LGBT – inicialai, sutrumpinimas, žymintis gėjus, lesbietes, biseksualus ir transeksualus. Šiuo metu daugelyje civilizuotų šalių šie žmonės jau turi dalį įprastų žmogaus teisių, yra toleruojami, o kai kuriose netgi turi teisę į santuoką. Visa tai pasiekta ilgu kovos už pripažinimą ir toleranciją keliu. Kokia šios kovos istorija?
Senovės Egipto civilizacija – viena seniausių mums žinomų. Senovės Egipto senosios karalystės laikais ir gyveno seniausia istorikams žinoma homoseksualų pora – Chnumchotepas ir Nianhkchumas. 1963 metais egiptologas Ahmedas Moussa, tyrinėdamas karaliaus Uro piramidę, atrado po ja seną mastabą, daug senesnės dinastijos kapavietę, kur ir buvo palaidota ši porelė. Chnumchotepas ir Nianhkchumas buvo karališkieji tarnautojai, ir tai yra tam tikras įrodymas, jog Senojoje Karalystėje homoseksualai buvo toleruojami.
Chnumchotepas ir Nianhkchumas XXV/XXIV amžiai prieš mūsų erą
Senovės Graikijoje homoseksualumas buvo visiškai įprastas ir toleruojamas reiškinys. Dažnai vienas iš homoseksualų buvo žymiai jaunesnis už kitą (tai buvo vadinama pederastija), kartu gyvenant vyresnis homoseksualas perduodavo savo žinias ir įgūdžius jaunesniam, mokė įvairių mokslų, filosofijos.
600-aisias metais prieš mūsų erą Sapfo Lesbietė (Sapfo iš Lesbo miesto), garsi graikų poetė ir miksolydinės dermės kūrėja, parašė eilėraščių rinkinį, skirtą mylimai moteriai. Terminas „lesbietė“ virsto bendriniu pavadinimu homoseksualioms moterims.
Nors ir graikai toleravo homoseksualumą, tačiau labai griežtai žiūrėjo į „moters“ vaidmenį atliekančius „pasyvius“ vyrus, netoleravo transvestitų. Taip pat nebuvo įmanoma susituokti su vyru, tačiau buvo įteisinta kitokio tipo partnerystė. Manoma, kad Aleksandaras Makedonietis greičiausiai buvo biseksualus.
Žymusis graikų filosofas Platonas paliko nemažai savo apmąstymų homoseksualumo tema. Darbe „Puota“, skirtame meilės tematikai, jis tikina, kad tikra meilė gali būti tik tarp vyrų, ir moterys skirtos tik giminės tęsimui. Visgi kituose darbuose jis taip pat rašo, jog grynasis homoseksualumas yra kenksmingas bendruomenėje, nes jei visiškai nesantykiaujama su priešinga lytimi, visuomenė ima nykti.
Raudonfigūrė graikų amfora, vaizduojanti homoseksualius santykius
Senovės Roma – pirmoji mums žinoma valstybė, kurioje buvo įteisintos gėjų santuokos (maždaug nuo 27 m. pr. mūsų erą). Buvo imperatorių, viešai susituokusių su vyrais. Taip pat yra išlikę duomenų, kad Respublikos laikų diktatorius Cezaris turėjo homoseksualių romanų.
Visgi, kaip ir Senovės Graikijoje, nebuvo toleruojami „moteriški“ vyrai. Už „moterišką“ elgesį, oralinio ar analinio sekso teikimą kitam vyrui galėjai netekti Romos pilietybės. Egzistavo valstybės kontroliuojama homoseksuali prostitucija. Mene gėjų meilė, kaip ir meilė apskritai, buvo vaizduojama šviesiai ir gražiai. Išlikę daug to pavyzdžių. 249 mūsų eros metais imperatorius Filipas Arabas bandė uždrausti homoseksualią prostituciją, tačiau dėl didelio visuomenės pasipriešinimo tai jam nepavyko.
Viduramžiai ir krikščionybė
Visą viduramžių laikotarpį homoseksualai buvo žudomi ir netoleruojami. Nauja išplitusi religija – krikščionybė – pasižymėjo visiška netolerancija seksualinėms mažumoms (šiaip reikėtų priminti, jog pasižymėjo netolerancija mažumoms apskritai, taip pat ir, pavyzdžiui, žydams) ir jų nuodėmingumo demonizavimu. Dar Imperijos laikais, IV amžiuje, Bažnyčia uždraudė teikti Komuniją homoseksualams. 342 metais krikščionis imperatorius Konstantinas II pirmąsyk istorijoje išleido įstatymą, nukreiptą prieš homoseksualus – apribojamos gėjų santuokos ir teisės. Po penkiasdešimties metų kitas krikščionis imperatorius, Valentinas II, įvedė mirties bausmę už homoseksualius santykius – viešą sudeginimą. Tais metais buvo išleistas paskutinis darbas, teigiamai kalbantis apie homoseksualius santykius – Nono poema „Dionisiaka“. Kitas tokio tipo darbas bus išleistas tik po daugiau nei 1000 metų.
Rytų Romos imperijos imperatorius Justinianas I kaltino homoseksualus dėl tokių bėdų kaip žemės drebėjimas, sausra, badas ar potvynis. Kaskart įvykus stichinei nelaimei buvo deginami tikri ir menami homoseksualai. Vakaruose atsiranda alternatyvios deginimui bausmės – homoseksualų kastracija, tremtis, kankinimai.
IX amžiuje, per Karolingų renesansą, nepaisant Bažnyčios draudimų, homoseksualumą atsargiai ir, aišku, ne viešai ėmė reikšti kai kurie šviesuoliai. Rasti vienuolių laiškai, kuriuose jie vienas kitam rašė meilės eilėraščius.
1232 metais popiežius Grigalius IX įveda inkvizicijos taisykles homoseksualams. Du sugautieji kastruojami, kas trečias – deginamas. 1265 metais Šventasis Jonas Akvinietis paskelbė, jog homoseksualumas yra pati baisiausia nuodėmė po žmogžudystės.
Šventasis Jonas Akvinietis, demonizavęs homoseksualus
1476 metais Leonardas Da Vinčis buvo apkaltintas iškrypimu (homoseksualumu), tačiau jo kaltė buvo neįrodyta ir jis išvengė bausmės. Praėjus dešimtmečiui, prasidėjo Ispanijos Inkvizicija, kuri homoseksualus kankino, kastruodavo, o tada degindavo. Šitokiu būdu nužudyta apie 1600 homoseksualų.
1642 metais homoseksualai mirtimi pirmą kartą nubaudžiami „Naujajame Pasaulyje“ – Amerikoje. Netrukus kolonijos pradeda leisti įstatymus, nukreiptus prieš homoseksualus.
LGBT švietimo epochos laikais ir XIX amžiuje
Švietimo epochoje prasidėjo LGBT pakilimas. 1785 metais britų filosofas Jeremy Benthamas pirmąsyk po kone tūkstantmečio pradėjo viešai siūlyti dekriminalizuoti homoseksualius santykius, tačiau nesėkmingai.
1791 metais revoliucinė jakobinų valdžia Prancūzijoje pirmoji po viduramžių dekriminalizuoja homoseksualius santykius. Po to prasidėjo tam tikra homoseksualių santykių dekriminalizacijos banga: XIX amžiuje homoseksualius santykius dekriminalizavo Brazilija, Portugalija, Osmanų imperija, San Marinas, Japonija, Italija, Britų imperijoje mirties bausmė už homoseksualumą pakeičiama į laisvės atėmimo. 1867 metais Karlas Heinrichas Urlichas tampa pirmuoju asmeniu nuo Antikos laikų, viešai prisipažinusių, kad yra gėjus. Miunchene jis prašo panaikinti Vokietijoje diskriminacinius įstatymus, tačiau nesėkmingai. Po dviejų metų atsiranda šiuolaikinis terminas „homoseksualas“.
XIX a. pab. Kraftas Ebingas išleidžia mokslinį darbą „Psychopathia Sexualis“, kuriame įveda sąvokas „heteroseksualas“, „biseksualas“. Iškeliama hipotezė, kad homoseksualumas – psichinis sutrikimas.
XIX amžius baigėsi dviem ryškiais įvykiais LGBT istorijoje – 1895 metais įvyko sensacingas britų rašytojo Oskaro Vaildo teismas, kuriame už homoseksualumą jis buvo nuteistas 2 metams priverstinio fizinio darbo kalėjime. Tais pačiais metais Britanijoje sukurta pirmoji organizacija, kovojusi už LGBT teises – „Cercle Hermaphroditos“.
LGBT iki pirmojo pasaulinio karo
Nors ir XIX amžiuje nemažai valstybių dekriminalizavo homoseksualumą, tačiau didžiosiose valstybėse, tokiose kaip JAV, Britanijos imperija ar Rusija, tai tebebuvo nusikaltimas. Šiose šalyse ir toliau vyksta intensyvi kova su homoseksualais, tačiau Britanijoje vis stiprėja LGBT teisių gynėjų gretos.
1906 metais pirmąsyk nuo 342-ųjų metų išleistas literatūros kūrinys, pasakojantis apie homoseksualius santykius jų nesmerkdamas, kaip apie šviesią meilę. Tai Edvardo Praimo-Styvensono „Imre: A Memorandum“. Atspausdinama tik 500 knygos egzempliorių, autorius slepiasi pseudonimu Xavier Mayne.
1910 metais iš Kauno kilusi anarchistė Emma Goldman Jungtinėse Valstijose tampa pirmąja pasaulyje moterimi, pradėjusia kovoti už LGBT teises. Anarchistai visuomenės akyse tampa svarbia kovotojų už LGBT teises dalimi, nors šiaip nemažai kairiųjų pasisakė už LGBT teises jau nuo Prancūzijos Revoliucijos laikų.
Tarpkuris ir Antrasis pasaulinis karas
1917 metais Rusijoje įvyko Spalio revoliucija. Atėjus į valdžią bolševikams buvo atšaukta daugybė represinių įstatymų, tarp jų – 995 straipsnis, numatęs bausmes už homoseksualius santykius. Homoseksualūs santykiai tampa legalūs. Bolševikų partijoje ir tarybose vyksta diskusijos dėl homoseksualių santuokų įteisinimo. 1922 metais, įkūrus Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą, naujajame teisyne numatomos bausmės už homoseksualų diskriminaciją (tačiau netiesiogiai), esminės LGBT žmonių teisės, tačiau santuokos neįteisinamos dėl didelio visuomenės pasipriešinimo.
Bolševikams atėjus į valdžią, Rusijoje legalizuojami homoseksualūs santykiai
1924 metais homoseksualūs santykiai įteisinami Paragvajuje, Panamoje ir Peru. JAV įsteigiama „The Society for Human Rights“, kovojanti už LGBT teises, netrukus nariai suimami ir organizacija uždraudžiama. 1927 metais įsteigiami pirmieji pagrindiniai gėjų klubai, greitai labai išpopuliarėję ir paplitę visose JAV. Sekančiais metais britų rašytojas Radklifas Holas išleidžia knygą „Vienatvės šulinys“, kuri dėl savo turinio tampa tikra tarptautine sensacija ir homoseksualumą paverčia pagrindine visuomenės diskusijų tema. Po keleto metų homoseksualūs santykiai dekriminalizuojami Danijoje, Filipinuose ir Lenkijoje.
1929 metais Josifui Stalinui praktiškai tapus vienvaldžiu TSRS diktatoriumi, prasideda totalitarios reformos. Iškeliamas homoseksualų klausimas, 1931 metais atšaukiami antidiskriminaciniai įstatymai, 1933 metais už homoseksualius santykius įvedama baudžiamoji atsakomybė.
1933 metais Vokietiją pradeda valdyti naciai. Sudeginamas Seksualinių tyrimų institutas su visa biblioteka, homoseksualai pradėti siųsti į koncentracijos stovyklas. Nuo 1937 metų jie žymimi rusvu trikampiu. Ispanijoje fašistai sušaudo homoseksualų ispanų poetą Federico García Lorca. Antrojo pasaulinio karo metu homoseksualumas legalizuojamas eilėje Europos valstybių, tačiau pasibaigus karui homoseksualai iš koncentracijos stovyklų išleisti nebuvo – jiems buvo liepta „atsėdėti“ visą bausmės laiką.
Gėjai koncentracijos stovykloje
LGBT po Antrojo pasaulinio karo
Po Antrojo pasaulinio karo JAV ir Europoje pradėjo sparčiai kurtis organizacijos, kovojusios už LGBT teises. Verta paminėti Švedijos organizaciją už LGBT teises, gyvuojančią ir šiandien. Jungtinėse Valstijose kartu su „raudonuoju išgąsčiu“ prasideda „levandų išgąstis“ – homofobijos protrūkis valdžios tarpe. LGBT žmonės masiškai atleidinėjami iš darbų, siunčiami į psichiatrines ligonines bei gydymo stovyklas.
1952 metais Christine‘as Jorgensenas tampa tarptautine sensacija – jis tampa pirmuoju žmogumi, pasidariusiu lyties keitimo operaciją. Ne mažesnę sensaciją sukelia 1954 metų įvykis – matematikos ir kompiuterių genijus Alanas Tiuringas nusižudo po 18 mėnesių priverstinio gydymo nuo homoseksualumo.
1961 metais Vatikanas, sunerimęs, kad vis daugiau valstybių legalizuoja homoseksualumą, išleidžia pranešimą, primenantį, jog homoseksualumas – baisi nuodėmė, homoseksualai neturi teisės gauti Komuniją ir turi būti visiškai atskirti nuo Katalikų Bažnyčios. Tačiau tai nesustabdo įvykių – po dviejų metų Ilinojaus valstija tampa pirmąja JAV valstija, kurioje homoseksualūs santykiai tampa legalūs. Kanadoje išleidžiami pirmieji gėjų žurnalai, išpopuliarėja terminas „gėjus“.
Violetinės spalvos ranka – homoseksualų judėjimo simbolis 7-ajame dešimtmetyje
Chruščiovo atšilimo laikotarpiu homoseksualumas legalizuojamas beveik visose VSO šalyse, tačiau TSRS tai išlieka sunkiu nusikaltimu. Lenkijoje 1969 metais netgi legalizuojama homoseksuali prostitucija.
7-tojo dešimtmečio antroje pusėje Vakarų pasaulyje LGBT klausimu – tikras sambrūzdis. Kanadoje vis daugiau gėjų reikalauja teisių, vis stipresnis gėjų spaudimas. Britanijoje legalizuojamas homoseksualumas. LGBT judėjimas sukyla Austrijoje, reikalaujama esminių žmogaus teisių. 1969 metais Niujorke LGBT mitingas pavirsta į riaušes.
LGTB žmonės pastebėjo, jog nemažai aukštų valdžios pareigūnų slepia savo seksualinę orientaciją (tarp jų ir itin aršūs „antigėjai“), ir pradėjo naudoti „outing“ („iš pogrindžio į gatves“ – „out of the closets, into the streets!“) taktiką – ėmė reikalauti, kad homoseksualūs asmenys atvertų savo orientaciją, o neatsivėrusių atvėrimas tapo visos homoseksualų bendruomenės atsakomybe.
Taigi prasidėjo demaskavimo procesas. Geriausi šio proceso atvejai yra susiję su JAV senato ir kongreso nariais. Ne visada „outingas“ buvo sėkmingas – kartais gautus duomenis tiesiog atsisakydavo viešinti žiniasklaida, kitais atvejais „pagautieji“ asmenys, pvz., konservatorius Edwardas Schrockas, nebekeldavo savo kandidatūrų į užimamus postus. Kartais įvairūs „kovotojai su pederastija“ patys „papuldavo“. Klasiškas mūsų dienų pavyzdys – senatorius Larry Craigas, kuris 2007 metais buvo suimtas oro uosto tualete už seksualinį priekabiavimą prie vyrų.
Stonewall‘o riaušės Niujorke, 1969 m.
Visi šie įvykiai davė dar didesnį impulsą LGBT judėimui. 8-ąjį dešimtmetį visose Vakarų valstybėse LGBT žmonės išėjo į viešumą. Subrendo revoliucinė situacija tarsi iš Lenino raštų – buvo aišku, jog valdžia jau nebegali valdyti taip, kaip ankščiau. Brendo seksualinė revoliucija.
Lūžis įvyko labai greitai. 1970-aisias įvyko pirmosios viešos homoseksualų eitynės, ir esant nepaprastai didžiulei įtampai, degtuką ant parako statinės uždegė Amerikos psichiatrų asociacija – 1973 metais ji pašalino homoseksualumą iš psichinių sutrikimų sąrašo, motyvuodama moksliniais tyrimais, parodžiusias, jog homoseksualumas visiškai neįtakoja žmogaus mąstymo ir protinių galimybių.
Netrukus situacija deoksidavosi – pradėta kurti nepaprastai daug homoseksualų organizacijų, visame Vakarų pasaulyje gerinama įstatyminė bazė. 1977 metais Kvebekas (Kanada) tapo pirmuoju tokio dydžio juridiniu vienetu, uždraudusiu įstatymu ir numačiusių bausmes už homoseksualų diskriminaciją. Vis daugiau viešai žinomų homoseksualų išrenkami į valdžią.
Vaivorykštės vėliava, lygybės simbolis, gėjų pradėtas naudoti 1978 m.
1981 metais Europos žmogaus teisių teismas nubaudžia Šiaurės Airiją už homoseksualumo kriminalizavimą. Nuo šiol Europa oficialiai remia homoseksualų teises. 1989 metais Danija tampa pirmąja pasaulyje valstybe, įteisinusia civilinę partnerystę – LGBT santuokas.
1992 metais Pasaulio sveikatos organizacija pašalino homoseksualumą iš Tarptautinio susirgimų, ligų ir sutrikimų sąrašo, nuo šiol homoseksualumas visame pasaulyje nebelaikomas sveikatos ar psichikos problema. 1993 metais buvusios TSRS šalys panaikina Stalino laikų palikimą – baudžiamąją atsakomybę už homoseksualius santykius.
Šiandien jau nemažai civilizuotų valstybių, tokių kaip Švedija, homoseksualai turi absoliučiai visas žmogaus teises ir yra lygūs heteroseksualams. Jie gali tuoktis, įsivaikinti vaikus ir t.t.. Tačiau vis dar nemažai valstybių, kur homoseksualų egzistavimas praktiškai ignoruojamas. Daugiausia tai buvusios socialistinės valstybės ir trečiojo pasaulio valstybės. Dar baisiau – vis dar yra atsilikusių šalių, kur už tai baudžiama.
Lietuvoje 2010 metų gegužės 8 dieną vyko eitynės „Už lygybę“, kurioje pasisakyta už homoseksualų teises. Jos sukėlė masinės homofobijos protrūkį ir gėjų „išėjimą į viešumą“, analogišką 7-8 dešimtmečių situacijai Vakaruose.
Homoseksualų kovos už savo teises pavyzdys primena, jog kapitalizmas negali „evoliucionuoti“ – visas savo teisės jie išsikovojo patys.
