Graikijos anarchistai neturi vienos centralizuotos organizacijos. „Antiautoritarinis judėjimas“ – viena iš daugelio Graikijos anarchistinių organizacijų, beje, viena didžiausių. Šį laišką atsiuntė „Antiautoritarinio judėjimo“ dalyvis iš Salonikų. Jo buvo klausiama apie anarchistų judėjimo programą ir tikslus, būsimos visuomenės įsivaizdavimą, anarchistų santykį su dirbančiųjų pasipriešinimu darbo vietose. Laiškas ganėtinai trumpas, tad nesuteikia galimybės susidaryti išsamaus vaizdo apie Graikijos anarchistų kovas, tačiau jis perteikia savitą (mūsų požiūriu) Graikijos anarchistų mąstymą ir nubrėžia tam tikras bendras šios šalies anarchistinio judėjimo tendencijas.
Labas! Negaliu atsakyti į tavo klausimus, nes mes neturime paruoštų atsakymų. Kai kurie iš šių klausimų mums irgi neduoda ramybės, todėl patys ieškome atsakymų. Atsakymų nežinome, tačiau taip turbūt ir turėtų būti, nes kitu atveju mes būtume marksistai. Anarchistinis Graikijos judėjimas daugelį metų šiuos klausimus tiesiog ignoruoja. Žmonės, kuriuos domina šios problemos, gali kreiptis į pačius įvairiausius marksistus – jie turi parengę krūvas pozityvių programų ir ateities visuomenės vizijų. Tačiau atsakymų nežinojimas mums nė kiek netrukdo.
Mūsų judėjimas metai iš metų vis auga. 1995 m. lapkričio 17-osios demonstracijoje Salonikuose buvo tik 120 mūsiškių, tuo tarpu šiais metais jau susirinko 1200 žmonių (nors mes manome, kad šis skaičius gerokai per mažas). Atėnuose į panašią demonstraciją atėjo 7000 anarchistų, į kitas susirenka apie 2000. Šių metų gruodžio 6-ąją Salonikuose į gatves išėjo apie 3000 anarchistų ir antiautoritarų, o Atėnuose – 10000. Vyko mūšiai su policija, mus nuodijo dujomis ir suiminėjo.
Žinoma, aš negaliu kalbėti už visus Graikijos anarchistus. Mūsų „Antiautoritarinis judėjimas“ šiuo metu stengiasi steigti naujus socialinius centrus, burti naujas asamblėjas ir aktyvistų susirinkimus pačiais įvairiausiais klausimais.
Ėmus kalbėti apie santykį su darbininkų judėjimu, lauktų didelė diskusija. Kol kas nepavyko nė vienas bandymas suburti dirbančiuosius į tradicinių formų organizacijas (pvz., anarchosindikalistų profsąjungas). Anarchistinės proletariato organizacijos dažnai neviršija 10 žmonių ir neišsilaiko ilgiau nei 3 metai. Tas pats ir su kitomis iniciatyvomis, siekiančiomis įtraukti darbininkus. Tačiau žmonės vis tiek stengiasi ir toliau dirba organizacinį darbą. Aišku, darbininkų trūkumas yra didelė problema. Tačiau jokių rezultatų nepasiekia ir tie, kurie turi konkrečias programas ir konkrečias darbininkų organizacijas. Manau, ateityje mums vis dėlto pavyks.
Pas mus kiekvieną dieną ateina dešimtys naujų žmonių. Socialiniame centre „Buenaventura“ mes kasdien rengiame laisvus švietimo užsiėmimus – mokomės užsienio kalbų, emigrantai mokosi graikų kalbos, vyksta muzikos, fotografijos, kompiuterinio raštingumo užsiėmimai, rodomi filmai, rengiami koncertai. Turime apie 260 studentų. Kai kurie net nežino, kas mes ir dėl ko tai darome, o kai sužino, tiesiog negali patikėti.
Anarchizmas daugeliui ir patinka dėl to, kad jis yra labai laisvų formų. Vienintelis dalykas, kurį supratau 15 metų dalyvaudamas anarchistiniame judėjime, yra tas, kad svarbiausia yra veikti – veikti patiems, be niekieno pagalbos. Reikia nugalėti „revoliucinio subjekto“ ideologiją ir liautis ieškojus tų, kurie už mus nuveiks visus darbus.
Iš shraibman.livejournal.com vertė en arche
