Didžiojoje Britanijoje minimas protesto prieš pagalvės mokestį, vadinamojo „Poll Tax Revolt”, dvidešimtmetis. Šios šalies istorijoje tai buvo aršūs pilietiniai protestai, užbraukę politinę Margaret Thatcher karjerą.

Apie pagalvės mokestį konservatoriai prakalbo per 1987 m. rinkiminę kompaniją. Mokestis iš esmės keitė vietinių mokesčių sistemą. Anksčiau pagrindinis vietos biudžetų papildymo šaltinis buvo mokestis už nuosavybę, kuriuos mokėjo savininkai, pasiturinti klasė. Nuo šiol mokėti turėjo visi. Toriai žinojo, kad reforma bus nepopuliari, bet tikėjosi, kad rinkėjų pyktis bus nukreiptas prieš leiboristus, kurie kontroliavo vietines administracijas. Žodžiu, karas tarp konservatorių vyriausybės ir municipalitetų vyko visą geležinės ledi valdymo laikotarpį.

Prieš ateinant į valdžią Thatcher, į vietinius biudžetus patekdavo daugiau nei 60 procentų nuo bendros mokesčių sumos, o 1990-ųjų pradžioje liko tik 18 proc. Didžiausią rezonansą konflikto istorijoje sukėlė Didžiosios Londono tarybos, kuriai vadovavo leiboristas Kenas Livingstone’as. paleidimas 1985 metais. Po 13 metų leiboristams grįžus į valdžią, miesto savivalda bus atkurta, o rinkimus torių siaubui laimės vėl tas pats „Raudonasis Kenas”.

Nors, kaip buvo minėta ankščiau, apie mokesčio įvedimą ėmė kalbėti jau 1987-aisiais, tačiau tik po poros metų „Poll Tax” tapo svarbiausia politinių diskusijų tema. Priežastis paprasta – artėjo nauji finansiniai metai. Nuo 1990 metų kiekvienas pilietis turėjo užsiregistruoti valdžios organuose pagal gyvenamą vietą ir gauti mokesčių mokėtojo numerį. Kuo labiau artėjo ši data, tuo aiškesnis darėsi to įstatymo asocialumas. Thatcher šeima dėl šios naujovės sutaupė 2300 svarų sterlingų, o paprasta darbininkų šeima turėjo mokėti 640 svarų sterlingų (virš tūkstančio JAV dolerių) kasmet.

1989 metų lapkričio 25 d. Mančesteryje įvyko steigiamoji Britanijos pagalvės mokesčio priešininkų federacijos konferencija. Dalyvavo du tūkstančiai delegatų, tarp jų – 15 parlamento narių leiboristų. Jie nusprendė ateinantį pavasarį surengti nacionalinę kampaniją prieš „Poll Tax” įvedimą. Tarp konferencijos delegatų išsiskyrė dvi frakcijos. Artimi oficialiai leiboristų pozicijai nuosaikieji „Poll Tax” priešininkai, nenorėję boikoto kampanijos, ir radikalai. Pastarųjų stovyklą sudarė trockistų grupuotė „Militant”, kairieji leiboristai ir profsąjungų aktyvistai. Tarp kitko, vėliau į federaciją įsijungė kelios profsąjungos su visais savo nariais.

Kampanija prasidėjo 1990 kovo 31 dieną surengtu mitingu Trafalgaro aikštėje Londono centre. Į akciją išėjo milžiniškas žmonių skaičius – apie 200 tūkstančių. Iki 2003 metų, kai į demonstraciją prieš intervenciją į Iraką susirinko 230 tūkstančių, ši manifestacija buvo laikoma didžiausia šalies istorijoje. Kai kolona pasiekė Trafalgaro aikštę, prasidėjo susirėmimai su policija. Organizatoriai nepajėgė kontroliuoti minios. Prasidėjo masiški susirėmimai su riaušių policija ir prabangių parduotuvių pogromai.

Valdžios reakcija į kovo 31 dienos įvykius buvo isteriška. Ji pareiškė kad protestai prieš pagalvės mokestį kelia grėsmę demokratijos institucijoms. Leiboristai pasmerkė agresiją ir smurtą, gynybinę poziciją užėmė netgi pati federacija – visą kaltę ji suvertė anarchistams.

Tačiau netrukus antrojo Trafalgaro mūšio (taip kovo 31 dienos įvykius pakrikštijo spauda) „organizatorių” paieškos buvo pamirštos.

Po savaitės šalį apėmė nauja mokesčio boikoto kompanija. Kai kuriuose regionuose raginimą registruotis ignoravo iki 30 procentų gyventojų, jau nekalbant apie patį mokesčio sumokėjimą. 27 procentai Londono gyventojų neįmokėjo į iždą nė penso. Anot statistikos, mokėti šį mokestį atsisakė 18 milijonų žmonių visoje šalyje.

Kampanijos iniciatoriai sugalvojo tris protesto formas. Visų pirma mokesčių mokėtojus buvo raginami nesiregistruoti. Antra – užginčyti mokesčio dydį teisme ir taip atidėti mokėjimą. Pagaliau, kai teismas visgi patvirtindavo mokesčio dydį, buvo raginama atsisakyti jį mokėti iš principo. tada galėjo būti iškelta byla, o mokesčių nesumokėjęs žmogus galėjo būti areštuoti. Vienok dėl didelio tokių bylų skaičiaus žmones, pakliuvusius už tai į kalėjimą, buva galima suskaičiuoti ant pirštų.

Pats žinomiausias nuteistasis už atsisakymą mokėti mokestį greičiausiai buvo Terry’is Fieldsas – parlamento narys nuo leiboristų partijos. Jį nuteisė 60 dienų kalėjimo. Beje, vėliau T. Fieldsą pašalino iš partijos ir jis nuėjo pas trockistus.

Tačiau T. Fieldso istorija greičiau išimtis. Pati valdžia konstatavo, kad kalėjimų infrastruktūra techniškai negali už grotų laikyti tokios žmonių masės. Pavyzdžiui, Pietų Jorkšyro policija nusiuntė Skotland Jardui laišką su prašymu leisti neareštuoti „Poll Tax” nesumokėjusių žmonių, nes tai „fiziškai neįmanoma dėl didelio pažeidėjų skaičiaus”.

Faktas, kad mokesčio nemokantys žmonės (demonstratyviai pažeidžiantys įstatymą) lieka laisvėje, buvo geras pavyzdys kitiems. Pagaliau reikia priminti, kad buvo 1990 metai. Ką tik griuvo Berlyno siena, Pekine maištavo studentai. Visur žmonės patikėjo, kad gali kurti istoriją. Nenuostabu, kad šiuolaikinėje britų literatūroje 1990 metų kampanija romantizuojama kaip stebuklingas visuotinės vienybės epizodas kovoje už pamatines žmogaus teises.

Didėjantis projekto nepopuliarumas iš karto paveikė padėtį valdančioje partijoje. Ministrų taryboje 3 kartus buvo siūloma panaikinti naująjį įstatymą. Tris kartus premjerė atsisakė.

Kaip tik dėl to partijoje susikūrė stipri opozicija. 1990 metų lapkričio 22 dieną dauguma kabineto narių balsavimo būdu nusprendė pakeisti pirmininkę. M. Thatcher buvo priversta palikti Dauning strytą. Naujasis premjeras Johnas Majoras mokestį atšaukė. Taip pasibaigė „Poll Tax Revolt” istorija

Tačiau istorija būtų nepilna, jei nepaminėtume dviejų kampaniją lydėjusių reiškinių.

Pirmiausia reikia paminėti anarchistinę grupę „Class War Federation” („Klasių kovos federaciją, CWF). Ši savo estetika „post punk” stiliui artima iniciatyva gimė dar iki „Poll Tax”, bet tikrąją šlovę jai atnešė 1990-ųjų pavasario įvykiai. Grupės populiarumas buvo neabejotinas, jos lyderius kvietė į BBC, įžymūs politiniai šou ir t.t. Politologijos požiūriu CWF bumas buvo nonsensas. Visa anarchistų grupuotės programa buvo grindžiama menku šūkiu „Bash the Rich” („Suėsk turčių”). Idėjinę doktriną atstojo prievartos prieš buržujus ir policininkus kultas. Karališkos šeimos narių „Klasių kovos” aktyvistai nevadino kitaip nei „supisti parazitai”.

Bet tai buvo absoliučiai naujas, politikoje nežinomas stilius. Tuo metu kai visos didžiausios politinės jėgos draugiškai smerkė muštynes su policija, „Klasių kova”, priešingai, svaigo nuo fakto, kad jų nariai buvo pirmosiose mušeikų gretose. Grupės nuomone, jie buvo Britanijos darbininkų klasės didvyriai. „Taigi kieta – įpisti kopui”, – teisino jie savo elgesį.

„Klasių kova” turėjo daugybę garbintojų. Thatcher reforma į gatves išvedė tą visuomenės dalį, apie kurią politinis Anglijos elitas nieko nežinojo. Tai buvo ilgamečiai bedarbiai, benamiai, emigrantų vaikai, vienišos mamos, jokių šansų įsidarbinti neturintis jaunimas, atsitiktinius darbus dirbantys padieniai darbininkai, studentai, bohema. Žurnalistai juos paniekinamai vadino „žemiausiaja klase” („Underclass”). Tačiau turėjo pripažinti, kad politinės „marginalios grupės”, pvz., „Klasių kova” jų tarpe atrado savo socialinę bazę.

Apie „Klasių kovos” grupę skaitykite: Stewart Home. Kultūros antpuolis. „Klasių kova“

Maksimas Bankeris

Iš http://livasprava.info vertė E.B.