Darbe dažnai matausi su viena mergina. Kultūringa, daug moka, viskuo domisi, visada pasiruošus padėti… Bet už akių visi ją vadina „Raudų siena”. Apie ką bekalbėtų, kiekviena jos frazė prasideda žodžiais „Žinoma, labai blogai, kad…”. Po šių žodžių ji atsidūsta, žlugdančiai nusveria galvą, nutaiso apgailestaujančią veido išraišką. Ir tik vėliau ima kalbėti – paprastai, be tragiško turinio. Atrodytų, kiekvienas elgiasi, kaip jam išeina, man tai kas? Bet nesenai suvokiau, kas mane joje siutina. Ji man panaši į mūsų (ir ne vien mūsų) kairiuosius. Tais retais atvejais, kai jie patenka į TV, dažniausiai skundžiasi dėl neteisybės (o kodėl klasinė valdžia turėtų būti teisinga?) ir reiškia įžeistų nuskriaustųjų pasipiktinimą. Jie be perstojo pasakoja istorijas apie pažemintųjų engimą, o tai verčia galvoti apie paslėptą ir galbūt neįsisąmonintą jų mazochizmą.
Vietoj to, kad pultų priešininką, kairieji mėgsta badauti, tai yra viešai save kankinti ir tikėtis, kad valdžia pasigailės varguolių. Į savo akcijas tie profesionalūs verksniai neretai atsitempia simbolinius karstus, kuriuose „laidoja” nemokamą gydymą ir mokslą, lengvatas ir pašalpas arba dar ką nors. Jie skundžiasi valdžiai dėl sumušimų ir užpuolimų, paskui jai vėl skundžiasi prastu tyrimu ir yra pasiryžę skųstis, kol pakaks jėgų. O kai jėgos išseks, jų vietą užims kita verksnių, atsiprašau, kairiųjų aktyvistų, karta.
Istoriškai toks sąmonės defektas paaiškinamas: Liaudis labia ilgai traukėsi, o ne puolė. Visi socialiniai konfliktai, streikai, protesto maršai ir mitingai, įvykę per pastaruosius penkiolika metų – tai vis gynybos, o ne puolimo akcijos. Mūsų darbininkų judėjimas, išduotas oficialių profsąjungų, neturintis ilgamečių pasipriešinimo tradicijų, vos užgimęs ir tapęs savarankišku, patyrė vien pralaimėjimus, traukėsi ir prarado daugybę pozicijų. Mūsų kairieji, tiek „konstruktyvūs”, tiek „radikalūs”, visą tą laiką leido iliuzijų ir nostalgijos pasaulyje bei nepajėgė užmegzti tvirtų ryšių su darbininkais. Kaip tik todėl tarp jų tiek daug kamuojamų „aukos komplekso”.
Stebėdamas tuos, kurių pagrindinis užsiėmimas – rypavimai ir pagraudenimai dėl „praradimų”, nevalingai prisimeni banalią tiesą, kad vieni žmonės ieško problemų sprendimo, o kiti visą gyvenimą aiškinasi ir įrodinėja, kad prblema neišsprendžiama. Na, nebent viską pakeistų revoliucija, kuri vis atidėliojama.
Galbūt verta pradėti nuo pirmojo sakinio, kuris skambėtų taip: „Žinoma, labai gerai, kad…”.
Kokie, mano nuomone, mūsų psichologiniai trūkumai? Trūksta jaudinančio jausmo, kad politinė praktika – tai linksmai rizikingi klasiniai susirėmimai, o ne drebantis balsas, skaitantis nukentėjusių tuose susirėmimuose sąrašus. Tai avantiūrinis konkuruojančių samonės tipų ir žmonių kolektyvų susidūrimas, o ne beginklio ir nekaltai nukentėjusiojo verksmas kančių pilname pasaulyje. Geriau už kitus tą suvokė revoliucinis sindikalistas Georgesas Sorelis, įžūlaus pranašo stilium skelbęs apie visuotinį streiką kaip mitą, kuri būtinas savęs ir aplinkinių mobilizavimui. Šiuolaikiniams kairiesiems labiausiai trūksta paprasto dalyko – ryžto pulti. Reikia pakeisti nuotaikas. Atsikratyti aukos komplekso, suformuoto per ilgus pralaimėjimų metus.
Vergas nustoja būti vergu, kai liaujasi žvelgti į save šeimininko akimis. Nustoja laikyti savu požiūriu valdžios nuomonę apie save. Pagrindinė problema ne ta, kad kažkas praranda kvadratinius gyvenamojo ploto metrus ar lengvatas, žmonėms reikia pasiūlyti kai ką svarbesnio už visokius metrus ir lengvatas – visokių pavojų kupiną aktyvisto gyvenimą. Dialektika slypi tame, kad būtent tokia „nepraktiška” pozicija, plisdama tarp žmonių, labai padeda išspręsti metrų ir nuolaidų problemas.
Mes amžinai ką nors apverkiame, dėl ko nors gedime, rėžiame tiesą apie savo kančias – politiškai taip elgtis teisinga, bet psichologiškai – atstumia. Žmonės, sugebantys ne tik verkti, nė už ką neis ten, kur dažniausiai gedi ir apgailestauja dėl praradimų (nesvarbu, kas prarasta: tramvajus, aikštė ar „Sovietų sąjunga”). Šiuos dalykus reikia nukelti į antrą ir trečią planą. Žmonės, galintys kovoti ir pajusti kovoje ypatingą politinį kaifą, mielai eina ten, kur šalinamos kančių priežastys, ten, kur atakuojama. Taip, mes nebegalime sugražinti sovietų valdžios, įvesti dirbančiųjų demokratijos ar bent atnaujinti seną tramvajaus maršrutą, bet pats nuotaikos pasikeitimas, konkrečių pokyčių scenariją svarstymas gerokai pagerins atmosferą mūsų judėjimuose. Kairieji turi išmokti ne tik „pareikšti protestą” ir „atkreipti dėmesį”, bet ir apskaičiuoti, kaip galima išspręsti konkrečią problemą ir kaip tą padaryti mažiausiomis sąnaudomis.
Solidarizuotis su auka – psichologinė klaida. Reikia kitos nuostatos – su mumis tapsi tuo, kuris pašalins kančių priežastis, kuris užims privačią teritoriją ir pavers ją bendra, tuo, kuris panaudos valdžios užgrobtą erdvę visuomenės labui. Iš šalies kairiųjų veiksmai gali atrodyti kaip kerštas. Tik nereikia „kilnumo” – jis tinka laimėtojui, o aukų kilnumas neretai maskuoja silpnybes ir valios stoką. Dabartinėje padėtyje mes negalime sau leisti jokio kilnumo ir humanizmo priešo atžvilgiu. Kairiųjų politiniai veiksmai turi atrodyti kaip problemos sprendimas, kaip jos priežasčių (iš pradžių – konkrečių, vėliau – bendrų) pašalinimas. Ne visada tai pasiekiama, bet apie tai, ko siekiame, turime pareikšti jau nuo pat pradžių.
Che Guevara, nepaisant dviejų nesėkmių (Konge ir Bolivijoje) ir mirties nelaisvėje, masių atmintyje išliko kaip puolančiojo etalonas. Kodėl Che Guevara gali būti kas tik nori, bet tik ne „auka”? Kodėl jis tapo naujuoju Robinhudu? Kodėl milijonai žmonių iki pat šiol nori būti „tokie kaip Che”? Ogi atakuojantis gyvenimo stilius. Jis nebijojo išsišokti ir ryžtingai spręsti problemas, eelvoje pats asmeniškai šaudė dezertyrus, o po revoliucijos rimtai bandė panaikinti Kuboje pinigus. Visa tai darė su nepakartojama puolančiojo šypsena. Juokėsi iš priešų, pašiepdavo draugus, Chruščiovą ir savo astmą. „Mes surengsim jums vieną, du, daug Vietnamų!” – žadėjo imperialistams, džiugiai ir pasitikinčiai, kaip žada sėkmingos kompanijos pardavimų vadybininkas, atidarantis filialų tinklą. Nepaisant tokios pozos, mažai kas išdrįs pavadinti Che tiesiog „mačio”, „kaudiljo” ar nuotykių ieškotoju. „Mano šeima – tie, kas svetimas ašaras vertina kaip savas”, – sakydavo jis be kruopelytės sentimentalumo balse, su žmogaus, mėgstančio atakuoti, ramybe. Jame labai anksti („Motociklisto dienoraštis”) įvyko svarbi mutacija – solidarumas su auka virto nauju „problemos pašalinimu bet kokiomis priemonėmis”. O priemonių atsiranda visuomet. Tą patį galima pasakyti apie Marxą: nepaprastas jo gyvenimas sukūrė nugalėtojo, laimėjusio ideologinę kovą prieš Sistemą, portretą. Ša prasme mus svarbesnis Mao, nugalėjusio visus, kuriuos tik norėjo nugalėti, pavyzdys, o ne Trockio – paties protingiausio bolševiko, kurį ledkirčiu nudobė menkesni už jį stalinistai.
Vilhelmas Reichas rašė, kad „fašizmas – tai revoliucinis jausmas, įgavęs reakcinę formą”. Man atrodo, mums šiandien trūksta „revoliucinio jausmo”, todėl ne nuodėmė kai ko pasimokyti iš dešiniųjų. Ko siekia skinhedas? Nori nutraukti pliurpalus ir skaitalus, nedelsiant pašokti iš už stalo, užsimauti kuo sunkesnius kareiviškus batus ir skambant atakos muzikai pagaliau „pabaigti su visom tom nesamonėm”. Netikslinsim, kas jo manymu yra „visos tos nesamonės”, tai visiems žinoma. Kairieji tas „nesąmones” supranta visiškai kitaip, turi kitus adresus ir pavardes, kitus sprendimo būdus, ne mažiau veiksmingus ir konkrečius. Bet revoliucinį jausmą aš iš jų pasiskolinčiau ir pažadinčiau jį savyje.
Taip, skirtingai nei dešinieji, mes nesame sadistai, pasiruošę visiems keršyti už neišsipildžiusias svajones. Bet tai nereiškia, kad mes bedančiai. Kairieji per ilgai vaidino savanorio socialinio darbuotojo ir politiškai raštingo hipio-pacifisto mišrūną. Bet mes gyvename visuomenėje, kurioje nepasieksi rezultato, jei tavęs niekas nebijo ir tu niekam netrukdai. Kairiesiems verta tapti realia problema turčiams parsidavusiam valdininkui ir pačiam valdžią perkančiam turčiui. Kairiųjų turi bijoti bestuburis mentas, valdžią aptarnaujantis žurnalistas, meilutė politiškai abejinga žvaigždė, klasinei valdžiai padedantis politikos technologas. Kiekvienas iš jų turi suvokti, kad gali tapti aktyvistų taikiniu, jei nesugebės pasiteisinti prieš kairiuosius. Mes turime dantis – ir kai kuriems piliečiams vertėtų juos pajusti pačioje artimiausioje ateityje. Žmonėms, apakintiems savo padėties, ryšių ir banko sąskaitos dydžio, kairieji turi tapti košmaru, grėsme jų pelnui, privatumui, valdžiai ir įtakai.
Kitaip su mumis niekas neis, netikės ir neklausys mūsų patarimų.Ir visa žmonių protesto energija atiteks tiems, kas moka šiepti dantis, palikti žaizdas ir kelti problemas valdžiai. Atiteks tiems, apie kuriuos, savaip perfrazuodama Leniną, dainavo grupė „Pink Floyd”: „Kad nuplėštum kaukę, reikia nagų”. Ka dir kokios keistos būtų tų žmonių vėliavos, o lozungai – absudiški, būtent jiems liaudis patikės „neparlamentinio atstovavimo” vaidmenį toje šalyje, kurioje joks parlamentarizmas seniai nebeįmanomas. Kairieji turi atlikę unikalią padėties analizę, turi sukūrę savo „terpę”, pasiūlymų ir instrukcijų rinkinį, kaip pertvarkyti visuomenę ir spręsti vietines problemas. Mes kaupiame patirtį ir darome išvadas. Mes atnaujiname žodyną ir esame pasiruošę plėtoti visavertę kultūrinę politiką. Liko tik pakeisti nuotaikas. Kai mūsų vidiniu nusistatymu taps ryžtas pulti, kai pajusime burnoje turį aštrius dantis, tada mūsų susiburs tiek, kiek reikia, kad išspręstume svarbiausius savo uždavinius.
Kasdienės pastangos išstumti priešą iš jo teritorijos. Mūsų tikslas – atimti „jų” temas, „jų” idealus, „jų” žodyną, „jų” pelną ir „jų” valdžią. Atimti iš jų ramybę ir pasitikėjimą. Yra tūkstantis ir vienas būdas, kaip tą padaryti iki galo formaliai nepažeidžiant įstatymo, bent jau nuo jo išsisukant. Beje, jie nuolat ignoruodavo savo įstatymus, tad kodėl mes turėtume iš jų lipdyti „šventą karvę”? Kapitalizmas nepripažįsta jokių įstatymų, išskyrus maksimalaus pelno spaudimą iš „žmogiškosios medžiagos”. Kairiesiems teisę reikia traktuoti taip pat ciniškai, kaip tą daro priešininkas. Prieš imantis ką nors daryti, patariu pažvelgti į veidrodį ir pasigražinti šypsena su aštriais dantimis – nesugadinti visko valerijonais bei pralaimėjimo dvoku.
Leisiu sau nesutikti su kairiaisiais, nuolat perspėjančiais apie pavojų, kurį kelia „neišprovokuota agresija” ir per ankstyvas radikalumas, tarsi už jo nėra nieko, tik pigi savireklama. Taip manantys galvoja racionaliai ir analitiškai – kaip mokslininkai, tačiau manau, kad politika ir visuomenės gyvenimas nėra tapatus mokslui, nors ir paklūsta jo dėsniams. Kairieji racionalistai neįvertina to psichologinio momento, kad žmogus pereina į į opoziciją dažniausiai dėl iracionalių priežasčių, nesvarbu, patinka mums tai, ar ne. Žmogus stoja po drąsuolių vėliava ir tam, kad (gal nuskambės ir tiesmukai) pažeistų įkyrėjusią ir neteisingą tvarką, užtvertų kelią ten, kur neleidžiama, vaikščiotų ten, kur draudžiama, ir suplėšytų tai, ko negalima plėšyti. Bet jeigu judėjimas susidėtų vien iš tokių žmonių, jis taptų paprasčiausiu kovos klubu, neturinčiu politinio matmens. Kita vertus, jei mūsų veikla sudarytų tik racionalūs, visuomenei naudingi ir progresui būtini veiksmai bei reikalavimai, tai judėjimas virstų kolona kiborgų, reikalaujančių kuo dažniau juos tepti ir keisti baterijas.
Nereikia būti Zygmuntu Freudu, kad suvoktum, jog žmoguje yra daug tamsios energijos, kuri skatina rizikuoti, įrodinėti sau ir kitiems, kad jis gali pulti. Mūsų viduje glūdi ištisas pasąmonės „soliaris”, kurio neperauklėsi. Jei tos energijos neprireikia pernelyg racionaliam ir atsargiam judėjimui, toks judėjimas niekada ir niekur nesukvies daugiau nei šimto žmonių. Beje, jie bus ne patys įdomiausi, kūrybingiausi, ryžtingiausi ir perspektyviausi žmonės. Esu įsitikinęs, kad kairieji greta racionalios programos ir analizės jau dabar turi nužymėti ir „ardomąją” kryptį. Tūkstantį kartų girdėjau, kad mūsų politika – ne ekstremalus sportas. Šie žodžiaii buvo taip dažnai kartojami, kad net ėmiau jais abejoti ir manyti, kad mūsų politika, be kita ko, turi būti ir ekstremalus sportas. Kaip pas menininkų gaują „Voina” („Karas”), praktikuojančią vagystes supermarketuose, koncertus teismuose, erzinančius restoranų durų užvirinimus ir naktinį „linksmojo Rodžerio” nušvietimą projektoriumi ant Baltųjų rūmų fasado.
Judėjimas, kurio nariai pasirengę stovėti tik leistinose vietose ant kaklo pasikabinę kartoninius plakatais, niekada nebus įtakingas ir masinis. Žmonės visada svajos apie laikus, kai viskas pagaliau tinkamai išsivystys, subręs ir išsirutulios – ir jau tada bus galima išsitiesti visu ūgiu. Jei judėjimas čia ir dabar, neatidėliojant ir nieko nelaukiant nepasiūlys, kaip žmogui tapti drąsiu ir (atsiprašau už keiksmažodį) „pasionariu” (turima omenyje “aistringu ir aktyviu” – vert past.), tada iškils pavojus pasenti taip ir nepamačius „visuomenės brandos” bei „susiklosčiusių aplinkybių”. Pasipriešinimo energija – viena iš svarbiausių judėjimo sėkmės sąlygų, ji turi būti panaudota, o ne atmesta, įkalinta ir atiduota dešiniesiems. Vidinis „soliaris” glūdi giliau nei požemių nafta, kaipo tik todėl atsiranda galimybė įveikti naftos savininką. Judėjimas, bijantis žmonių ryžto pulti, atiduoda tokius žmones savo konkurentams ir praranda vietą istorijoje. Tą puikiai suvokia „Greenpeace”, nacbolai, Dmitro Korčinskio „Brolija”, bet nesu tikras, kad tą suvokia mūsų kairieji. Judėjimas, kuris yra psichologiškai susitelkęs į nukentėjusių apverkimą ir teisingumo reikalaujančias aimanas, o ideologiškai yra racionalus kaip Mendelėjevo lentelė, niekada nesusiburs, neišsiverš iš saujelės sriūbautojų rėmų. Reikia baigti su tuo nepelnytai nuskriaustų kūlverstukų įvaizdžiu. Išjungti velniop tokį indentitetą.
Taip, istorija – tai gana racionalių socialinių mašinerijų konkurencija. Bet tas mašinerijas varantis kuras anaiptol nėra patys racionaliausi jausmai, tai masių jausmai, sukelti pasakojimų apie didvyrius, jų mitologiją, utopijas, aukso amžių ir didingą ateitį. XIX amžiuje buvo įprasta galvoti, kad žmogus ir visuomenė yra racionalūs kaip mašina, todėl buvo pageidautina ir tokia pat racionali politika. Bet jau daugiau nei šimtmetį intelektualai slepia, kad žmoguje tūno beždžionė ir krūva vaikiškų kompleksų, traumų ir kiek tik nori grandiozinių fantazijų bei absurdiškų vilčių. Jei žodis „siela” turi prasmę, tai jis reiškia būtent tai. Ir taip bus visada, nes žmogus – ne kompiuteris, o ir kompiuteris, patys žinote, kaip kartais elgiasi. Jei žmogų nuo to gydysime, liks tik galva kaip pas profesorių Douelį. Pagaliau kaip tik industrializacija ir konvejeris, siekis maksimaliai racionalizuoti žmogų, suprasti ir aprūpinti jį kaip aptarnaujamą mašiną, buvo viena iš priežasčių, kodėl atsirado totalitarinė visuomenė (stalinistinė jos versija SSRS) ir bihevioristinė psichologija JAV. Iracionalumas nei ten, nei ten neišnyko, uždraustas (neva „įveiktas”) ir įkištas į pogrindį, jis keršijo suteikdamas energijos visai „antisovietinei” (pas mus) ir „bitnikų” (pas juos) kultūrai. Pavirto persekiojamu, griaunančiu, keršijančiu psichikos elementu. Pirmoji intelektuali reakcija į tą pavojų buvo Frankfurto mokyklos atsiradimas 4-ajame dešimtmetyje, o paskui ir „naujosios kairės” su jos kontrkultūra atsiradimas 7-ajame.
Mūsų uždavinys – nenusigręžti nuo šių tiesų, priimti jas ir rasti joms pritaikymą, kol to nepadarė kitos, ne tokios progresyvios jėgos.
Šią vasarą menininkų grupė „Savi 2000” knygų festivalyje pristatė savotišką „pramogą” – trafaretus, į kuriuos visi norintys galėjo įkišti galvą ir nusifotografuoti kaip futbolo sirgalių mušama auka, mentų persekiojamas gastarbaiteris, atleistas darbininkas arba renkanti butelius elgeta. Taiklu. Toks štampas ir yra daugelio šiuolaikinių kairiųjų proto veiklos rezultatas.
Visuomenėje, kurioje neįtikusius advokatus žudo gatvėje, pernelyg žingeidiems žurnalistams knežina kaukoles tamsiose laiptinėse, nepatinkančius aktyvistus kankina milicijos narvuose, o nesukalbamus darbininkų lyderius meta iš darbo, negalima tiesiog „teisingai samprotauti” ir „protingai siūlyti”. Negalima tiesiog stovėti su kartoniniais plakatais prieš administracijos pastatus. Tai kairiųjų antireklama.
Senai laikas pasukti judėjimą į kitą pusę, nuo gynybos pereiti prie atakos, nuo atsitraukimo – prie puolimo, nuo išmintingo liūdesio – prie „neatsakingos” mobilizacijos. Resursų tokiam posūkiui užteks jau vien dėl to, kad „mes” ir toliau kuriame viską, ką „jie” turi ir kuo dalinasi tarpusavyje. Tai reiškia, kad posūkio galimybė niekur nedingo. Pasipriešinimo neefektyvumas ir nenaudingumas yra itin naudingas mitas valdžioje sėdintiems žmonėms. Mes turime ką iš jų atimti ir materialine, ir simboline prasme.
Laimės tas, kuris puola, kaip staigiai pasikeitus orui, kaip per didingą ir linksmą lapkričio 7-osios šventę.
Vertėjo P.S. Šis tekstas skirtas Rusijos kairiųjų auditorijai ir nėra subalansuotas lietuviškiems „patriotams”.
Aleksejus Cvetkovas (g. 1975) – rusų rašytojas, kultūrologas, socialinis aktyvistas. Baigė Literatūros institutą. Ilgametis studentų profsąjungos „Gynyba” ir politinės jaunimo organizacijos „Violetinis internacionalas” lyderis. Iki 1998 m. dirbo atsakinguoju sekretoriumi laikraštyje „Limonka“. Išleido prozos knygas „The: (1997), „Sidiromovas ir kita proza” (1999), „TV teroristams” (2002), „Barikados mano gyvenime“ (2006), publicistiko rinkinius „Anarchija Non stop» (1999) ir „Superdalyvavimas” (2003). 2003 m. sudarė dvitomę „Šiuolaikinio anarchizmo ir kairiojo radikalizmo antologiją“. Pastaraisiais metais dirbo radikalios literatūros leidykloje „Ultra.Kultura“. Gyvena Maskvoje.
Vertė Evaldas Balčiūnas