Nuo šio trečiadienio, kovo 17 d., Europos neonaciams bus sunkiau manipuliuoti Drezdeno bombardavimo faktais. Vokietijos propagandos ministro Goebbelso kampanijoje buvo kalbama, kad per tas dienas žuvo nuo 350 000 iki 400 000 Drezdeno gyventojų, o šiandieniniai neonaciai, per kiekvienas bombardavimo metines rengiantys gedulo eisenas, teigia, jog tada žuvo nuo 75 000 iki 200 000 žmonių.
Tuo tarpu 6-erius metus trukusius tyrimus baigusi Vokietijos istorikų komisija paskelbė galutinę išvadą – per Didžiosios Britanijos bei JAV aviacijos antskrydžius 1945 m. vasario 13-15 d. Drezdene žuvo apie 25 000 žmonių. Ši komisija Drezdeno miesto valdžios spaudimu buvo sudaryta 2004 metais. Oficiali komisijos veiklos ataskaita buvo pristatyta trečiadienį, o vėliau ji buvo patalpinta ir internete.
Pasak komisijos vadovo Rolfo Dieterio Muellerio, istorikai, remdamiesi dokumentais ir kitais šaltiniais, gali tiksliai patvirtinti 18 000 žmonių žūtį. Remdamiesi papildomais duomenimis, tyrinėtojai padarė išvadą, kad bendras žuvusiųjų skaičius gali siekti iki 25 000.
Istorikai išanalizavo laidojimo rejestrus, gyventojų cenzo įrašus, teismų archyvus – iš viso apie 16 tūkst. dokumentų. Taip pat buvo kruopščiai išstudijuota gausybė liudininkų prisiminimų. Tyrinėtojai sulygino besiskiriančius duomenis, saugomus Vokietijos ir užsienio archyvuose.
Komisija paneigė paplitusią nuomonę, kad per bombardavimus ir gaisrus dešimčių tūkstančių aukų kūnai sudegė be pėdsakų. Be to, istorikai padarė išvadą, kad plačiai pagarsėjusi prielaida, jog per bombardavimus žuvo daugybė vokiečių pabėgėlių iš rytų, neatitinka tikrovės – pabėgėlių mieste nebuvo daug. Per bombardavimus, istorikų nuomone, žuvo 20 tautybių atstovų. Tarp žuvusiųjų buvo daug karo belaisvių ir priverstinai perkeltų į Vokietiją darbininkų iš rytų.
Drezdeno bombardavimas vyko 1945 metų vasario 13–15 dienomis. Per tris dienas britų ir amerikiečių karo lėktuvai ant miesto numetė apie 3900 tonų fugasinių ir padegamųjų bombų. Bombardavimo metodika buvo tokia: iš pradžių ant miesto būdavo pažeriamos fugasinės bombos, kurios griaudavo pastatų stogus ir apnuogindavo medines namų konstrukcijas. Tada pabirdavo padegamosios bombos, o po to – vėl fugasinės, kad apsunkintų ugniagesių darbą. Per masinį bombardavimą Drezdenas virto ugnies fakelu, o temperatūra kai kuriuose miesto rajonuose pasiekė 1500 laipsnių pagal Celsijų.
Komisijos išvadų reikšmę sunku pervertinti. Drezdeno bombardavimą savo propagandai aktyviai naudoja neonacistai ir kraštutiniai dešinieji. Ne vienus metus neonaciai per kiekvienas bombardavimo metines – vasario 13-ąją ar 14-ąją – rengia gedulo eisenas, kurias blokuoja antifašistai.
Įdomu, kad Europos kairieji ne tik piktinosi, kad Drezdeno bombardavimo faktą išnaudoja ultradešinieji, bet ir visada smerkė šį masinio žmonių naikinimo aktą. Užtenka prisiminti ultrakairiosios Vokietijos žurnalistės Ulrike‘ės Meinhof, vėliau tapusios kovinės RAF grupuotės nare, 1965 m. straipsnį „Drezdenas“, kuriame ji Drezdeno bombardavimą prilygino nacių nusikaltimams, o tuometinius Didžiosios Britanijos bei JAV vadovus pavadino „žmogžudžiais“:
„Drezdenas parodė, kad karas prieš Hitlerį išsigimė į karą už tai, prieš ką jis turėjo kovoti: už barbarystę ir nežmoniškumą, kuriems nėra jokių pateisinimų. Jeigu reikėtų įrodymo, kad jokių teisingų karų nebūna, tai Drezdenas būtent tai ir įrodo. Jeigu reikėtų įrodymo, kad gynyba neišvengiamai virsta agresija, tai Drezdenas būtent tai ir įrodo. Jeigu reikėtų įrodymo, kad kariaujančios vyriausybės nusikaltėliškai išnaudoja savo liaudį, tai Drezdenas būtent tai ir įrodo. Tas faktas, kad prie sero Winstono Churchillio katafalko nebuvo prikabintas lapelis su užrašu „Drezdenas“, kelia įtarimus, jog šis nusikaltimas bus visiems laikams klaidingai priskirtas liaudžiai, kuri pati buvo apgavystės auka. Tai toks pat apgaulingas triukas, kokį naudoja ir federalinė Vokietijos valdžia, netaikydama senaties termino žudynėms nacizmo laikais. Kas nekaltina konkrečių žmogžudžių, tas kaltina visą liaudį.“
Taip pat skaitykite: Ulrike Meinhof. „Drezdenas”
