Maždaug prieš 5 metus aš lioviausi tūsintis ir dirbti kartu su anarchistine bendruomene, nes ji neatitiko mano poreikių. Bendruomenė nedirbo darbo, kuris man yra labiausiai įdomus, buvo absoliučiai susikoncentravusi į baltaodžius ir nuolat mane nutildydavo, kai aš parodydavau daugiausiai entuziazmo. Trumpai tariant, miesto, kuriame gyvenau, anarchistinė bendruomenė mane nuvylė. Bet aš niekada nenustojau būti anarchiste.
Hardkoriniais anarchistinės veiklos metais nutikdavo tie patys varginantys dalykai. Besilankydama susitikimuose ar renginiuose pastebėdavau, kaip žmonės spokso į mano vaiką. Dažnai ore tvyrodavo apčiuopiamas klausimas „Kas šita dedeklė? Argi ji nesupranta, kad jos vaikas čia nereikalingas?“ Tai visuomet manyje sukeldavo norą atrėžti „Klausyk tu, prasmirdęs kalės vaike, tavo įspūdingi pankiški antsiuvai ir „teisingas“ muzikos skonis dar nesuteikia teisės nuspręsti, kieno čia tūsas, o vien tai, kad jautiesi nepatogiai dėl savo tėvų klasinės padėties, nereiškia, kad visi vaikai yra šūdas. Tačiau tai gali reikšti, kad šūdas esi kaip tik tu. Dabar eik, akmeniu išdaužk langą ir pavadink tai revoliucija.“ Bet aš to niekada nepasakiau, nes paprasčiausiai nenorėjau susilaukti kaltinimų bangos, kurią toks komentaras sukeltų.
Nors vėliau ėmiau daug drąsiau reikšti savo nuomonę bendruomenėje, tačiau varginantys dalykai nuolat kartojosi: žmonėms atrodė, kad man ir kitoms aktyvioms mamoms užsiminus apie vaikų priežiūrą, mes norime gauti neužtarnautą paslaugą, be to, kažkokiu būdu baltaodžiai vyrai visuomet dominuodavo diskusijose ir visoje organizacinėje veikloje, nustelbdami tų, su kuriais nesutinka, balsus. Per vieną siurrealistinį įvykį aš buvau viešai sulyginta su Andrea Dworkin (radikalia Amerikos feministe – vert. past.) vien dėl to, kad bandžiau apginti kitos moters poziciją. Labai dažnai jaučiausi nesuprasta ir marginalizuota. Nepaisant mano meilės tai bendruomenei, kaupėsi vis daugiau ir daugiau įrodymų, kad tai nėra tinkama erdvė mano veiklai.
Supratusi, kad nuolat jaučiuosi ant ribos ir galiu rėžti įsiutusią prakalbą, nusprendžiau: jeigu mano anarchistinė bendruomenė atsisako suaugti, tai dar nereiškia, kad man reikia daryti tą patį. Taigi iš jos pasitraukiau ir ilgus metus, vos sudurdama galą su galu, būriau bendruomenes ir ieškojau nesudėtingų žmogiškų bendruomenės lygio išeičių iš susidariusių problemų toje aplinkoje, kurioje gyvenau. Bet nenustojau savęs laikiusi anarchiste, nors tokia etiketė daugeliui mano esamų draugų bei kaimynų reikštų tiek pat, kiek „marsiečio pažymėjimas“.
Tiesą sakant, esu užkietėjusi anarchistė. (Beje, tai išgirdau iš moters, kuri savęs net nevadina „feministe“, nes jos veikla pernelyg neatitinka tos veiklos, kurią daugelis supranta kaip feminizmą.) Vieninteliai apibūdinimai, kuriuos vartoju be jokių nepatogumų, yra „mama“ ir „anarchistė“. Aš tiesiog myliu anarchizmo ideologiją. Nors ir sunku rasti sąlyčio taškus su senaisiais Rusijos teoretikais – tikriausiai turinčiais daugiau bendro su industrinės revoliucijos eros darbininkais nei su XXI amžiaus vargstančioms mamoms – aš visada būsiu tvirtai įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus yra nusipelnęs, kad jo gyvenimas būtų toks, kokio jis trokšta. Manau, kad mums nereikia eiti belsti į turtingų ir išsilavinusių žmonių duris ar kibti kongresmenui į skverną mandagiai prašant išspręsti mūsų pačių problemas. Kad kiekvienas pasaulio žmogus nusipelno teisingumo ir progos išgyventi gyvenimo pilnatvę dabar, o ne kada nors ateityje, ir kad žmonės yra patys atsakingi už savo susikurtą jovalą. Tai yra mano anarchizmas.
Man tiesiog nesinorėjo praleisti savo gyvenimo tuščiai besiginčijant su žmonėmis, kurie, mano manymu, turėtų būti mano bendražygiai.
Leiskite užduoti klausimą. Koks procentas anarchistinių renginių, specialiai to nepaprašius, pasiūlo vaikų priežiūrą? Ar JAV yra anarchistinių bendruomenių, kurios užsiima senelių globa? Yra begalybė būdų, kaip spręsti šias paprastas problemas, bet dėl tam tikrų priežasčių mes verčiau skaitome apie tai, kaip panašūs dalykai buvo organizuojami 4-ojo dešimtmečio Ispanijoje, ir nekuriame darnaus plano, kaip sukurti naują visuomenę senosios kiaute. Ei, aš irgi mėgstu skaityti apie Ispanijos pilietinį karą, bet jaučiu, kad kažkas ne taip, kuomet mes iki pamėlynavimo kalbame apie praėjusius laikus, nes kalbėti apie juos yra daug saugiau nei imtis sunkaus darbo stengiantis pagerinti padėtį čia ir dabar.
Dažnai mes taip aklinai užsidarome komforto zonose, kad žmogus, neatitinkantis anarchisto įvaizdžio, jaučiasi ne savo vietoje – kaip stora moteris mados žurnale. Po velnių, beveik kiekviename anarchistiniame susitikime ar renginyje, kuriame teko buvoti su savo vaiku, stebėjau kreivus žvilgsnius. Visa tai ilgainiui atsibosta. Vienas vaikinas infošope nesutiko duoti tualeto rakto, nes manimi kažkodėl „nepasitikėjo“. Na, turbūt jis teisus, nes aš neatitinku jo anarchizmo versijos – baltųjų berniukų klubo, kuriame be paliovos diskutuojama, ar policininkai yra „darbininkai“, ar ne. Mane ir mano vaiką galite iš tokių diskusijų išbraukti, ačiū.
Mūsų įsivaizdavimas, kas yra revoliucinga, neatitinka subrendusios ir tikros revoliucijos koncepcijos. Jeigu kada nors teko mesti akmenį į langą, tuomet žinai, apie ką kalbu. Jausmas visai neblogas, bet galų gale juk kas nors ateis ir įstatys naują langą. Būtų daug maloniau ką nors išmontuoti iš tikrųjų ir kurti tikrai ilgalaikius dalykus. Kad išspręstume problemas, mums reikia plataus mąstymo. Juk susiduriame su didžiulėmis problemomis ir žinome, kad ištikus tikrai bėdai, neatvažiuos joks tėvelis su savo džipu ir neišspręs jokių problemų atseikėdamas šiek tiek pinigų. Valstybė – juo labiau, nes ji, graužiama korporatyvinio vėžio, perleidžia verslui vis daugiau savo pagrindinių funkcijų, tad po kelių metų apskritai nesugebės tvarkytis su realybe. Ar mes būsime pasiruošę tai dienai, kai vanduo nebebėgs iš krano, kuomet elektra neįsijungs paspaudus jungiklį? Uraganas „Katrina“ buvo tik mažytė repeticija to siaubo, kuris iš tikrųjų gali nutikti. Per mažai žmonių tai įžvelgia. Laikas baigti kalbas ir griebtis darbo.
Kitas klausimas: kiek nebaltaodžių žmonių gali iš tikro pasiekti baltaodžių infošopas, įkurtas vargingame rajone? Koks yra vidutinis anarchistinio infošopo gyvavimo laikas? Atleiskit už tiesmukumą, bet prašau, neturėkite jokių iliuzijų, kad iš tikrųjų keliate revoliuciją ar kam nors padedate. Nutempkit savo užpakalius į bendruomenės susitikimus, miesto savivaldos posėdžius, klausykitės, kalbėkite su žmonėmis už savo komforto zonos ribų. Organizuokit. Išlįskit iš anarchistinio geto.
Tik sunkus kasdienis darbas iškonstruos esamą visuomenę ir padės pajusti, kad ji yra pasenusi ir nebereikalinga. Šiandien siūlomos „išeitys“ daugeliui iš mūsų jau seniai yra atgyvenusios: pavyzdžiui, jau 13 metų aš neturiu sveikatos draudimo. Nuo šio mėnesio nebegausiu maisto talonų. Žmonės, mums reikia ištisų kitokio mąstymo sistemų ir savitarpio pagalbos modelių, kurie būtų prieinami žmonėms, neįsijungusiems į socialinius tinklus ar neužsitarnavusiems anarchistinio prestižo.
Kur anarchistinė „laiko bankų“ federacija, organizuojanti bendruomenės sveikatos priežiūrą? Kur mūsų anarchistiniai restoranai, nesunkiai randami telefonų knygų geltonuosiuose puslapiuose su nemokamu maistu vargšams, vienišiems tėvams, neįgaliems veteranams ir benamiams? Kur yra mūsų anarchistinės prieglaudos su saugiais, švariais ir pigiais kambariais, kuriuose galima apsistoti su vaikais, kuomet savininkai eilinį kartą savininkai pakelia nuomos kainas? Mes darome nepakankamai. Esame pernelyg susitaikę su esama padėtimi.
Niekada nesilioviau savęs laikiusi anarchiste (turiu pripažinti, kad vis tiek jausiu didelę simpatiją juodą vėliavą iškėlusiems siauros pasaulėžiūros subkultūros atstovams, kurie mane vadina dedekle). Tikiu, kad dabar anarchistiniai principai gali išspręsti mūsų problemas labiau nei bet kada. Kiekvienas anarchistas turi tapti aktyviu bendruomenės organizatoriumi – kol dar nevėlu, mums reikia plėsti decentralizuotais sprendimais paremtą mąstymą. Kuomet atsitinka nelaimės, negalima jų palikti fašistiniams korporacijų „restruktūrizavimo“ metodams, kaip nutiko Naujajame Orleane, kur mokyklos buvo privatizuotos, socialinis būstas sunaikintas ir kaimynų bendrijos išardytos. Mums reikia aktyvinti ir įgalinti mūsų bendruomenes ir ruoštis artėjančioms katastrofoms. O jos tikrai bus. Galima ir toliau steigti savo infošopus, rengti patogius ir malonius pankroko koncertus, bet galima kurti ir prieinamas alternatyvas, užtikrinančias mūsų šeimų ir bendruomenių gerovę.
Mums reikia suaugti ir imtis padėtį realiai gerinančių veiksmų: kurti bendruomenių sveikatos apsaugos sistemas, organizuoti savitarpio pagalba paremtą vaikų ir senelių priežiūrą, atidaryti nemokamas mokyklas įvairaus amžiaus žmonėms, apleistas patalpas paversti paprastų žmonių sukurto meno muziejais, prižiūrėti ekologinius daržus ir sodus, organizuoti nemokamą transportą, rūpintis bendruomeniniais būstais, kurti viešojo saugumo programas, steigti anarchistinius konfliktų sprendimo ir tarpininkavimo centrus, dalyvauti bendruomenių stiprinimo ritualuose. Galimybių yra begalė, mes visi jas puikiai įsivaizduojame.
Galbūt pirmasis žingsnis būtų atsigręžti į žmones, kurie mūsų bendruomenėse tai jau daro ilgą laiką. Galbūt tai žmogus, stovintis šalia tavęs pankroko koncerte. O galbūt ir ne.
http://elevenoclockalchemy.wordpress.com
