Apie tai, kaip JT konferencijoje buvo stumiami verslui naudingi „sprendimai” – pasakojimas iš Kopenhagos.
Į Kopenhagą protestuoti važiavau su mintimi, kad nesvarbu, kiek procentų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų politikai nuspręs sumažinti, tai nieko nepakeis, jei ir toliau emisijų mažinimo mechanizmai bus tokie patys ar panašūs kaip iki šiol. Tarkim, prekyba taršos leidimais. Korporacijos atstovai atvyksta į trečiąją šalį, išvaro vietines (angl. indigenous) bendruomenes iš jų šimtus metų gyventų vietų, iškerta senus miškus ir pasodina savus, už tai gaudama leidimą ir toliau išgavinėti naftą. Tai neva vienas miškų išsaugojimo būdų.
Prekyba taršos leidimais taip pat susijusi su „Švaraus vystymosi mechanizmu” (angl. Clean Development Mechanism), kai vietinius žmones išvarius iš jų žemių pastatoma vėjo jėgainių, o jas pastačiusi įmonė gauna leidimą toliau teršti “namie”.
Tik atvykus į Kopenhagą nusprendžiau apsižvalgyti netoli stoties esančiame „Klimaforum“ – alternatyvioje pilietinės visuomenės konferencijoje. Paklausiau vietinių Peru ir Gvatemalos žmonių, kur jie pasakojo, kaip jiems trūksta maisto dėl genetiškai modifikuotų kultūrų atėjimo, kaip tarptautinės korporacijos bando užpatentuoti jų tradicinę mediciną, kad ją šimtus metų naudoję žmonės nebegalėtų to daryti. Kolumbijoje vietinės už savo teises kovojančios bendruomenės, sudarančios tik tris procentus gyventojų, vadinamos teroristais, o Andų žmonės apskritai kaltinami, kad trukdo vystymuisi. Vietinės bendruomenės liudijo, kad laisvos prekybos sutartys yra labiau laisvo investavimo sutartys, leidžiančios korporacijoms ateiti, pažeidžiant žmonių teises ir naikinant biologinę įvairovę pasiimti išteklius.
„Klimaforume“ kalba aktyvistė Naomi Klein
Centrinėje miesto aikštėje visą konferencijos laiką buvo įsikūrusi Hopenhaga (angl. hope - viltis) – klaidingų, verslu paremtų „sprendimų” kovoti su klimato kaita reklamavimo vieta. Čia, pavyzdžiui, 101 sprendimą, kaip kovoti su klimato kaita, pristatinėjo norvegų fondas „Bellona“. Beveik visi siūlomi sprendimai buvo technologiniai – tarsi siūlydami mintį, kad nereikia keisti gyvenimo būdo, užtenka tik dar daugiau pirkti. Fondo žurnale galima aptikti vieną kitą priimtiną sprendimą, pavyzdžiui, pripažįstama, kad 80 procentų energijos per produkto gyvavimo laiką sunaudojama daiktui pagaminti. Tačiau kitame puslapyje raginama keisti visą namų elektroniką naudojančia mažiau elektros, nes taip bus sutaupoma 50 procentų elektros energijos, kuri vartojama prietaisą naudojant. Kitaip tariant, sutaupytumėte 10 (ar mažiau, nes į skaičiavimus neįtrauktas produkto perdirbimas ar buvimas sąvartyne) procentų per visą produkto gyvavimo laiką sunaudojamos energijos, tačiau nepirkdamas naujo prietaiso sutaupytumėte visus 80 procentų. Šių skaičių klimato kaitos sprendimus siūlantis fondas nesusieja.
Klimato aktyvistai Hopenhagą pavadino Shopenhaga (angl. shop – pirkti), kas, manau, gana tiksliai atspindi ne tik Hopenhagos dvasią, bet ir visą Jungtinių Tautų (JT) klimato kaitos konferenciją. Valstybių vadovai tariasi su verslininkais, kokiu būdu geriau išspausti pelno iš klimato kaitos, o ne kaip ją sustabdyti. Lietuva – ne išimtis. Spalio pabaigoje Aplinkos ministerija pasikvietė verslininkus į tarptautinę konferenciją „Klimato kaita ir verslas, perspektyvos ir galimybės”. Konferencijoje kartu su politikais ir bankininkais dalyvavo ir „Achemos” ekologas. Pagrindinė konferencijos tema buvo apyvartiniai taršos leidimai, kuo labiausiai ir susidomėjo verslininkai.
Kopenhagoje prieš korporacijų dalyvavimą sprendžiant klimato kaitos klausimus ir jų siūlomus rinka paremtus „sprendimus” buvo nukreipta anarchistų grupės „Niekada nepasitikėk COP” („Never trust a COP”) organizuota akcija „Nepirk melo” („Don’t Buy the Lie”). Pagrindinis dalykas, ką jie siūlo, – mažinti vartojimą. Bet juk reikia vaduotis iš ekonominės krizės ir didinti vartojimą, ar ne? Grupė sako, kad žaliasis kapitalizmas, žalioji ekonomika pasaulio nuo klimato kaitos neišgelbės. Net jei norėtume visą esančią energetiką pakeisti atsinaujinančia, reikėtų naudoti daug metalų, kurie yra reti. Nėra studijos, kuri parodytų, kad jų užtektų visiems.
„Don’t Buy the Lie” demonstracija Kopenhagoje 2009 12 11
Akcija „Nepirk melo” priešintasi taršos leidimų sistemai, daugiausiai aplinką žalojančiam naftos išgavimo būdui naudojant dervos smėlį, anglies dvideginio pagavimo ir saugojimo technologijai, kuri dar neišvystyta bei neištirta, bet pramonės lobistų stumiama kaip „auksinis” sprendimas. Aktyvistai savo taikiniu pasirinko žaliojo smegenų plovimo parodą „Žaliasis verslas”. Protesto metu policija areštavo aktyvistus medikus, kurie gatvėse stebėjo, ar kam nors nereikia pagalbos.
Antroje dalyje – apie tai, kaip Danijos policija elgėsi su taikiais demonstrantais bei kaip nevyriausybinės organizacijos buvo išspirtos iš konferencijos. Straipsnis buvo publikuotas „Atgimime”, nr. 45 (1059). Šis variantas redakcijos netrumpintas ir neredaguotas.
