Vytautas Alantas. Žygiuojanti Lietuva. Publicistinių straipsnių rinkinys. K.: akcinė bendrovė „Pažanga“, 1939.

Interneto paieškos sistemose įvedus Vytauto Alanto vardą ir pavardę, pirmosios nuorodos nukreipia į lietuvių neonacių portalus: ultradešinįjį „Nacionalistą-Tautininką-Patriotą“ ir antisemitinį „Šturmuotoją“ (lietuvišką 2003 m. atgaivinto Vokietijos nacių „Der Stürmer“ variantą). Nuorodos į kultūrinius leidinius, kuriuose aprašomi V. Alanto grožinės literatūros kūriniai, aptinkamos daug vėliau.

Bet tokia hierarchija, liudijanti politikos viršenybę prieš literatūrą, V. Alanto atveju yra gana logiška. Šis žmogus kur kas labiau išgarsėjo kaip nacionalistų kultūrinės politikos ideologas nei kaip rašytojas. Juk jis buvo ilgametis smetoninės valdžios oficiozo „Lietuvos aidas“ redaktorius, aktyvus dešiniojo tautininkų sparno (vadinamųjų vairininkų) veikėjas, „baltaraištiškojo“ LAF steigėjas, 1930-1940 m. lietuviškoje spaudoje paviešinęs šimtus radikalių straipsnių, siekiančių kultūriškai ir idėjiškai įtvirtinti „vienos tautos – vieno vado“ santvarką. Rinktiniai ultranacionalisto V. Alanto tekstai 1939 m. pabaigoje sugulė apologetinėn „aksominės“ smetonmečio diktatūros knygon „Žygiuojanti tauta“.

Kad A. Smetonos diktatūra anaiptol nebuvo (arba nesiekė būti) aksominė, galima suprasti perskaičius kaip tik šį veikalą. Nemenką politinę galią ne tik tarp vairininkų, bet ir tarp valdančiųjų tautininkų turintis V. Alantas atvirai reiškė antisemitines, šovinistines ir netgi nacistines idėjas. 1938 m. rugpjūčio 26 d. „Lietuvos aide“ pasirodžiusiame straipsnyje „Aktualūs paplūdimio klausimai“ jis ragino Palangoje įkurti žydams atskirą pliažą, kad šie „nedemoralizuotų jaunimo ir neterštų pajūrio“. 1939 m. 44-ajame „Vairo“ numeryje jis kvietė radikaliai „lituanizuoti“ ką tik atgautą Vilnių – jėga iškeldinti senuosius miesto gyventojus taip pat, kaip Gdynėje pasielgė naciai: „Lenkiškiausias miestas Gdynia per savaitę kitą gyventojų atžvilgiu pasidarė vokiškiausias miestas. Vokiečiai šį labai painų klausimą išsprendė grynai mechaniniu būdu: vienus gyventojus iškėlė, kitus atkėlė.”

V. Alantas drąsiai rėžė: „Sava tauta – aukščiau kitų“, nors to pareikšti nedrįso net A. Voldemaras, iki šiol laikomas didžiausiu Lietuvos nacionalistu. Panašias mintis reiškė ir kiti vairininkai, kurių įtaka darėsi vis stipresnė. 1939 m. „Vairas“ iš kultūros mėnraščio buvo pervadintas į politinį savaitraštį, o aplink jį susitelkę radikalūs nacionalistai (LTS pirmininkas D. Cesevičius, LTS sekretorius J. Statkus, „Lietuvos aido“ redaktoriai V. Alantas ir B. Dirmeikis, to paties laikraščio bendradarbiai V. Rastenis, B. Raila ir kiti) ėmė smarkiai spausti gana nuosaikią A. Smetonos liniją.

K. Skrupskelis 2004 m. „Kultūros barų“ straipsnyje „Organiškumas, katalikų akcija ir liberalioji srovė“ rašė, kad tautininkai V. Alantas, B. Raila, V. Trumpa vienu metu stipriai fašistavo: „V. Alantas prieš karą apaštalavo už agresyvų, bekompromisį nacionalizmą, Raila kūrė fantazijas apie senovės aisčių žemių sujungimą Didžiojoje Lietuvoje, o Trumpa, tapatindamas laisvės troškimą su dvasine menkyste, remdamasis Hitleriu, propagavo fanatizmą siekiant tautos įsigalėjimo.“

Dešiniojo valdžios sparno radikalėjimą gerai iliustruoja ir staigus leksikos bei žodyno pokytis. Iki pat 1937-1938 m. lietuviškąjį autoritarizmą vairininkai vadino „tikrąja demokratija”, o tautininkus – „tikraisiais demokratais”. Tuo tarpu 1939-aisiais demokratijos terminas apskritai dingo iš jų žodyno arba buvo vartojamas kaip pasityčiojimo objektas. To meto straipsnyje „Vadovybės principas valstybės gyvenime“ V. Alantas šitaip aprašė 1926-ųjų perversmą: „Buvo atstatytas politinis autoritetas, kurį buvo visiškai „nuvertinusi“ liberalinė demokratija ir be kurio negali gyvuoti jokia kultūringa valstybė. Buvo grąžintas tautai ramumas, pasitikėjimas savimi, kūrybinė galia siekti geresnio rytojaus. Valstybiniam darbui buvo nustatytos naujos gairės: ne valstybė turi aukotis piliečiui, bet pilietis – valstybei. Buvo atgaivintas valstybės idealas, kurį taip ugningai skelbė aušrininkai, bet kuris buvo užmirštas partinių aistrų sukeltoje anarchijoje.“ Tų pačių metų „Vaire“ paviešintoje V. Alanto „Politinėje tautos vienybėje“ autorius džiūgavo, kad jaunoji karta galutinai atsikratys „demokratijos psichozo”.

Sunku prognozuoti, ar Lietuvoje tuo metu būtų įvykęs dar vienas nacionalistinių autoritarų perversmas, tik jau su priesaga „ultra“, bet istorija pasuko kita linkme – savo režimą netrukus įvedė sovietai. 1940-aisiais V. Alantas nelaukė kitos valdžios atėjimo ir pasitraukė į Vokietiją. Kartu su kitais tautininkais ir voldemarininkais 1940 m. pabaigoje jis įkūrė LAF, o 1941-ųjų vasarą paskui nacių kariuomenę sugrįžo į Lietuvą.

Nacių okupacijos metais jis ėmė vadovauti Vilniaus miesto teatrui (dabar Akademinis dramos teatras) bei Filharmonijai ir tapo vienu labiausiai propaguojamų lietuvių dramaturgų. Marijampolėje ir Vilniuje buvo pastatyta jo senesnė drama „Užtvanka“, 1942 ir 1943 m. įvyko dviejų V. Alanto dramų – „Gyvenimas iš naujo“ ir „Buhalterijos klaida“ – premjeros.

1944 m., artėjant nacių pralaimėjimui, V. Alantas vėl pasitraukė į Vokietiją, o 1949-aisiais išvyko į JAV. Mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbą, tačiau sunkiai kalbėjo angliškai, todėl galėjo dirbti tik juodadarbiu. Įsikūrė Detroite, paprastu darbininku įsidarbino automobilių gamykloje „Ford“ ir pradirbo ten ištisus devyniolika metų, iki pat pensijos.

Per tą laiką parašė daug romanų ir novelių, kurios iš esmės buvo tik publicistinės Trečiojo Lietuvos Reicho idėjos variacijos. Egzodo literatūros kritikai į tokią kūrybą žvelgė itin rezervuotai. Pvz., A. Nyka-Niliūnas apie jo romaną „Pragaro pošvaistės“ (1951) rašė: „Siekdamas savojo tikslo ir pasirinkdamas tam reikalui priemones, Alantas sutrukdo lengvai pažeidžiamą estetinės kūrybos rimtį, nes tos priemonės yra tipingai publicistinės.“ Panašiai šis autorius vertinamas ir K. Saladžiaus „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (2001): „V. Alanto prozai ir dramoms būdinga schemiškumas, deklaratyvaus patriotizmo tendencijos, nukrypimai į publicistiką.“

Trumpas V. Alanto pripažinimo žybsnis Lietuvoje buvo pastebimas tik pirmaisiais Sąjūdžio metais. 1992 m. Švietimo ministerija pasiūlė įtraukti į XII klasės istorijos kursą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos perspausdintą jo ideologinių apmąstymų knygą „Tauta istorijos vingiais“, tačiau, papūtus europiniams vėjams, apsigalvojo. Panašiai pasielgė net šią knygą užsakę Amerikos lietuvių tautinės sąjungos vadovai, kurie nutarė, kad „knygoje skleidžiamos idėjos yra nepriimtinos”.

Taigi būtų galima daryti išvadą, kad radikalaus nacionalizmo laikai Lietuvoje baigėsi. Juk Irena Alantienė sielojasi, kad Lietuvoje niekas nenori leisti jos velionio vyro knygų: „Alanto visuose raštuose pagrindinis veikėjas yra tikras lietuvis patriotas. Lietuvoje dabar, deja, tas žodis labai nemadingas, o gal net ir kenksmingas.“

Vis dėlto V. Alanto kūrybą šiandien mielai propaguoja ne tik neonacių portalai, bet ir rimti kultūriniai leidiniai (žr. A. Guščiaus „Kur taip veržiasi Vytis?“), o rimtoje žiniasklaidoje galima aptikti šio užkietėjusio nacionalisto idėjas aukštinančių straipsnių: „Ši knyga [„Tauta istorijos vingiais“] parašyta patrauklia ir žodinga kalba, verta vadinti tautinės ideologijos vadovu, ji greta Katekizmo, etikos pagrindų bei Konstitucijos turėtų būti nagrinėjama mokyklose.“ (A. Zolubas, „Tautinių vertybių sąskaita nuolaidžiauti – nevalia“) Alantomaniją dar labiau pagyvino Leono Peleckio-Kaktavičiaus 2009 m. monografija „Vytautas Alantas: gyvenimas ir kūryba“.

Nesakau nieko – tegul skaito ir domisi. Bet skaityti reiktų ne pagiriamąsias L. Paleckio-Kaktavičiaus odes, o paties V. Alanto tekstus. Įspėju – nuo kai kurių tikrai pagaugai per nugarą nueis. Pvz., štai kaip autorius pabrėžia išskirtinę lietuvišką kultūrą: „Kodėl mes norime pirmiausia išugdyti gerus žmones, ir tik paskui gerus lietuvius? Tuo tarpu kada Valstybės interesas reikalauja priešingo, t. y. ugdyti bekompromisinius ir nesuvaržytus nacionalistus. Jeigu mes norime sukurti nepalaužiamą Lietuvos tautą, mes neabejotinai turime pasukti lietuviško atsiribojimo keliu, t. y. be jokių skrupulų nusisukti nuo plačių humanistinių ir tarptautinių kelių ir pasukti ratus į grynai lietuvišką kelią.” („Žygiuojanti Lietuva“, p. 79)

Sunku patikėti, kad mūsų šalyje vėl atgimtų aklino užsisklendimo ir saviizoliacijos kultūra, nors savo paskutinėje knygoje V. Alantas pranašauja: „Lietuvio tautybės atgimimas dar nėra baigtas. Sekantis XXI amžius bus lietuvio tautybės galutinio subrendimo amžius.“

Pamatysim. Išmesti nacionalizmą į istorijos šiukšlyną dar per anksti. Oi, kaip anksti.

Šiaurės Atėnai, Nr.23 (993) 2010-06-18