Šią savaitę Laisvajame universitete (LUNI) vyksta paskaitos istorine tematika. Praėjusį antradienį įvyko Klauso Richterio paskaita apie tautino antisemitizmo formavimąsi Lietuvoje nacionalinių idėjų pakilimo metu (1883-1914 m.). Remdamasis to meto spaudos pavyzdžiais lektorius komentavo lietuvių kultūros veikėjų antisemitinius pareiškimus ir diskusijas šia tema viešojoje erdvėje. Lietuviai skatinti organizuotai boikotuoti žydų prekes, kad miestuose įsigalėjusi tautinė mažuma išvyktų iš Lietuvos. Šio ketvirtadienio užsiėmimo, kurį ves istorikas Mindaugas Pocius, tema – „Partizaninio pasipriešinimo istorija: partizanų teroro problema“. Diskutuoti apie nelengvus ir retai viešosiose erdvėse aptariamus partizanų istorijos aspektus susitiksime gruodžio 17 d., ketvirtadienį, 18 val., Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose, 239 auditorijoje (šalia Teatro salės), Universiteto g. 3, Vilniuje.
M. Pocius baigė Vilniaus universiteto istorijos fakultetą, dirbo Krašto apsaugos ministerijoje (KAM), bendradarbiavo laikraštyje „Krašto apsauga“. Jis dirbo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, nuo 1997 m. yra Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas. 2005 m. Klaipėdos universitete ir Lietuvos istorijos institute Mindaugas Pocius apgynė disertaciją „Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.: kova su kolaboravimu kaltintais gyventojais“. Lektoriaus pagrindinės mokslinių interesų sritys: Lietuvos istorijos sovietinio laikotarpio kontroversijos, stalinizmo laikotarpio problematika, XX a. partizaniniai karai.
Tai bus jau trečioji Mindaugo Pociaus paskaita iš paskaitų ciklo apie partizanų pasipriešinimą Lietuvoje 1944–1953 m. Per šio ciklo užsiėmimus aiškinomės, kodėl partizanų veikla viešojoje erdvėje vertinama vien pozityviai, diskutavome ir apie partizanų santykį su kolaborantais. Šį kartą dėmesį koncentruosime į partizanų teroro klausimus.
Pagal vieną iš apibrėžimų, teroras – tai politiškai motyvuotas, iš anksto apgalvotas ir tęstinis neteisėtos prievartos naudojimas arba grasinimas tokią prievartą panaudoti prieš civilius asmenis arba objektus, vykdomas antisisteminių nevalstybinių veikėjų, siekiančių per visuomenės arba atskirų jos segmentų įbauginimą pakeisti esamą sociopolitinę padėtį. Paskaitos metu diskutuosime dabartiniams Lietuvos gyventojams gana skaudžiais klausimais. Ar galima partizanų akcijas 1944-1953 m. interpretuoti kaip teroristines, kaip partizanų terorą? Jei buvo teroras, kokio masto jis buvo, kaip, kada ir kodėl reiškėsi ir ar turėjo regioninę specifiką? Ar tai buvo pogrindžio vadovybės sankcionuota kovos taktikos sudėtinė dalis? Ar buvo sąmoningai siekiama nužudyti kovos veiksmuose nedalyvavusius arba neutralius civilius gyventojus? Ar plataus masto represijos buvo vykdomos kaip pogrindžio savigynos priemonė prieš jo gyvavimo sąlygų pažeidimą, o gal tai traktuotina plačiau – ir kaip kaimo sovietizacijos stabdymo priemonė?
Neseniai išleistoje M. Pociaus knygoje „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“ pateikti faktai teigia, kad Lietuvos partizanai mirtimi nubaudė 8 852 civilius Lietuvos gyventojus, tarp jų – apie 300 vaikų. „Šiandien mažai kas domisi labai sudėtingais ir nepopuliariais partizanų smurto prieš civilius gyventojus klausimais. Bronys Savukynas tokį požiūrį pavadino „tikrosios istorijos baime“. Žinoma, nė viena pasipriešinimo istorijos problema nėra tokia skaudi, tokia tamsi ir taip prieštaringai interpretuojama, kaip kolaboravimu kaltintų šeimų žudymai. Jos buvo baudžiamos tiek atskirų partizanų ar grupių individualiai, tiek susivienijusių formuočių plataus masto represinių akcijų metu. Apibrėžiant nagrinėjamą reiškinį, būtina skirti dvi represijų prieš šeimas rūšis: 1) visos šeimos arba kelių (ne mažiau kaip dviejų) jos narių sušaudymas, kai žūdavo tik suaugusieji, 2) visos šeimos arba kelių (ne mažiau kaip dviejų) jos narių sušaudymas, kai žūdavo suaugusieji ir vaikai. Dažniausiai žūdavo vyras ir žmona, tačiau kartais su sodybos šeimininkais būdavo sušaudomi jų broliai, seserys, tėvai, tetos, dėdės, suaugę ar nepilnamečiai vaikai, seneliai arba kiti giminaičiai priklausomai nuo to, kas atsidurdavo reido metu egzekucijos vietoje.“ Tai ištrauka iš šios M. Pociaus knygos.
Laisvasis universitetas (LUNI) – į visuomenės pokyčius orientuotas neformalus mokymosi tinklas, nepriklausantis nei valstybiniam, nei privačiam sektoriui. Diskusijose, jau rengiamose ne viename Lietuvos mieste, gyvai aptariami įvairūs, dažnai kontroversiški klausimai. LUNI siekia, jog žmonės būtų atviri ir aktyvūs dalyviai visuomenėje, o ne pasyvūs stebėtojai ir esamos situacijos ar dominuojančios nuomonės atstovai. Kviečiame prisijungti visus, kurie nori dalintis savo žiniomis, kelti probleminius klausimus ar tiesiog ateiti paklausyti kitų.
Daugiau informacijos galite rasti svetainėje www.luni.lt. Kviečiame pirmadieniais nuo 18 val. klausytis ir radijo laidos „LUNI valanda“ per Start FM internetiniu adresu www.startfm.lt. Norėdami operatyviai gauti informaciją apie Laisvojo universiteto renginius, prisijunkite prie LUNI „Facebook“ grupės arba parašykite laišką Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..
Daugiau apie užsiėmimą skaitykite: 2009 12 17 LUNI Vilnius. Mindaugas Pocius. Partizaninio pasipriešinimo istorija: partizanų teroro problema
Vilniaus LUNI iniciatyvinė grupė
P.S. Susipažinkite su M. Pociaus knygos „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“ fragmentu:
Partizanų nusikalstamų veiksmų teisinio bei etinio įvertinimo svarba
Reikšminga nusikalstamus pogrindžio dalyvių veiksmus įvertinti teisiniu bei moraliniu aspektu. Pirmuosius bandymus teisininkai jau padarė. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras Rimvydas Valentukevičius pripažino, jog tarp 1990–1992 m. paskubomis reabilituotų sovietų valdžios teistų asmenų buvo ne tik karo metų žydšaudžių, bet ir pokario rezistentų, dalyvavusių „šaudant beginkles moteris ir vaikus vien už tai, kad jų vyras ar tėvas buvo, tarkim, stribas ar kolūkio pirmininkas“. Prokuroro žodžiais „Civilių žudymas – tai ne pasipriešinimo kovų dalis. Atsižvelgiant į pasipriešinimo okupacijai kovos tikslus, to meto sąlygas ir kovos būdus, atskirais atvejais galima pateisinti NKVD, KGB darbuotojų, vadinamųjų stribų, fizinį naikinimą, tačiau toks elgesys su taikiais civiliais žmonėmis (nesvarbu, kad jie buvo minėtų asmenų giminaičiai ar kitos ideologijos) nepateisinamas nei tarptautinės humanitarinės teisės, nei žmogiškųjų moralės normų, nei Lietuvoje galiojančių įstatymų požiūriu“ (1). Galima visiškai pritarti tokiam teisiniam įvertinimui, tik reikėtų patikslinti, jog valstybės saugumo ir vidaus reikalų ministerijų darbuotojų, kariškių ir stribų naikinimas pateisinamas daugeliu, o ne atskirais atvejais – kitaip neaišku būtų buvę nuo ko gintis, su kuo kovoti.
Partizanai nuolat pabrėždavo savo religingumą ir moralinį pranašumą prieš okupantus, stribus bei bolševikus. Nemažai pogrindžio narių praktikuodavo rytinę ir vakarinę maldą, melsdavosi prieš žygius, nesiskirdavo su maldaknygėmis, rožiniu, ant krūtinės nešiodavo kryželį. Tikrų ar tariamų kolaborantų šeimų, pavienių įtariamųjų civilių žudymas visiškai nesiderino nei su partizanų katalikiškumu, nei su dorovės normomis. Visuomenė bei dalis laisvės kovotojų tai pastebėjo dar vykstant kovai. Bernardas Gailius, paskelbęs straipsnį partizanų teisių atkūrimo klausimu, rašė: „Kolektyvinės atsakomybės taikymas prieštarauja patiems elementariausiems teisingumo principams. Žmona negali atsakyti už vyro nusikaltimus, vaikas – už tėvo, ir panašiai. Nors sovietinė okupacinė valdžia gana plačiai taikė kolektyvinę atsakomybę ir dažnai ištremdavo visus žinomų partizanų šeimų narius, tai nesuteikė teisės partizanams elgtis taip pat ir žudyti kolaborantų šeimas“ (2). Kalbant apie šeimų žudymus, nei būtinosios ginties, nei karinės būtinybės argumentai netenka prasmės.
Nekaltų žmonių, šeimų žudymai buvo niekuo nepateisinami kriminaliniai nusikaltimai, ypatingai moralę paminantys veiksmai. Daugelis partizanų vadų už savo pavaldinių įvykdytus nusikaltimus numatė teisinį persekiojimą jau atgavus laisvę. Žinoma, dabar kalbėti apie kažkokį teisinį persekiojimą būtų nekorektiška, nes visi likę gyvi pogrindžio dalyviai jau buvo nuteisti (nors ir neteisėtų, priklausomų sovietinių teismų). Neabejotina, kad pavienių pogrindžio narių ar jų grupių veiksmuose galima pastebėti sunkių tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, tai yra nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų požymių.
Pavyzdžiui, Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, priimto 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių tautų diplomatinėje įgaliotųjų atstovų konferencijoje, 7 straipsnio „Nusikaltimai žmoniškumui“ kai kurie punktai gali būti pritaikyti vertinant partizanų veiksmus: „1. Šiame Statute nusikaltimas žmoniškumui – bet kuri iš toliau išvardytų veikų, kai sąmoningai rengiami didelio masto arba sistemingi civilių užpuolimai: a) nužudymas; h) kokios nors grupės ar bendrijos persekiojimas politiniais, rasiniais, nacionaliniais, etniniais, kultūriniais, ar kitais motyvais k) kitos panašios nežmoniškos veikos, kai tyčia sukeliamos didelės kančios, sunkūs kūno sužalojimai arba padaroma didelė žala psichinei ar fizinei sveikatai“. Statute sakoma: „civilių užpuldinėjimas“ – daugybinės 7 straipsnio „1 dalyje nurodytos veikos bet kokių civilių atžvilgiu, kai yra vykdoma ar remiama valstybės arba organizacijos politika užpuldinėti civilius“. Taip pat galima remtis Statuto 8 straipsnio „Karo nusikaltimai“ kai kuriais punktais, pvz.: „a) Sunkūs 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų pažeidimai, būtent kurios nors iš šių veikų prieš asmenis arba turtą, saugomus pagal atitinkamos Ženevos konvencijos nuostatas: i) tyčinis nužudymas; iv) neteisėtas ir beprasmis plataus masto turto naikinimas ir nusavinimas, nepateisinamas karine būtinybe; vi) tyčinis teisės į teisingą ir teisėtą teismo procesą atėmimas iš karo belaisvio arba kito saugomo asmens; b) Kiti rimti, tarptautinės teisės nustatytų tarptautinių ginkluotų konfliktų įstatymų ir papročių pažeidimai, būtent šios veikos: i) tiesiogiai karo veiksmuose nedalyvaujančių visų arba pavienių civilių tyčinis užpuldinėjimas; ii) civilinių objektų, t. y. ne karinių objektų, tyčinis užpuldinėjimas; v) bet kokiu būdu vykdoma ataka prieš neginamus ir nesančius kariniais objektais miestus, kaimus, būstus ar pastatus arba jų apšaudymas“ (3).
Nešališkas teisinis įvertinimas (ne teisminis persekiojimas) būtų naudingas teisingumui atstatyti, dėl asmeninės piliečių atsakomybės ir humanizmo vertybių puoselėjimo, kad ateityje panašūs įvykiai nesikartotų. Kita vertus, net patys kraupiausi įvykiai ir realijos negali diskredituoti partizaninės kovos dėl šalies laisvės, daugelio pasipriešinimo dalyvių šviesaus atminimo. Jokiu būdu negalime už atskirų asmenų ar jų grupių nusikaltimus atsakomybę priskirti visam partizaniniam sąjūdžiui, visai jo vadovybei. Kolektyvinės teisinės atsakomybės nėra, yra tik moralinė. Atsakomybė gali būti taikoma individualiai kiekvienam atskiram kovotojui. Tūkstančiai partizanų garbingai, vyriškai ir pasiaukojamai kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, žuvo, apsupti priešo nusižudė, pateko į lagerius, tačiau nepažeidė teisingumo, nesusitepė nekaltu krauju, niekada neįvykdė žmogžudystės.
Dainavos apygardos erdvėje nepagrįsto smurto prieš bendradarbiavimu kaltintus gyventojus ir jų šeimas, artimuosius buvo daugiau nei kitose apygardose. Šeimų žudymai buvo ne tik aklo keršto ar savivalės aktai (pogrindžio visuomenines teisines normas pažeidžiantys ekscesai), bet ir sąmoningai pasirinktas teroristinis kovos metodas, tai yra tikslingai, norint sukelti siaubą, paniką valdžios rėmėjams ir atgrasyti juos nuo išdavikiškos veiklos, laikyti įsitempusius bei paklusnius pogrindį remiančius ar neutralius civilius gyventojus, buvo sušaudomi menkai prasikaltę arba niekuo nekalti režimo pagalbininkų šeimos nariai. Tokiu būdu buvo tikimasi sumažinti kolaboravimo mastą bei išdavysčių skaičių. Manytina, kad partizanų žiaurų elgesį skatino grupinio konformizmo (4) poveikis, jie neretai demonizuodavo priešiškus pogrindžiui ir lojalius valdžiai civilius gyventojus, sovietinius ir partinius aktyvistus, juos identifikuodavo kaip žmogiškų bruožų netekusį priešininką. Tarptautinių humanitarinių normų pažeidimai buvo teisinami ir aiškinami kaip atsakas į atitinkamus priešo ar jo rėmėjų veiksmus (deportacijas, areštus, žudymus, išdavystes, terorą). Kolektyvinis elgesys šiuo atveju paprastai būdavo valdomas „tolygaus atpildo įstatymu“ (5). Kita vertus, galima pritarti K. Girniaus išvadai, jog dėl atskirų asmenų ar jų grupių teroristinių veiksmų negalėtume visų partizanų vadinti teroristais, o pasipriešinimo judėjimo – vien teroristiniu (6). Teroro naudojimas buvo tik vienas iš kovos su okupaciniu režimu, kolaborantais bei krašto sovietizacijos stabdymo būdų, tačiau neturėtume jo pernelyg sureikšminti.
______________________
(1) V. Skučaitė, Istorinio lūžio erškėtis: Pokalbis su prokuroru R. Valentukevičiumi, Kauno diena, 2002 03 27, p. 15.
(2) B. Gailius, Partizanų teisių atkūrimo klausimu, Naujasis židinys-Aidai, 2003, gegužė, Nr. 5, p. 243.
(3) Tarptautinio Baudžiamojo Teismo statutas, Valstybės žinios, 2003, Nr. 49-2165; [prisijungimo laikas – 2007-10-15], 7–8 str.
(4) Partizano depersonalizacija, savarankiškumo netekimas, individualios atsakomybės ištirpdymas kolektyvinėje grupės atsakomybėje. Žr.: Д. Муньос-Рохас, Ж. Фрезар, Истоки поведения... , c. 8–20.
(5) Ten pat, p. 8–20.
Mindaugas Pocius. Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2009.
