Knygą „Karolius Marksas. Jo gyvenimo ir mokslo charakteristika“ 1918 m. išleido Niujorke įsikūrusi lietuvių kooperatinė spaudos bendrovė „Laisvė“. Knygos autorius – šios  bendrovės redaktorius Leonas Prūseika (tikr. Albertas Vabalas), aktyvus kairysis žurnalistas, priklausęs Lietuvių komunistų sąjungai, turėjusiai 1200 narių ir vėliau įsiliejusiai į Amerikos komunistų partiją (AKP).

Knygos pradžioje pateiktame „Autoriaus žodelyje“ L. Prūseika įvardina save kaip „lietuvių socialistų laikraštininką, kuriam diena dienon prisieina grimzti bėgamosios valandos darbuose“. 246 puslapių knygoje smulkiai aprašomas K. Marxo gyvenimas bei pagrindinės marksizmo idėjos.

Dalis knygos skirta tuometiniams marksistams būdingai radikaliai anarchizmo kritikai. Autorius atvirai niekina anarchizmo idėjas, laiko jas „nerimtomis“, „utopiškomis“, „labai kenkiančiomis šventam viso pasaulio komunistų reikalui“. Pateikiame vieną knygos fragmentą, kuriame autorius brėžia ryškią skiriamąją liniją tarp M. Bakunino (anarchizmo) ir K. Marxo (komunizmo).

Mes jau matėme, kad nuo pat Internacionalo įsikūrimo jame buvo dvi sroves. Mes jau susipažinome su tų srovių kovos istorija, bet ta kova dar labiau padidėjo, kuomet Internacionalan įstojo Mykolas Bakuninas, garsus rusų anarchistas ir agitatorius. Bakuninas surinko aplink save visus Markso priešus ir įsigeidė pakreipt Internacionalą į savo pusę. Marksas ir jo draugai ir visa generalinė taryba, žinoma, negalėjo leisti Bakuninui griauti tą viską, ką jie tokia milžiniška energija pabūdavojo. Kova tarpe Markso ir Bakunino nebuvo asmenų kova. Tai buvo dviejų principų kova.

Šios knygos skaitytojai jau kelis lygiai kartus galėjo patėmyt M. Bakunino vardą. Tas vardas turi savo vertę revoliucinio judėjimo istorijoj.

M. Bakuninas gimė Tveriaus gubernijoj, bajorų šeimynoj. Pabuvęs tūlą laiką oficieriu ir pamatęs, kad neturi pašaukimo būti caro tarnu, vyko užsienin. Ant Bakunino, kaipo ir ant Markso, padare didelę įtekmę Hėgelio filosofija. Jisai prisidėjo prie taip vadinamų kairiųjų hėgeliečių. Su Marksu pirmą kartą susitiko Belgijoj ir jau tuomet tarpe jųjų pasirodė pusėtinas nuomonių skirtumas. Prie komunistų judėjimo Bakuninas neprisidėjo, bet kuomet kilo 1848 metų revoliucija, jis visu karštumu ir entuziazmu pradėjo skraidyti po visą Europą.

Ypatingai gerai jisai jautėsi tenais, kur ėjo barikadų kova. Drezdene jisai buvo sukilimo vadovu. Už savo veikimą 1848 m. revoliucijoj Bakuninas ilgus metus turėjo išbūti kalėjimuose, iš pradžių užsieniuose, o vėliau jį išdavė caro valdžiai. Išbuvęs kelis metus Rusijos kalėjimuos, Bakuninas tapo išsiųstas Sibiro ištrėmiman. Sibiro sniegai neleido Bakunino ūpui nupulti ir, kuomet 1860 metais jam pasisekė pabėgti iš Sibiro ir vėlei atsidurti užsieniuos, jo energija nebuvo atvėsus.

Internacionalo veikime Bakuninas iš pradžios nedalyvavo. Abelnai imant, nieko pastovaus ir pamatinio jam nepasisekė sutvert. Tiktai tuomet, kada Internacionalas išaugo į didelę spėką, Bakuninui atėjo į galvą pakreipti jo veikimą į jam tinkamą vagą.

1867 m. Ženevoj įvyko suvažiavimas „taikos ir liuosybės“ draugijos, kurioj žymiausią rolę lošė buržuaziniai radikalai. Suvažiavime Bakuninas sudrožė revoliucinę prakalbą apie „anarchiją ir bedievybę“ ir sumanė pakreipt visą tą draugiją į savo pusę. Jisai galvojo padaryt iš taikos draugijos lyg ir didelį Internacionalo skyrių, bet viena: darbininkų Internacionalas nenorėjo dėtis su buržuazijos radikalais, o antra – pats Bakuninas su savo draugais turėjo greitai pasitraukti iš tos draugijos, nes ji griežtai atsisakė eit jo nurodytais keliais.

Ką daręs, ką nedaręs, Bakuninas ant greitųjų sutveria naują draugiją ir pavadina ją „Alliance de la demo cratie socialiste“ („Sąjunga socialės demokratijos“). 1868 m. ta sąjunga mėgina įstot į Internacionalą kaipo savistovė organizacija su teise tvert savo skyrius, daryt suvažiavimus ir t.t. Kadangi ta organizacija buvo pusiau slapta ir turėjo skirtingus nuo Internacionalo tikslus, tai generalinė taryba atsisakė ją priimt. Marksas su generaline taryba matė, kad Bakuninas ir jo sąjunga ateina griaut Internacionalą. Bakuninas pamėgino prisimeilint prie Markso pranešdamas jam, kad esąs jo mokinys, suprantąs, kad Marksas be galo daug padarė dėl darbininkų klasės, suprantąs, kad jisai tankiai klydęs ir t.t.

 

                     

Galų gale, matydamas, jog jam nepasiseks įpiršti savo „aliansą“ Internacionalui, Bakuninas įstojo į Internacionalą kaipo pavienis narys. Su juo įstojo ir daugelis jo draugų. Jam greitu laiku pasisekė įgyti kontrolę ant dviejų laikraščių: „Egalite“ ir „Le Progress“.

Kame gi vėrėsi skirtumai tarpe marksininkų ir bakunistų ir kodėl, net prie geriausių norų, negalima buvo sugyventi tom dviem srovėm?

Pamatinių skirtumų būta didelių. Marksininkai rėmėsi ant darbininkų klasės, organizavo ją į didžią tarptautišką pajėgą, kuri veikė ir kovojo viešai, tuo tarpu bakunistai norėjo remtis ant mišraus svieto, ant įvairių neklasinių elementų, bile tik tikėjosi, kad jų pagalba bus galima sukelti maištą, štai kodėl Bakuninas rokavo Ispaniją, Italiją ir Rusiją labiausia revoliucinėmis šalimis, nors jos buvo labiausia atsilikusios šalys.

1848 metais Bakuninas svajojo vienu užsimojimu nuversti Prūsijos, Austrijos, Rusijos ir Turkijos absoliutizmą ir, nuvertus jį, įsteigti visuotiną slavų federaciją socialės lygybes pamatais. Jisai tikėjosi, kad iš tų atžagareiviškiausių šalių galima bus padaryti pačias progresyviškiausias šalis, o kad tai įvykinti, jisai rėmėsi ne ant darbininkų klasės, bet ant „biedno svieto“. Iš tikrųjų tai buvo daugiau negu fantazija, ir tai rodė, kad Bakunino logikai visuomet trūksta kelių šulų. Jisai absoliučiai nesiskaitė su aplinkybėmis ir su faktais.

Marksas jau tuomet, 1848 metais, nurodė, kad Rusijos ir Austrijos slavai yra atžagareiviškiausi elementai, nes su jų pagalba carai ir karaliai nuslopino visus sukilimus.

Bakuninas niekuomet nepajėgė suprasti klasių kovos pamatų. Marksininkai reikalavo panaikinimo klasių, o Bakunino „alliansas“ reikalavo kokios tai „klasių lygybės“. Bakunistai negalėjo suprasti ir tos naudos, kokią neša platus, viešas darbininkų judėjimas. Bakuninas kaip buvo, taip ir pasiliko siauras konspiratorius, suokalbininkas, tikintis į mažų revoliucinių kuopelių – sektų – atskalų naudingumą. Anot Herzeno, Bakuninas visuomet sirgo revoliucijos niežų liga.

Jisai gatavas buvo nemiegot ištisas naktis, kad iškirtus kokį nors revoliucinį šposą ir padarius kokias nors slaptas sutartis. Jam be galo tiko slapti pasitarimai, sutarti ženklai ir įžadai. Nejaugi toksai žmogus galėjo tikti plačiai, viešai, nuosekliai ir revoliucinei organizacijai, kokia buvo Internacionalas?

Būdamas konspiratorium, Bakuninas tarpais buvo ir mistiku, tikinčiu į nesuvaikomas gyvenimo slaptybes. Bet religijos klausimuose Bakuninas nebuvo mistiku. Jeigu Internacionalas visai nesikišo į teologijos klausimus ir sakė, kad religija esąs privatinis žmogaus reikalas, tai Bakunino „aliansas“ savo įstatymuose sakė: „Mes esame ateistai (bedieviai). Mes reikalaujame panaikinimo dievmaldystės ir pakeitimo tikybos mokslu“. Čia irgi buvo savo rūšies sektantizmas, dėlei kurio būtų reikėję išsižadėti visų tikinčiųjų minių.

Galutinis Bakunino idealas buvo netolygus su Internacionalo idealu. Atmesdamas visus įstatymus, išėmus gamtos įstatymų, Bakuninas nepripažino net daugumos valios. Jisai, kaip ir Proudhonas, manė suorganizuot visuomenę į smulkias išdirbėjų komunas (bendrijas), susirišusias savitarpy liuosais kontraktais. Jo idealu buvo rusų „obščina-mir“, atsilikusių gyvenimo sąlygų padarinys. Taigi, Bakuninas, kaip ir Proudhonas, greičiau žiūrėjo atgal, o ne pirmyn.

Žinoma, Bakuninas buvo priešas politinės darbininkų kovos, tuo tarpu darbininkai vis labiau ir labiau turėjo užsiimt ta kova. Esant taip dideliem principialiam skirtumam argi neaišku, kad bakunistai buvo negeistini svečiai Internacionale? Jeigu prie to dar pridėti be galo nepastovų Bakunino būdą, tai argi galima stebėtis, kad generalinė valdyba atsisakė priimt „aliansą“ kaipo savistovią organizaciją.

Marksas išleido net specialią knygelę prieš „socialdemokratijos sąjungą“. Toje knygelėje jisai nurodė, kad pirmasai laipsnis darbininkų judėjimo buvo sektantiškas. Į atskiras sektas-atskalas suorganizuoti darbininkai klausė savo mokytojų ir skelbė jų mokslą. Plačiam minių judėjime, minių kovoj tos sektos nedalyvavo.

Marksas sako, kad šiuomi laiku darbininkai jau pergyveno tą išsiplėtojimo laipsnį ir nuėjo daug toliau, tuo tarpu, Bakunino organizacija vis dar negali išsinerti iš kilpų pergyventų laikų.

Tarpe marksininkų ir bakunistų prasidėjo kova, kuri pasibaigė 1872 metais Bakunino išmetimu iš Internacionalo. Jau Bazelio kongrese, 1869 m., įvyko susikirtimų tarpe vienų ir kitų. Marksas asmeniškai kongrese nedalyvavo.

Kalbant apie tų dviejų srovių kovą, reikia paminėti, jog joje buvo ir labai nešvarių ypatiškumų. Bakuninas buvo išstatytas vos ne caro agentu ir šiaip jau žmogum abejotinos doros. Gi Bakuninas vadino Marksą despotu, žydu ir t.t. Į tuos asmeniškumus, prisipliekusius prie principialės kovos, mes visiškai nesigilinsime. Mums svarbu yra nurodyt tik principialė ginčų pusė.

Leonas Prūseika. Karolius Marksas. Jo gyvenimo ir mokslo charakteristika. Lietuvių kooperatyviška spaudos bendrovė „Laisvė“, Brooklyn, N.Y., 1918.