„Aš žinau, kad jeigu mane sučiups, tai būtinai pakars, todėl ruošiuosi priešintis ir net nusišauti...” (F. Svarsas)
1905 metų sausis Rusijos imperijos (Latvija tada priklausė Rusijos imperijai kaip Kuršo, Lifliandijos ir Vitebsko gubernijos dalis) istorijoje pažymėtas reikšmingu socialiniu sprogimu – Pirmosios Rusijos revoliucijos pradžia. Postūmiu, pasitarnavusiu masiniams veiksmams su politiniais lozungais, tapo darbininkų demonstracija Sankt Peterburge, sušaudyta sausio 9 dieną, žinoma „Kruvinojo sekmadienio” pavadinimu.
Po trijų dienų Rygoje ir Varšuvoje prasidėjo protesto ir solidarumo streikas. O kitą dieną, sausio 13-ąją, Rygoje prie tilto per Dauguvą, kariuomenė ir policija ima šaudyti į daugiatūkstantinės demonstracijos dalyvius. 73 žmonės žuvo, daugiau nei 200 buvo sužeisti. Po žiauraus darbininkų demonstracijos nuslopinimo streikai Latvijoje vyko visą sausį ir vasarį, kaimuose prasidėjo dvarų ir pilių padeginėjimai. Latvijos socialistai, be kitų reikalavimų, iškėlė ir Latvijos autonomijos reikalavimą.
Visa virtinė per imperiją nuvilnijusių streikų bei manifestacijų privertė valdžią daryti nuolaidas. 1905 metų spalio 17 dienos manifestas dovanojo pilietines teises (asmens neliečiamybę, sąžinės, žodžio, susirinkimų ir sąjungų laisvę). Bet atšilimą netrukus pakeitė žiauri reakcija. Latvijoje pasirodė baudėjų būriai. Šimtai darbininkų protestų dalyvių buvo nužudyti, tūkstančiai ištremti į Sibirą arba pabėgo į užsienį (į Angliją, Ameriką, Australiją), kur daugelis tesė aktyvią politinę veiklą.
1905 metais kelios dešimtys LSDDP (Latvijos socialdemokratų darbininkų partijos) Rygos organizacijos kovotojų, vadovaujamų Piotro Piatkovo (žinomo kaip Piteris Dailininkas, kurio tikras vardas Janis Žaklis), norėdami išlaisvinti įkalintus draugus, užpuolė centrinį miesto kalėjimą. Kitais metais ta pati grupė užpuolė slaptosios policijos departamentą ir išlaisvino Fripsą Svarsą.
Vėliau P. Piatkovas išvyko į Suomiją, kur kartu su kitais draugais vykdė eksproprijacijas. Didesnė jų įgytų lėšų dalis atiteko V. Uljanovui. Tačiau nepaisant tokios aktyvios P. Piatkovo veiklos socdemų gretose, tarp jų ir Piatkovo tais pačiais metais kyla nesutarimų. Socialdemokratų noras atsisakyti ginkluotos kovos ir pakeisti jas parlamentinėmis diskusijomis Piatkovui pasirodo nepriimtinas, ir jis kartu su dešimtimi kitų buvusių socdemų įkuria anarchokomunistų grupę „Pats – vards un darbs!” (Pats – žodis ir darbas!). (Šis perėjimas į „menševikų ir anarchistų” stovyklą galbūt ir yra ta priežastis, dėl kurios tarybiniais metais Piatkovo veikla buvo nutylima.)
Policininkams Rygoje nužudžius du grupės narius (Aną Caunę ir Karlį Krievinšą), Piatkovas, Svarsas ir kai kurie kiti draugai pasitraukė į JAV, kur tęsė eksproprijacijų praktiką. Tokiu būdu jie rėmė augantį latvių anarchistinį judėjimą, suimtus politinius kalinius ir anarchistinius leidinius. 1908-1913 metais Niujorke buvo leidžiamas žurnalas „Briviba” („Laisvė”), o 1911-1914 metais Paryžiuje – „Melnais Karogs” („Juodoji vėliava”).
Greta kvietimo priešintis valdžiai ir siekti socialinio teisingumo tuose leidiniuose daug dėmesio buvo skiriama tautų apsisprendimo ir nepriklausomybės klausimui: „Nepaliaujamai kovodami prieš eksplouataciją, – 1903 m. gruodį laikraštyje „Melnais Karogs” rašė tūlas Sampo, – prieš jos pamatą – privačią nuosavybę ir jos ramstį – valstybę, mes tuo pat metu pasisakome už mūsų tautos nepriklausomybę ir laisvą vystymąsį. Nėra ir negali būti jokio kito nacionalinio klausimo sprendimo”.
Tuo metu Londone, savotiškoje revoliucionierių sostinėje, virė audringa veikla. 1909 metų pradžioje Latvių politiniai emigrantai įkūrė anarchistinę grupę „Liesma” (Liepsna), pasižymėjusią internacionaline sudėtimi – iš trijų dešimčių narių tik penki buvo latviai.
Ant Temzės krantų įsikūrusių latviai kovinį krikštą gavo 1909 metų sausio 23 dieną. Du kovotojai – Jekabas Lapidus ir Paulius Hefeldas – tą dieną Londono Totenhemo rajone pabandė užpulti vietinio gumos fabriko automobilį, kuriame sėdėjo buhalteris. Užšokę ant riedančio automobilio pakojų, anarchistai iš arti šovė ir sužeidė buhalterį bei vairuotoją. Jie pagrobę lagaminą su 80 tūkstančių svarų sterlingų ir bandė sprukti. Tačiau užpuolikai nenumatė tos aplinkybės, kad šalia fabriko įsikūręs policijos skyrius.
Iišgirdę šūvius, išpuolė konstebliai Tyleris ir Newmanas. Jie nusivijo užpuolikus fabriko automobiliu, kurio vairuotojas buvo tik nesunkiai sužeistas. Tikėdamiesi išsigelbėti, eksproprijuotojai įšoko į pro šalį važiavusį tramvajų ir privertė šį važiuoti visu greičiu be sustojimų. Po neilgų gaudynių policija įvijo anarchistus į Činkfordo – nuosavų kotedžų, apsuptų aukštomis tvoromis, – rajoną. Sužeistas į šoną Hefeldas nepajėgė perlipti sienos ir, nenorėdamas pasiduoti policijai gyvas, mėgino nusišauti. Kalėjimo ligoninėje jis išgyveno dar tris savaites ir tik prieš mirtį ištarė vieną frazę: „Mano mama Rygoje...”
Jo draugą policininkai įvijo į tuščią kotedžą, iš kur jis atsišaudė kelias valandas, kol nežuvo (neaišku, ar nuo savo, ar nuo policininko kulkos). Pas jį buvę pinigai sugrąžinti fabrikui. Bandymas juos pagrobti kainavo pačių anarchistų gyvybes, žuvo policininkas ir atsitiktinai po ugnimi pakliuvęs dešimtmetis berniukas, sužeista dar pora dešimčių žmonių. Tada Londono policija dar nežinojo, kad užpuolimą įvykdė grupės „Liesma” nariai, gavę airių partijos „Sinn Féin”, kurios šalininkai dirbo Totenheme, nurodymus. Šios aplinkybės Skotlandjardui paaiškėjo tik 1910 metų pabaigoje, kai visa Anglijos policija bandė sugauti įžūlią latvių gaują, apiplėšusią juvelyrinių dirbinių parduotuvę Londono Ystendo rajone.
1910 metų naktį iš gruodžio 16 į 17 vienas iš Londono Ystendo gyventojų išgirdo įtartiną triukšmą Hario juvelyrinėje parduotuvėje ir iškvietė policiją. Patikrinti pranešimo atvyko budintis penkių policininkų patrulis, pagal to meto tvarką ginkluotas tik lazdomis. Atvykusiems policininkams atidarė kažkoks žmogus, kuris, atrodo, nieko nesuprato ir atsitraukė laiptais gilyn į butą. Grupės vyresnysis, seržantas Bentley‘is ir jo pavaldiniai įėjo vidun... ir tuo metu į juos iš visų pusių ėmė šaudyti. Londono „bobiai” susidūrė ne su įprastais vagišiais, o su šaltakraujais latvių revoliucionieriais, 1905 metų revoliucijos veteranais. Latviai, nesusimąstydami ką daro, paguldė penkis beginklius policininkus – tris užmušė, o du sužeidė. Anglijai tai buvo neregėtas atsitikimas, ant kojų sukėlęs visą Londono policiją, bet anarchistams pavyko pasislėpti (Winstonas Churchillis, tuo metu vidaus reikalų ministras, įsakė juos surasti ir nužudyti).
Gruodžio 17-osios ryte Skotlandjardo sekliai ėmė tikrinti namus apiplėšimo rajone. Po kelių valandų viename iš nuomojamų butų Grovstryte rado mirusio nuo žaizdų vieno iš užpuolikų lavoną (per beprotišką naktinį susišaudymą jis matyt buvo sužeistas savo draugų), o taipogi ištisą sandėlį ginklų ir propagandinės literatūros latvių, rusų ir airių kalba.
Policija greitai nustatė žuvusio asmenybę – tai Georgas Gardsteinas (tikrasis vardas Janis Stencelis), nuomojęs butą kartu su draugais žemiečiais Svarsu ir Piatkovu. Buvo siūlomas apdovanojimas už informaciją apie Piatkovą, Svarsą ir kažkokią moterį, kurią išvakarėse matė su žuvusiuoju. Reidai ir anarchistų areštai nieko nedavė – iš areštuotųjų policija nieko neišpešė, o patys kaltininkai tuoj po apiplėšimo pasislėpė. Vėlų naujųjų 1911 metų sausio 1 dienos vakarą į Skotlandjardo būstinę atvyko toks Charlesas Perelmanas (pagal kai kuriuos duomenis, jis buvo caro ochrankos agentas, sekęs Svarsą ir Piatkovą) ir pranešė, kad ieškomas Svarsas, jo draugas Janis Vatelis (žinomas ir Josifo Marxo bei Joškės Sokolovo vardais). Jis įtarė, kad Piatkovas slepiasi Sidnėjaus gatvės Nr. 100 name, kur gyvena Betsy Gershon – Vatelio-Sokolovo meilužė.
Kitą dieną prie nurodyto namo pasirodė civiliais rūbais apsirengę policininkai, kurie tyliai, be nereikalingo triukšmo evakuavo gyventojus. Vienai iš kaimynių nekaltu pretekstu pavyko išvilioti ir pačią Betsy Gershon. Tuo metu rajone buvo telkiamos policijos pajėgos, vadovaujamos superintendanto Johno Ottaway‘aus ir inspektoriaus Frederico Wensley’io (veterano, tyrusio legendinio Džeko Skerdiko bylą). Daugiau nei 200 ginkluotų „bobių” apsupo namą iš visų pusių, pasislėpdami artimiausiose parduotuvėse bei skersgatviuose ir taip atkirsdami anarchistams visus kelius pasitraukti.
Sausio 3-osios rytą su pasiūlymu pasiduoti pas apgultuosius buvo pasiųstas seržantas Benas Leesonas. Kaip atsakas iš buto nuaidėjo pirmi šūviai, sužeidę Leesoną. Policija atidengė atsakomąją ugnį. Taip prasidėjo įžymioji Sidnėjaus gatvės apgultis. Dvi valandas policija šaudėsi su anarchistais, ginkluotais trimis mauzeriais. Pasekmė – penki policininkai žuvo ir dar trys dešimtys sužeistų! Policijos duomenimis, niekas iš šimtų policininkų, kariškių ir net atsitiktinių žioplinėtojų nebuvo sužeistas, tik seržantas Leesonas. Tačiau tai greičiausiai oficiali britų valdžios klastotė, siekianti nuslėpti savo gėdą – jau kitą dieną laikraščiai kandžiai rašė „apie didžiulę Londono policijos operaciją, per kurią nepavyko įveikti dviejų rusų”, o pats Winstonas Churchillis gavo „Sidnėjaus gatvės Napoleono” pravardę.
Susiklostė anekdotiška padėtis – du (galbūt trys) latviai su mauzeriais kovojo prieš visą Londono policiją. Po kelias valandas trukusių nesėkmingų policijos bandymų ką nors padaryti, į mūšio lauką atvyko škotų gvardija, skirtingai nei policininkai, ginkluota šautuvais ir kulkosvaidžiais. Nusižengdamas protokolui, asmeniškai į Sidnėjaus gatvę atvyko ir vidaus reikalų ministras Churchillis. Stebėdamas susišaudymą iš greta esančios parduotuvės ir išklausęs Wentsley’io bei Ottaway’aus raportus, ministras įsakė atgabenti lauko artileriją ir, jei reikės, paversti velnio namą griuvėsiais.
Vis dėlto galų gale Churchillis nusprendė pirmiau pabandyti šturmuoti, o artileriją panaudoti vėliau. Tuo tarpu buvo sužeisti dar šeši policininkai. Škotų gvardiečiai su šautuvais užėmė pozicijas. Bet likus kelioms minutėms iki šturmo iš pastogės langų ėmė rūkti juodi dūmai. Šios istorijos tyrinėtojai , „su tam tikru įsitikinimu” tvirtina, kad namą padegė patys apgultieji, tikėdamiesi pasinaudoti gaisru ir jį lydinčia sumaištimi kaip priedanga veržiantis iš apsupties.
Vienas iš anarchistų pažvelgė per langą (galbūt ieškojo atsitraukimo kelių) ir buvo nukautas dešimčių šautuvų ir pistoletų salve. Iš degančio namo buvo šaudoma dar valandą. Kai atvyko gaisrininkai, Churchillis neleido jiems gesinti, kol negriuvo viršutinių aukštų pertvaros. Tik tada policija atsargiai įėjo į namą. Rūkstančiuose griuvėsiuose rado du apdegusius lavonus – šūviu į galvą prie lango nušautą Vatelį ir uždususį Svarsą. Po jo kūnu rasti du mauzeriai.
Pasibaigus apgulčiai Churchillis davė įsakymą pradėti masinius latvių socialdemokratų ir anarchistų areštus. Buvo skelbiama, kad jie ruošė juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą. Areštavo šimtus žmonių, bet parodomąjam procesui atrinko keturis, tarp jų – dvidešimt penkerių politinį emigrantą Janį Petersą, vėliau kūrusį bolševikų VČK (žuvęs Svarsas-Dumieksas buvo jo pusbrolis). Tyrimas tęsėsi beveik pusmetį. Procesą lydėjo daugybė triukšmo – „Pakarti! “, „Gėda žudikams!”, „Policininkų šeimos neteko maitintojų!”, „Mirtis plėšikams ir žudikams!”. Pasigirdo ir teisingų balsų – „Skurdas juos pribertė!”
Viena iš suimtųjų gynėjų buvo Churchillio pusseserė Clare Sheridan. Skotlandjardas neturėjo liudininkų, tad areštuotų latvių advokatams leido pašalinti įtarimus dėl priklausymo nusikalstamai grupei. Ginamieji buvo išteisinti „dėl įkalčių trūkumo”. 1911 metų gegužės mėnesį jie visi buvo išlaisvinti – išskyrus Svarso draugę Vasiljevą, nuteistai 2 metams kalėjimo, bet paleistai po šešių savaičių pateikus apeliaciją.
Skaitant šiandien tų įvykių chroniką, galima baisėtis, kaip lengvai anarchistai imdavo šaudyti gindamiesi ar puldami. Tačiau verta atminti, kad anų dienų įvykių negalima vertinti vadovaujantis šių dienų sampratomis. Kaip mes šiandien pažiūrėtumėme į pranešimą, kad Londono centre artilerija su žeme sulygino namą, kad ir užimtą „teroristų”? Arba, pavyzdžiui, kad demonstracija Sankt Peterburgo ar Rygos centre išvaikyta kariuomenės, o šimtai žmonių sužeisti ir nužudyti? Arba, kad britų vyriausybė nurodė statyti koncentracijos stovyklas ir suvaryti į jas taikius gyventojus (tuo metu tai vyko Pietų Afrikoje)? Tai irgi siaubinga. Laikai keičiasi – keičiasi ir sampratos, kuriomis grindžiamas tarpusavio supratimas visuomenėje.
Anarchistai, nežiūrint ankstesnės orientacijos į tiesioginį veiksmą ir panieką oficialioms teisingumą vykdančioms institucijoms, senai pripažino smurto prieš nekaltus žmones klaidingumą ir nepriimtinumą. Anarchistų veiklos ginklais senai tapo propaganda ir asmeninis pavyzdys, o ne revolveris ir bomba. Smurtą pateisina tik savigynos būtinybė ginantis nuo valdžios represijų ar nacistų savivalės. Mes, anarchistai, nuosekliai pasisakome už taikų sambūvį su tais, kurie vadovaujasi principu „Vieno laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė!”
Iš http://left.lv vertė E.B.
