Ernesto Che Guevaros figūra laikoma didvyriškumo pavyzdžiu, nes jis nepabijojo paaukoti gyvybės dėl savo idėjų. Šis įvaizdis įsitvirtino net tarp tų, kurie, kaip ir anarchistai, negali pritarti jo ideologijai. Tačiau egzistuoja du Che: vienas – realus, kitas – legenda. Todėl pamėginsime apžvelgti skirtumus tarp vieno ir kito. Beje, ne tam, kad demitologizuotume ikona tapusį žmogų, o todėl, kad reikalas, vardan kurio jis paaukojo gyvybę, mano nuomone, nėra teisingas reikalas.
Tokią išvadą galima padaryti knygoje (straipsnio autorius greičiausiai turi omenyje Che Guevaros žūties 30-mečiui paminėti išleistą leidinį – vert. past.) surinktos medžiagos, kuri gali atsakyti, ar Kubos revoliucija laimėjo, ar ji buvo išduota jos pačios sukurtos herarchijos. Greičiausiai leidėjas to nenorėtų, bet iš pateiktos medžiagos, iš skyriaus, skirto Che, galima pasisemti kai kurių įdomių faktų. Bet pirmiausia nereikia pamiršti, kad Castro ir Guevara Kuboje sukūrė diktatūrą, kuri savo metodais – persekiojimais, areštais, kankinimais ir žudynėmis – nesiskyrė nuo Pinocheto ir daugelio kitų diktatūrų.
Castro-Guevaros programa, kaip įprasta marksizmui, ketino socializmą įvesti iš viršaus, panaudojus valdžią. Ši strategija privatų kapitalizmą Kuboje pakeitė valstybiniu, oligarchiją – biurokratija, o diktatorių su generolo lampasais – kitu, barzdotu. Šiame perėjime nuo vienos išnaudojimo sistemos prie kitos Che suvaidino svarbų vaidmenį. Jis pateisino diktatūros būtinybę, bet bandė ją padaryti kuo „minkštesne”.
Vienas iš tekstų, puikiai iliustruojantis jo idėjas, yra laiškas, kurį jis iš Alžyro parašė Montevidėjuje leidžiamam žurnalui „Marcha”. Laiškas publikuotas 1965 metų kovo 12 dieną su antrašte „Socializmas ir žmogus Kuboje”. Jame Che Guevara pabandė parodyti, kodėl kelias į socializmą reikalauja vieningos partijos ir vieningo „komunistinio” tiesos matymo. Tiesą, anot jo, žino revoliucinio avangardo nariai, kurių misija – vadovauti masėms ir neleisti, kad žmonės „iškryptų” iš kelio. Jis tvirtina, kad masės supranta naujas vertybes, tačiau „nepakankamai”, ir todėl turi būti „tam tikru intensyvumu spaudžiamos bei stimuliuojamos”. „Tai proletariato diktatūra, kuri naudojama ne tik prieš sutriuškintą klasę, bet ir prieš atskirus individus, priklausančius nugalėjusiai klasei”. Išvertus iš Che-Castro žargono, tokie stimulai ir spaudimas reiškė kalėjimus ir žudynes.
Kalboje, pasakytoje Montevidėjaus universitete 1961 metų rugpjūčio 19 dieną (išspausdintoje laikraštyje „El Popular” rugpjūčio 20 dieną), Che gyrė Castro režimo pasiekimus ekonomikoje, nors tai buvo netiesa, nes žemės ūkio ir gyvulininkystės gamyba visur mažėjo. Toliau savo kalboje Che pareiškė: „Mes turime būti žiaurūs, mes turime bausti mirtimi kai kuriuos žmones, bet mes verčiame juos atsakyti prieš teisingumo vykdytojus”. Žinoma, jis nepaaiškino ką budeliai supranta kaip teisingumą.
Neįmanoma viename straipsnyje sudėti visko, kas rašome knygos apie Kubą dalyje, skirtoje Che. Mes tik pateiksime kelis faktus, kurie padės pažvelgti į šį personažą iš arčiau. Régis Debray buvo kartu su Che Bolivijoje 1967 kovą ir balandį. Knygoje „Pašlovinkim savo ponus”, kurią 1996 m. išleido „Gallimard” leidykla, jis pažymėjo tokius Che bruožus: „bejausmiškumą, nelankstumą ir itin didelį humaniškumą, kaip dvi to paties medalio puses”. Ir pateikė įvairius pasakojimus, demonstruojančius jo despotišką elgesį su pavaldiniais. Pavyzdžiui, legendinis Marcosas, Sierra-Maestros kolonos vadas, pareiškė autoriui: „Aš daugiau nepalaikau šito tipo. Tai pasidarė neįmanoma vien dėl to, kad jis beprotis. Jis įtikinėjo Fidelį, kad privers mane grįžti į Kubą.”
Debray iškėlė sau klausimą „Kaip atskirti mistifikuotą aukos elgesį, sutvirtintą teologinėmis vilties paieškomis, nuo sadomazochistinio elgesio”. Ir atsakė: „Labai sunku atskirti vieną nuo kito, nes abu paslėpti beviltiškumo suvokime”. Savo ruožtu meksikiečių rašytojas Jorge Castañeda, knygos „Gyventi raudonai” autorius, tvirtino, kad nenormalūs reikalavimai, kuriuos sau kėlė Che, „negalėjo būti pritaikyti kitiems be brutalios autoritarizmo dozės”. Tas pats Debray padarė išvadą, kad Guevara išvyko į Boliviją ne laimėti, o pralaimėti. Čia jis sutaria su Pierre’u Kalfonu, teigusiu, kad Che Bolivijos avantiūra turėjo tik vieną prasmę – „žavėjimąsį mirtimi, pasireiškusį taip pat dažnai, kaip ir astmos priepuoliai”.
Kalfono parašytoje Che biografijoje “Che. Ernesto Guevara. Mūsų šimtmečio legenda” autorius ypač remiasi Che pasisakymais konferencijose ir jo tekstais. Jis tvirtina, kad Che niekada nepajėgė atsikratyti idiosinkrazijos (perdėto jautrumo – vert.past.) kubiečiams, griebdamasis „absoliutizmo, kuris… stebino ir tuo pačiu metu gąsdino”. Bet kartą Che parašė sąžiningai: „Galiu pasakyti, kad nežinau nė vieno kinoteatro, nė vieno pliažo, nežinau nė vieno namo Havanoje. Aš nežinau kaip gyvena Kubos liaudis”.
Nežiūrint to, tvirtinama, kad Che neva siekė kubietiškam marksizmui suteikti etišką turinį. „Komunizmas be moralės manęs nedomina”, – sakė jis. Jis kalbėjo Debray, kad revoliucija turi turėti moralę, „kitaip, kokia joje prasmė?” Bet paradoksalu, kad į jo moralės suvokimą neįėjo pagarba kitų gyvybėi ir laisvei. Todėl, rašo Debray, kai Castro pastatė prie sienos penkis numanomus Batistos šalininkus, Che nesuabejojo ir nužudė dešimt: „Mirties bausmė nelietė tų karių sažinės”.
Savo laiške, adresuotame „Marcha” žurnalui, Che, pasakodamas, kaip formuojasi naujas žmogus diktatūros laboratorijoje (žinoma, jis naudojo kitus žodžius), aiškina, kokie, jo nuomone, egzistuoja konkretūs „moraliniai stimulai”, paremti socialistinėmis, o ne kapitalistinėmis vertybėmis. Jis paaiškina, kad tie moraliniai stimulai – tai premijos, diplomai ir kvalifikacijos įvertinimai. Į akis krinta konceptualus ir etinis Che skurdumas. Juk svarbiausias moralinis stimulas revoliucionieriui – tai laisvės ir teisingumo gynimas, o ne kažkoks diplomas, kurį reikia įrėminti ir kabinti ant sienos.
Net jei sutiktume, kad Guevara norėjo suteikti kubietiškam marksizmui etinį turinį, jo veiksmai vis tiek prieštarauja bet kokiems ketinimams humanizuoti revoliuciją. Priešingai, jo elgesio logika paaiškinama Guevaros kredo: „Neapykanta, kaip kovos faktorius, nesutaikoma neapykanta priešui, kuri peržengia žmogiškumo ribas ir paverčia žmogų efektyvia, neeiline, šalta žudymo mašina”.
Psichikos nukrypimai itin sustiprėja, kada žmogus patenka į valdžią. Ten jie gali prikrėsti neįsivaiduojamų eibių. Tą labai aiškiai pademonstravo Hitleris ir Stalinas. Nors Che iki tokio lygio ir nenusirito, o tik duodavo įsakymus ką nors sušaudyti, jo veikla rodo, kad pats jis nesiekė savo mito aukštumų.
Pabaigai norėčiau pateikti visiškai kitokią – revoliucinę, bet ne autoritarinę, o libertarinę poziciją. Anarchistas Errico Malatesta, neigdamas neapykantą kaip veikti skatinantį motyvą, yra pareiškęs: „Neapykanta negimdo meilės, neapykantos pagalba negalima atnaujinti pasaulio. Neapykanta paremta revoliucija viską uždusins arba sukurs naują engiančią santvarką, kuri šį kartą vadinsis anarchistine – panašiai kaip dabartinės vyriausybės, kurios vadinamos liberaliomis, bet anaiptol nenustoja engti ir sukelia tokias pat pasekmes, kaip ir bet koks kitas politinis engimas. Štai kodėl aš norėčiau būti nugalėtas, jei pergalės vardan aikštėse prireiks statyti giljotinas.”
El Libertario. Organo de la Federacion Libertaria Argentina. N.42. Octubre-noviembre de 1998.
Iš http://aitrus.info vertė E.B.
