„Sovietmetis, kaip akmenukas bate – eini ir trina, ir vis nepatogu. O kodėl? Man atrodo, dėl to, kad sovietmetį vis dar laikome nesavu, o primestu. Ar ne paprasčiau būtų pasakyti, kad sovietmetis yra mūsų?“ – viešoje paskaitoje klausė jaunos kartos istorikas Valdemaras Klumbys, neseniai apsigynęs disertaciją apie sovietinės Lietuvos kultūrinį elitą.
Per Laisvojo universiteto surengtą paskaitą jis teigė, kad tam tikra prasme sovietmetį galima laikyti vis dar nepasibaigusiu, o Lietuvos diskurse vyrauja dvi tendencijos – ano laiko demonizavimas ir nostalgija. „Sovietmetis nepasibaigė, nes kol mes nesugebėsime susitarti dėl bendriausių vertinimų ir suvokimų, kas buvo sovietmetis, kaip jį vertinti, kaip vertinti žmonių tuometę veiklą, tol jis veiks ir iškils visokie skandalai, pavyzdžiui, KGB rezervistų“, - kalbėjo istorikas.
Pasak jo, sovietmečio demonizavimo ir nostalgijos tendencijos yra susijusios ir faktiškai išauga viena iš kitos. V.Klumbio nuomone, Lietuvoje vyrauja sovietmečio, kaip svetimo ir blogio, vaizdinys: „Tai okupacija, kuri atėjo ir sukėlė tautai atmetimo reakciją, pasipriešinimą, partizaninį karą. Tiesa, toks vaizdinys nepaaiškina, kas vyko po partizaninio karo, kur dingo tauta po jo, ką veikė grįžusi iš tremties. Buvo kažkokie disidentai, „Katalikų bažnyčios kronika“. Tai ir buvo tautos veikimas, o visa kita yra kažkas, apie ką neverta šnekėti. Tai oficialusis, vyraujantis vaizdinys“.
Bet, anot V.Klumbio, toks vaizdinys sukelia atmetimo reakciją sovietmetį išgyvenusiesiems. „Kiek jis dera su jų sovietmečio patirtimi? – klausia istorikas. – Jeigu atmetame disidentus, iš dalies partizanus ir tremtinius, tai visiems kitiems tas oficiozinis sovietmečio vaizdinys nedera su jų pačių sovietmečio patirtimi. Visiškai nedera. Su kasdienybės patirtimi, su įsimylėjimu, su darbu, su linksmybėmis ar liūdesiais. Jis nieko nepasako apie jų gyvenimą, jis nesisieja“.
Kai paprasto žmogaus patirtis nėra įprasminama oficialiai, jam belieka nostalgiškai žiūrėti į praeitį. „Jis mato visas dabarties blogybes. O žmogaus atmintis tokia jau yra, kad iš praeities prisimena geresnius dalykus. Be to, jis mato dabartinę nelygybę ir nemažą lygybę anuomet, palyginti, net nomenklatūra gyveno taip, kaip dabar gyvena Seimo nariai“, – mano V. Klumbys.
Netgi buvusių nomenklatūrininkų atsiminimuose išsiliejusios nostalgijos jis nelaiko prosovietine. „Niekas, išskyrus kelis marginalus, nesako, kad sovietmetis buvo gerai. Didžioji dalis, pavyzdžiui, nomenklatūros atsiminimuose, perima požiūrį į sovietmetį kaip į svetimą ir blogą, tiesiog jie šiek tiek pakeičia akcentus ir pasako, kad mes irgi priešinomės“, – aiškina istorikas.
Kartu jis priduria, kad postalininiais laikais pasipriešinimo, kuris grėstų represijomis, būta nedaug. „O nomenklatūrinės veiklos, kaip pasipriešinimo, vertinimas iš viso atrodo juokingas. Bet jie niekaip kitaip negali suderinti visuomenėje paplitusio požiūrio su tuomete savo veikla. Užtat nenorėdami būti išstumti į visišką užribį, jie perima sovietmečio atmetimo požiūrį“, – kalbėjo V. Klumbys.
Jo įsitikinimu, sovietmetis dar ir nėra istorija, nes nesugebama jo suprasti ir laikome jį svetimu. „Ar ne paprasčiau būtų pasakyti, kad sovietmetis yra mūsų? Nesvarbu, kad mus okupavo, kad priešinimasis buvo, – dėsto V.Klumbys. – Kas kūrė sovietinį režimą Lietuvoje? Ne sovietinė kariuomenė, ne KGB ir net ne Centro komitetas, nors jų visų įtaka savo srityse buvo pakankamai didelė ir kartais lemianti. Tačiau įtakos turėjo visų žmonių elgesys, o ypač kažkokią galią turėjusių“.
„Jeigu mes priimame, kad sovietmetis yra mūsų, mūsų tėvų, visų mūsų sukurtas, tuomet ir tik tuomet galėsime šnekėti apie sovietmečio žmonių kaltes ir nuteisti. Nes nuteisime ne kažkokius svetimus, ne okupantus, teisime save. Tikras teismas yra tik tada, kai teisi save“, – įsitikinęs mokslininkas.
Jis sakė nesuprantąs, kaip režimas galėjo būti laikomas svetimu: „Jei tu gimei jau 1945 metais, negi tavo visa aplinka gali būti tau svetima? Negali taip būti. Jis vis tiek savas, tik gali netenkinti. Tas netenkinimas gali pasiekti tokį lygmenį, kai nebegali tapatintis su režimu. Tas nesusitapatinimo jausmas stiprėja nuo 1968 metų“.
Kalbėdamas apie kultūros elito elgesį sovietmečiu, istorikas pateikė rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino pavyzdį. Pasak jo, tai buvo žmogus, savo postalininio laikotarpio romanu „Sukilėliai“ sukūręs santykio su okupacija modelį. „Tame romane yra toks teiginys: ir pavergta tauta gali būti gyvybinga. Tam, kad išliktų, ji turi kurti“, – priminė V.Klumbys.
Kai už romaną „Daktaras Živago“ buvo pasmerktas rusų rašytojas Borisas Pasternakas, tarp pasmerkusiųjų prisidėjo ir V.Mykolaitis-Putinas, nors tuo pačiu metu rašė eilėraščius apie tai, kad jis yra laisvas ir „gyvenimo karalius“. „V.Mykolaitis-Putinas buvo vienas iš nedaugelio kultūrinio elito narių, kurie liko Lietuvoje, todėl buvo labai svarbūs, kaip ryšys su tarpukario kultūra. Jo elgesys buvo priimamas kaip tam tikras sektinas elgesio modelis. Tad ar nesukūrė tam tikro elgesio modelio tai, kad jis pasmerkė B.Pasternaką?“ – siūlė svarstyti istorikas.
Anot jo, tokiu būdu susiformavimo mąstymas, kad nėra svarbu tai, ką žmogus pasakė ne savo valia, ir viešas žodis, ir elgesys tapo nesvarbus. V.Klumbys paaiškino: „Cinizmas – bent jau kultūrinio elito narių – buvo režimą stabilizuojanti jėga. Toks cinizmas, kai leidi sau svarbias vertybes viešai mindžioti, vertybių, kurios turėtų visada pagrįsti tavo veiksmus, nesilaikymas, kai tau tai nėra naudinga. Tai pripratimas prie melo“.
Lrytas.lt, 2010 02 24
