1936-1937 m. Ispanijoje įvyko socialinė revoliucija, savo mastais pralenkusi visas iki tol buvusias. Skirtingai nei kitose šalyse, kuriose sukilę darbininkai pateko marksistinių ir leninistinių partijų kontrolėn, Ispanijoje dauguma dirbančiųjų buvo anarchosindikalistai. Anarchistinei profsąjungai CNT (Confederación Nacional del Trabajo) tuo metu priklausė apie 2 mln. darbininkų ir valstiečių, o Iberijos anarchistų federacijai FAI (Federación Anarquista Ibérica) – apie 200 tūkst. žmonių.
1936 m. CNT kongresas Saragosoje priėmė „Libertarinio komunizmo koncepciją“, kurioje buvo numatyta sukurti komunų ir sindikatų federaciją, visuomenę be pinigų, išnaudojimo ir centralizuotos valdžios. Socialinė revoliucija prasidėjo. Į savo rankas darbuotojai perėmė daugelį privačių ir valstybinių įmonių. 1936 m. antrojoje pusėje dirbantiesiems priklausė apie 70 proc. įmonių Barselonoje ir apie 50 proc. – Valencijoje. Darbuotojų perimtose įmonėse buvo kuriami komitetai, kuriuose sprendimai buvo priimami kolektyviai, žymiai padidėjo darbo užmokestis, o pelnas darbuotojų sutarimu buvo investuojamas į švietimo bei kultūros projektus.
Dar įspūdingesnių rezultatų buvo pasiekta žemės ūkyje, kur dirbo daugiau nei pusė iš 24 mln. Ispanijos gyventojų. Valstiečiai atiminėjo žemes iš žemvaldžių ir steigė kooperatyvus, kurie radikaliai skyrėsi nuo sovietinių kolūkių decentralizuotu valdymu ir iniciatyva iš apačios. Aragone buvo įsteigta 400 žemės ūkio kooperatyvų, Kastilijoje – 300, Katalonijoje – 40. Aragone kolektyviniu žemės ūkiu netrukus užsiėmė apie 400 tūkst. žmonių – 70 proc. visų regiono gyventojų, valdžiusių 60 proc. visos dirbamos žemės. 1937 m. derlius Aragone padidėjo 20 proc., tuo tarpu daugelyje kitų vietovių jis sumažėjo dėl vykstančių neramumų.
Anarchistinei revoliucijai nesutrukdė net karinis 1936 m. liepos 17 d. frankistų maištas. Darbininkai ir valstiečiai ginklu stojo prieš fašistinių ir klerikalinių jėgų pučą. Po tris dienas trukusių mūšių fašistų maišas buvo nuslopintas beveik visoje Ispanijoje. Anarchistai tapo dominuojančia jėga, galinčia pakeisti visą visuomenę.
Tačiau anarchistinė Ispanijos revoliucija vis dėlto pralaimėjo. Kodėl?
Visų pirmą, anarchistai padarė didžiulę politinę klaidą nusprendę nukelti libertarinio komunizmo visuomenės kūrimo darbus vėlesniam laikotarpiui ir atsidėti antifašistinės koalicijos kūrimo reikalams. Iš pradžių norėta sutriuškinti maištininkus, o tik paskui užsiimti revoliuciniais pertvarkymais. Netrukus paaiškėjo, kad vieningas antifašistinis frontas buvo tik iliuzija, o socialinė revoliucija virto kruvinu karu.
Antroji Ispanijos anarchistų klaida – jie nenuvertė valdžios, o, priešingai, prisidėjo prie jos formavimo. Iš pradžių anarchistai aktyviai dalyvavo pusiau vyriausybinio Antifašistinių milicijų komiteto (Comité de Milicias Antifascistas) kūrime, o po kelių mėnesių CNT lyderiai, nepaisydami kairiojo CNT ir FAI sparno protestų, tapo Katalonijos, o vėliau – ir Ispanijos vyriausybės nariais. Antiautoritarinių anarchosindikalistų tapsmas ministrais sukėlė didžiulę sumaištį eilinių darbininkų bei valstiečių tarpe.
Trečioji anarchistinės revoliucijos nesėkmė – radikalios ekonominės pertvarkos trūkumas. Barselonos ir Valensijos darbininkai, perėmę gamyklų bei įmonių valdymą, toliau tęsė komercinę veiklą siekdami pelno ir savanaudiškų tikslų. Kai kurie ekonomistai tokią ekonominę sistemą vėliau pavadino „darbininkų neokapitalizmu“. 1936 m. spalį Katalonijos vyriausybė išleido stambių ir vidutinių įmonių kolektyvizacijos dekretą, kuriuo „legalizavo“ dalį jau kolektyvizuotų įmonių, tačiau kartu įvedė kolektyvizavimo standartus ir apribojo jo mastus. Tų pačių metų pabaigoje komunistų iniciatyva buvo pradėta ir įmonių nacionalizacija. Komunistai manė, kad nacionalizuoti, t.y. suvalstybinti įmones būtina dėl karinių tikslų, tačiau tai absoliučiai prieštaravo kolektyvizacijos idėjai. Netrukus iš darbininkų pradėta atiminėti jų užvaldytas įmones. Šis procesas ypač suintensyvėjo 1937 m. lapkritį išleidus dekretą dėl pramonės militarizacijos.
Na, o ketvirtoji nesėkmės priežastis buvo ta, kad Ispanijos anarchistams, sudariusiems antifašistinę koaliciją su stalinistinio tipo komunistais, galiausiai teko kovoti dviem frontais – ir prieš fašistus, ir prieš stalinistus. 1937 m. gegužę stalinistai Barselonoje surengė provokaciją – jų vadovaujami vyriausybiniai daliniai mėgino užimti telefoninio ryšio stotį, kurią kontroliavo CNT. Užvirė gatvės barikadų mūšiai. Anarchosindikalistai kontroliavo situaciją, tačiau nenorėdami pakenkti antifašistinei koalicijai, nesiėmė tiesioginių veiksmų prieš stalinistus. Tačiau šie tokio „draugiškumo“ neparodė – į Katalonijos sostinę įžengusi vyriausybės, kurioje tada dominavo stalinistai, kariuomenė pradėjo terorą prieš anarchistus bei kitus kairiuosius (trockistų POUM – Partido Obrero Unificación Marxista).
1937 m. rugpjūtį vyriausybės pajėgos išvaikė anarchistų vadovaujamą Aragono gynybos komitetą. Iš fronto buvo atitraukta komunistų generolo Enrique Lísterio tankų brigada, kuri sutraiškė anarchistines Aragono komunas. Trečdalis kolektyvinių ūkių buvo sugriauta, likusieji taip ir neatsitiesė po šios atakos. Vyriausybė paskelbė anarchistams ultimatumą – legalizuotis iki spalio 31 d. ir patekti griežton valstybės kontrolėn. Dalis anarchistų pasidavė, kita dalis pasitraukė į kalnus ir tęsė partizaninę kovą. Stalinistų vyriausybė POUM, CNT ir FAI apkaltino „maištu ir bendradarbiavimu su fašistais“. Po šio stalinistų smūgio „iš nugaros“ antifašistinė koalicija subyrėjo, o 1939 m. pavasarį generolo Franco fašistai šventė galutinę pergalę.
1936-1937 m. anarchistinės Ispanijos revoliucijos didvyriškumą ir tragediją vaizdo klipe „1936-ieji, ginkluoti žmonės“ („1936, un pueblo en armas“, 2000) pavaizdavo Ispanijos anarchopankų hardkoro grupė „Sin Dios“ (liet. – „Be dievų“). Vaizdo klipe daug filmuotos archyvinės medžiagos, o dainos tekste sakoma:
Biurokratai ir stalinistai vaikščiojo susikabinę rankom,
kalėjimo grandines jie ruošėsi uždėti broliams.
nes ji galėjo duoti žmonėms viską, ko jie norėjo.
Visas dainos tekstas angliškai: www.youtube.com
