius daiktus... Todėl tęsėme naujo namo paieškas.
Netrukus visai greta šio namo radome seną apleistą angliško tipo barą su viešbutėliu antrame ir trečiame aukšte. Pastatas buvo idealus skvotavimui: baro erdvė pakankamai didelė įvairioms skvoto, kaip socialinio centro, reikmėms – bendruomenės susitikimams, koncertams, labdaros akcijoms ir t. t. O gyvenamoji erdvė – viešbutėlis – nedidelė, tačiau ideali mažos bendruomenės gyvenimui: penki miegamieji, virtuvė ir vonia.
Pradžioje maniau, jog skvoto atidarymas yra didelė misija, pavyzdžiui, kaip legaliai įeiti vidun, tai yra nepadarius jokios žalos pastatui – to reikalauja skvotavimo „taisyklės“, priešingu atveju, naujieji gyventojai gali būti apkaltinti vandalizmu. Vėliau paaiškėjo, viskas gan paprasta. Barą-viešbutėlį „užėmėme“ įėję pro prieš tai jau išdaužtą langą. Įėjimas į pastatą skvotavime turbūt yra lengviausias dalykas, nes labai dažnai randamos atidarytos durys arba vagių išdaužyti langai.
Barą-viešbutėlį iš karto pradėjome tvarkyti, ieškoti įvairių Mančesterio bendruomenių ir siūlyti jiems prisidėti... Tačiau trečios dienos rytą į mūsų duris pasibeldė neaiškūs vyrai, kurie grasino namą padegti. Netrukus prisistatė policija, kuri nekreipė dėmesio į neaiškių vyrų kompaniją, tik liepė mums išsikraustyti ir daiktų susipakavimui davė dešimt minučių. Niekam nerūpėjo nei mūsų teisės pagal „Section 6“, nei tai, jog nė vienas neturėjome kur dėtis, nei kaip paspruksime nuo žmonių, kurie mus dar ką tik grasino padegti...
Vėliau išsiaiškinome, kad namo savininkas priklausė vietinei mafijai ir slapstėsi dėl problemų su narkotikais, todėl policija ir baro „stogas“ padarė viską, kad kuo greičiau atsikratytų naujaisiais gyventojais.
Naujas namas, arba Kaip skvotuose atsiranda daiktų
Mančesteryje daug apleistų namų, todėl skvoteriai gali rinktis iš dešimties pastatų. Dažniausiai „užimami“ nauji namai su visais baldais ir buitine technika. Tačiau mūsų bendruomenė norėjo namo, kurį ne griautume, o jį kurtume ir patys viską tvarkytume. Kitos dienos rytą, po išvarymo iš baro-viešbučio, radome gan seną kotedžo tipo namą. Įėjimas vidun vėl buvo paprastas – kažkas paliko atrakintas galines duris, o raktus padėjo ant virtuvės stalo!
Pats geriausias būdas nustatyti, kiek laiko namas tuščias arba bent jau kada paskutinį kartą jame lankėsi šeimininkas, yra patikrinti laiškų krūvą, sumestą pro pašto angą duryse. „Mūsiškiu” niekas nesirūpino jau gerus dvejus metus. Vagys buvo apšvarinę ir pasiėmę, ko reikėjo: dujų ir vandens vamzdžiai buvo išlupti net iš sienų ir grindų, nors visa buitinė technika liko nepaliesta – skalbiamoji mašina, mikrobangų krosnelės… Anglijoje daiktai yra itin pigūs – žmonės neperka dėvėtų baldų ar buitinės technikos, todėl, matyt, vamzdžiai buvo vertingesni vien dėl metalo.
Išmetę visas šiukšles ir sutvarkę vagių paliktą netvarką, turėjome sugalvoti, ką darysime su vandeniu – juk vanduo ir elektra yra vieni svarbiausių gyvenimui reikalingų „patogumų”. Mano nuostabai, tai nebuvo didele problema: pasirodo, Mančesteryje yra mergina, kurią visi vadina „skvotų santechnike”. Jos dėka po kelių dienų turėjome vandens!
Tačiau vanduo nebuvo vienintelė problema. Kai kuriuose kambariuose trūko baldų. Tačiau ir ši kliūtis Anglijoje visai ne kliūtis... Trūkstamų baldų parsinešėme tiesiog iš gatvės. Reikia sofos – gali nesunkiai rasti puikų odinių baldų komplektą... Reikia mikrobangės – gali nesunkiai gauti tris, reikia dviračio ... mano skvoto draugai parsivežė naujutėlaitį dviratį, Lietuvoje vertą kelių tūkstančių litų, išmestą, nes... pradurta padanga!
Taip pat padeda vadinamosios „charity shops“ (labdaros parduotuvės), kur nuėjęs ir paaiškinęs savo situaciją gali gauti bet ką už keliolika pensų arba visiškai nemokamai. Gudresni tuo naudojasi: surenka išmestus į gatvę daiktus ir juos išveža į neturtingesnes šalis, pavyzdžiui, Lietuvą. Pažiūrėkit, kiek kainuoja odinis baldų komplektas dėvėtų daiktų parduotuvėse!
Po kelių savaičių jau turėjome vandens, baldus, o namas kasdien tapo vis gražesnis ir mielesnis. Žmonės stebėjosi, kad kažkam pagaliau pavyko atidaryti skvotą, kuris gražėja, o ne virsta landyne. Iki šiol džiaugiuosi prisidėjusi prie tokio „perversmo“.
Kaimynai, pamatę, jog neturime jokių blogų tikslų, ateidavo išgerti arbatos (būtinai su pienu) ir atsivesdavo pas mus savo vaikus. Mes stengėmės atidaryti duris visiems besibeldžiantiems, padėti prašantiems pagalbos arba taikiai pasikalbėti ir paaiškinti, kodėl esame tame pastate, mat dažnai ateidavo žmonių, nesuprantančių, kaip įmanoma legaliai gyventi ir nemokėti už tai.
Kas nuostabiausia, supratau, kokia anglams iš tiesų svarbi arbata – nė vienas susitikimas nepraeidavo be „kolektyvinio“ arbatos gėrimo: būna, svetainėje šeštadienio vakarą sėdi dvidešimt jaunų žmonių ir jie visi geria... ARBATĄ. Man po „Faulty Towers“ tai tapo didele atgaiva širdžiai.
Deja, naujieji namai kiek per maži įkurti socialiniam centrui, kuriame įvairios neformalios organizacijos galėtų rengti susitikimus. Tačiau po namu atradome didelį rūsį, kuris galbūt po generalinio pertvarkymo galėtų virsti puikia bendruomenine vieta. Ateitis parodys... O kol kas, tai yra spalvingas gyvenamasis namas, kurį visi kartu tvarkome ir puoselėjame. Svarbiausia, su savo „namiokais“ jaučiuosi saugi ir jais pasitikiu. Manau, tai yra svarbiausi veiksniai, „kuriant“ naują bendruomenę, kuri galbūt padės tašką Mančesterio skvotavimo nesėkmėms.
Prieš kelias savaites keletas žmonių šalia mūsų atidarė dar vieną skvotą. Kas žino, gal po kelerių metų visi tušti namai bus užimti žmonių, kurie žinos, kaip juose reikia gyventi... Daug kartų girdėjau apie skvoterius sakant – „veltėdžiai“... Tačiau tuščių namų visur buvo ir bus. Ir aš tikrai žinau, kas yra geriau: ar tuščias nenaudojamas ir apleistas namas, ar vieta, kur, padėdami vienas kitam, gyvena jauni ir seni...
