„Raudonoji pagalba“ – tai 1922 m. Kominterno iniciatyva įsteigta tarptautinė organizacija, siekianti apsaugoti dirbančiuosius nuo politinių persekiojimų. Ji teikė materialinę, juridinę, moralinę paramą politiniems kaliniams, politiniams emigrantams ir jų šeimoms, žuvusių revoliucionierių šeimoms – nepriklausomai nuo jų partiškumo.

Įvairiose šalyse „Raudonoji pagalba“ buvo vadinama skirtingais pavadinimais: Anglijoje – International Class War Prisoners Aid, Vokietijoje – Rote Hilfe, JAV – International Labor Defence, Italijoje – Soccorso rosso, TSRS – Международная организация помощи борцам революции (МОПР), Prancūzijoje – Secours Rouge, Suomijoje – Punainen Apu. 1922-1925 m. „Raudonosios pagalbos” komitetui vadovavo lenkas Julianas Marchlewskis, 1925-1927 m. – vokietė Clara Zetkin, 1927-1937 m. – rusė Jelena Stasova.

1932 m. pasaulinę „Raudosios pagalbos” organizaciją sudarė apie 14 mln. žmonių, o gausiausia, žinoma, buvo TSRS organizacija – 9,7 mln. narių. 1937 m. centrinė vadovybė buvo perkelta iš Maskvos į paryžių, o 1939 m. ji iširo, nors atskirose šalyse „Raudonosios pagalbos” organizacijos veikė toliau. Jos veikia ir šiandien. Tai tarptautinis „Raudonosios pagalbos” centras, Vokietijos „Rote Hilfe”, keletas „Raudonosios pagalbos” organizacijų Lotynų Amerikos šalyse.

 „Raudonosios pagalbos” organizacija (kartais vadinama „Liaudies pagalba“), įkurta politiniams kaliniams remti, tarpukaryje veikė ir Lietuvoje. Juk dešiniųjų garbinamas A. Smetonos režimas, atėjęs į valdžią karinio perversmo keliu, visą savo gyvavimo laikotarpį persekiojo kitaminčius. Vieni buvo žudomi karo lauko teismų sprendimais, kiti įkalinami, treti (pavyzdžiui, streikuoti išdrįsęs darbininkas Petras Kasperavičius) tiesiog užmušami per tardymus.

Štai Petro Kasperavičiaus istorija. 1937 m. vasario 9 d. masinių Kauno darbininkų streikų metu policija prie Darbo rūmų suėmė keliasdešimt aktyvių streiko dalyvių, tarp jų ir viešųjų darbų darbininką Petrą Kasperavičių, kuris buvo nežmoniškai sumuštas ir įmestas į kalėjimą. Kalėjimo administracija slėpė nuo visuomenės P. Kasperavičiaus sveikatos būklę, neprileido prie jo artimųjų, nepriėmė jam perduodamų vaistų ir pati jo negydė. 1937 m. vasario 23 d. P. Kasperavičius mirė. Vengdama darbininkų sujudimo kalėjimo administracija palaidojo jį slapta. Vietos, kur buvo užkastas jo kūnas, išsiaiškinti nepavyko.

Dabartinė Lietuvos istoriografija „Raudonosios pagalbos” organizaciją pateikia kaip svetimos valstybės agentų tinklą, ruošusį kelius Lietuvos okupacijai. Žaidžiama ir antisemitine korta – nurodoma, kad „Raudonsios pagalbos” nariai ir rėmėjai buvo beveik vien žydai (pateikiamas net skaičius – 60 proc. žydų).

Vis dėlto nereiktų šios organizacijos nurašyti vien dėl „komunistinių šaknų”. Taip, akivaizdu, kad toje organizacijoje žymią įtaką turėjo pogrindinė Lietuvos komunistų partija. Bet „Raudonoji pagalba“ tuo metu buvo bene vienintelė organizacija, besirūpinanti ir šelpianti politinius kalinius bei jų šeimas. O politinių kalinių smetonmečiu buvo ne tiek jau mažai. Per 14 metų trukusį Smetonos režimą beveik 9 metus (su nedidelėmis pertraukomis) veikė 3 koncentracijos stovyklos. Varnių, Dimitravo ir Pabradės konclageriuose buvo kalinami beveik 2 tūkst. kalinių. O kur dar jų šeimos ir represuoti, tačiau neįkalinti darbininkai?

Šiandien, kai Lietuvoje vėl turime politiniais motyvais persekiojamų žmonių (teisiamų vadinamojoje sausio 16-osios byloje), „Raudonosios pagalbos“ patirtis vėl pasidarė aktuali. Šia proga norėčiau paviešinti kelis antifašistinius šios organizacijos plakatus.

P.S. Anarchistai turi kitą politinių kalinių gynimo ir šalpos organizaciją – „Juodąjį anarchistų kryžių”.

Parengė Moliūgėlis