Jacką Kerouacą atradau ne perskaitęs kultinę bitnikų ir hipių knygą „Kelyje”, ne aiškindamas šios knygos istoriją mokiniams, ne tyrinėdamas bitnikų paveldą. Keno Kesey „Merry Pranksters“ („Linksmieji išdaigininkai“), siekę tęsti Kerouako bastymosi tradiciją, pasirodė įdomesnė, turiningesnė idėja, o Kesey nuotykius aprašęs Tomas Wolfas knygoje „Rūgštimi įkrauto gėrimo testas“ galutinai atitolino Kerouaką nuo supratimo, pavertė jį paprasčiausiu tranzuotoju keliauninku. Bastymosi esmė ir turinys išnyko, ištirpo už eilinio pokalbio su dar vienu vairuotoju. Kerouaką man atvėrė jo knyga „Dharmos valkatos“, nubrėžusi aiškią ribą tarp visų galimybių: gėrimo, bastymosi ir prašvitimo džiaugsmo kartu su pasauliu. Kita jo knyga „Pabusk: Budos gyvenimas” sudeda akcentus „Dharmos valkatoms”. Retrospektyviai budizmo šviesoje pamatai kitaip ir knygą „Kelyje”, kurioje ieškai ne paikų nuotykių ir etnografijos subtilybių, o matai, kaip bastymasis (pagal analogiją psichogeografų flâneur – vaikštinėjimas, šlaistymasis) ir džiaugsmas atveria kosmo dvasios patirtis.
Vienu metu įpuolęs į depresiją vaikštinėjau po Rėkyvos pelkių brūzgynus. Alsuojanti ir besiveržianti gyvenimui gamta, augalų ir vabzdžių, medžių ir paukščių intensyvus alsavimas persmelkė mane. Nuolatos jutau tai, ką mokėjau pavadinti šventąja dvasia. Panirau į nesibaigiančią, prikeliančią, vaduojančią meditaciją. Tai kartojau kelias savaites, o to įvykio alsavimo galią jutau kelis metus. „Dharmos valkatos” yra apie tai: bastymąsi kartu su šventąja dvasia arba atsiveriant Budai.
„Kelyje” ir „Dharmos valkatose” matome, kaip nubrėžiama erdvė, kaip gebėjimas patirti vidinę erdvę tampa santykio su pasauliu prielaida, įsijautimo į įvykį būdas. Ir atvirkščiai, kaip vaikščiojimas, bastymasis, pievos ir paežerės, paupės ir miškai, miestų sulinkimai ir gatvių skaidymasis, vaikų juokas ir šunų lojimas, musės ir uodai mezga tavo vidinę, turiningą, erdvę. Budizmo skiriami septyni elementai – vandens, vėjo, žemės, ugnies, erdvės, suvokimo ir sąmonės – yra pasaulio pamatai ir vaizduotės, o, vadinasi, ir iliuzijos pamatas. Erdvės, kaip gyvos ir dinamiškos vidinės stebėjimo formos (a priori) ir pokalbio su visomis būtybėmis santykis, yra esminis erdvės buvimui.
Į tai Kantas neatkreipė dėmesio, bet labai svarbu jau vien tai, kad jis įrodė europiečiams erdvės svarbą ir iliuziją. Kerouacas, pats apie tai daug negalvodamas, laikotarpiu tarp „Kelyje” ir „Dharmos valkatų” parodė erdvės turiningumo priklausomybę nuo kelionės, pokalbio, nuo trajektorijų mažajame ir didžiajame pasaulyje; vaizduotėje, jausmų planetose, tarp vabzdžių ir žolių, prisiminimų daiktų ir prisilietimų, traukiniuose ir kalnuose...
Bet štai po ranka pakliuvę gausūs, bet skurdūs LR urbanistų ir architektų samprotavimai nustebino ribotu teritoriniu, siauru valdininkų, administratorių požiūriu, pasireiškusiu samprotavimo schema: „Erdvė yra vieta, kuri... planuojama, adminstruojama, saugoma...”. Tai tas pats, kas pasakyti „Kelias yra stotelė, kuri...“. Užmiršti keliai stotelę paverčia ilga (savi)įkalinimo vieta. Be erdvės žvilgsnis, pokalbis, jausmas pakliūva į vietą – narvą. Be kelionių trajektorijų mąstymas uždaromas tapatybėje, programose „folderis failams”.
Be judėjimo dinamikos kultūra pakliūva į godumo ir kvailumo saugyklas, kartais vadinamas archyvais, kunskameromis, muziejais. Nė viena mūza nesilanko šiose saugyklose, jas gali pakviesti tik gyva, kūrybinga vaizduotė, o mylinti veikla pasiūlyti joms pabūti kartu prie galerijos sienos. Tikėjimas admistruojančia galia turėti erdves, teritorijas yra valstybės nuodėmė. Valstybės, kurioms dažniausiai rūpi teritorinis valdymas, neretai praleidžia gyvenimo įvykius. Susinami durpynai šalia Rėkyvos ežero baugina – tai nusikaltimas, kurį kasdien nebyliai laimina teritorijų administratoriai ir erdvių turėjimo godumas.
Urbanistinis erdvių planavimas neretai reiškia ir gyvenimo uždarymą suplanuotose dėžutėse, narveliuose. Valstybinės erdvių saugojimo schemos skatina kurti ne viešąsias erdves laisvam veiksmui, o kultūros aptvarus, menines kapines, vaidinimo kalėjimus, masių perauklėjimo vietas, neregimo Gulago prieškambarius arba, pasak A. Solženycino, pirmąjį pragaro ratą. Panašiai, urbanistiškai, architektūriškai viešosios erdvės planuojamos kazarmose, kalėjimuose: riboto naudojimo lova, valgykla, ideologinis kambarys, darbo vieta...
Pripratęs save persekioti protas nebesupranta erdvės kitaip, kaip tik deklaruojamą vietą. Gyvenamosios vietos deklaracija yra keisčiausias iš prietarų ir iliuzijų. Niekada negyvenu ten, kur ji deklaruojama, – gyvenimas daug platesnis ir dinamiškesnis. O deklaruojama vieta yra punktas, kur tave turėtų pasiekti Molocho valdžios ar Leviatano gyvatės atsiusti pranešimai. Tačiau ir vartotojų godumas skatina kautis dėl adresų „siuntiniams įkalintiesiems”.
Nelaisvės įprotis stumia kultūrininkus kovoti dėl teisės būti valstybės, tos teritorinės institucijos, prižiūrimomis įstaigomis. Noras būti prižiūrimiems ir valdomiems kyla ir iš vidinės erdvės tuštybės, iš jos pavertimo ribota, žalojančia dėžute. Priklausomybės sąmonė, valdininkų išdresuota baimė ir tvarka, vartotojiška turėjimo paranoja nepadeda suprasti viešosios erdvės kaip laisvės trajektorijos, kaip judesio dinamikos, kaip energijų cirkuliacijos, kurios amžinybės stoteles paverčia nesibaigiančios kelionės užeigomis, kūrybiniais susitikimais. Viešoji erdvė yra ne vieta, ne žmonių talpykla, o laisvo žvilgsnio, judesio, mąstymo, girdėjimo trajektorija, artikuliacija, komunikacija, susitikimai, idėjų, energijų cirkuliacija.
Kerouacas savo bastymąsi pavertė pokalbiu su dangaus žiedais, prabudimo džiugesiu, meilės srautu, dovana kitiems. Jo gyvenime ištirpo administracijų barjerai, teritorinis planavimas, deklaruotos buveinės. Žiedų ir jausmų pynės išsiskleidė artimų draugų ratuose. Kalnų upelių tėkmė, turiningas gyvenimo srautas gausino erdves ritmais, įvykiais, įspūdžiais, prasme, šviesa, prabudimu.
www.mazeikisg.blogspot.com
2012 05 01
