Pastaruoju metu stebina kai kurių etatinių mitingų organizatorių pastangos rengti mitingus prie valdžios rūmų, dažnai ne itin skaitlingus, o negavus leidimo apgailestauti, kad dėl tokio „neteisingo“ valdžios sprendimo susirinko mažai žmonių. Kokia prasmė rinktis prie valdžios rūmų? Tikėtis riaušių? Organizatoriai visi kaip vienas atsižegnoja nuo bet kokios prievartos ir nuolat pabrėžia, kad siekia išvengti smurto. Tačiau valdžia vis tiek juo įtaria dėl galimo smurto, todėl rinktis neleidžia. Susidaro uždaras ratas, kurio pagrindinis elementas – smurto tema – lyg ir lieka mintyse. Psichoanalizės šalininkai galėtų sakyti – pasąmonėje.

Žmonės renkasi prie valdžios pastatų, kad paverktų, koks sunkus jų gyvenimas. Mano, kad taip valdžia juos geriau išgirs? Bet kodėl tada tų mitingų organizatoriai statosi tribūnas ir bando rėžti uždegančias kalbas? Kodėl tose kalbose lyg dainos priedainis skamba vienintelis motyvas: „Gyventume geriau, jei tuose rūmuose sėdėtume mes“? Mintyse (pasąmonėje) suprantu – kuo arčiau valdžios šventovės, tuo verksmas (malda) arčiau dangaus. Suprantu, kad oratoriai tikisi, jog per kitus rinkimus (aukojimą) išrinktieji bus jie. Tik nelabai suprantu, kodėl žmonės turėtų masiškai dalyvauti tuose valdžios šventumu tikinčiųjų ritualuose?

Kam apskritai reikalingi mitingai? Visada maniau, kad tai žmonių susibūrimai, kuriuose jie apsikeičia nuomonėmis ir bando dėl ko nors susitarti. Arba pritaria kokiai nors organizatorių pasiūlytai rezoliucijai, kurią kaip žinią išnešioja to mitingo organizatoriai bei stebėtojai. Kartais ta žinia būna adresuojama valdžiai, tada kas nors įpareigojamas ją perduoti.

Kartais mitingai virta demonstracijomis – jų dalyviai nusprendžia pražygiuoti tam tikru maršrutu ir paskleisti savo idėjas. Tokių demonstracijų tikslas – nepalikti mintyse (pasąmonėje) jokių užslėptų minčių. Vieta tokiems mitingams parenkama atitinkama – kad valdžios sergėtojams būtų nepatogu mitinguotojus pasiekti. Stengiamasi, kad mitingą būtų sunku užpulti, ieškoma vietų, kad būtų kuo daugiau galimų demonstracijos maršrutų ir daug kelių, kaip atsitraukti.

Masinis mitingas, virtęs spontaniška demonstracija, iš tikro labai pavojingas valdžiai. Bet Lietuvoje tokių mitingų kažkodėl niekas nerengia. Nemoka? Bet juk dar prieš 20 metų mokėjo. Užmiršo? Manau, ne. Svarbiausias skirtumas buvo tas, kad tie, kurie rengė mitingus prieš 20 metų, siekė pakeisti valdžią, o ne į ją prasibrauti. Tada tikslas buvo revoliucija, o ne lovys kaip šiandien.