Vyskupas William M. Brown. Komunizmas ir krikščionybė. Vertė V. Tauras. Amerikos lietuvių darbininkų literatūros draugijos leidinys Nr. 16. Brooklyn, N. Y.: „Laisvės“ spauda, 1924.
Seniau maniau, kad glaudų krikščionybės ir komunizmo ryšį išgalvojo XX a. 6-ojo dešimtmečio makartistai, siekdami apjuodinti savo agresyvią konkurentę – sovietinę sistemą, o vėliau – ir pačią komunizmo idėją, nusavintą sovietų. Pasirodo, klydau: tą kur kas anksčiau padarė patys sovietinės sistemos šalininkai, pasivadinę komunistais.
Vieną pirmųjų teorinių studijų šia tema parašė JAV anglikonų vyskupas Williamas Montgomeris Brownas (1855–1937), pramintas „bolševikų ir bedievių vyskupu“. Nuo 1899 m. jis vadovavo Arkanzaso valstijos vyskupijai, kol 1920 m. savo lėšomis išleido knygą „Komunizmas ir krikščionybė“. Dėl šios knygos, kurios epigrafe buvo įrašyti tuometinei JAV valdžiai patys baisiausi žodžiai: „Išvykite dievus iš dausų, o kapitalistus nuo žemės“, jis iškart prarado vyskupo titulą. Paskui penkerius metus vyko teismai, kol galiausiai W. M. Brownas buvo apkaltintas erezija ir 1925 m. atskirtas nuo Bažnyčios. Vėliau iki mirties gyveno Galjono miestelyje Ohajo valstijoje, rašė knygas ir skaitė paskaitas darbininkams.
„Bedievių vyskupo“ (koks gražus oksimoronas!) požiūris į krikščionybės ir komunizmo (greičiau – marksistinio socializmo) santykį yra gana komplikuotas ir ambivalentiškas, tačiau aišku viena: šias dvi sąvokas jis labiau priešina nei tapatina. Iš esmės sutikdamas su teorinių komunizmo ir krikščionybės doktrinų panašumu („rojus žemėje“ ir „rojus dausose“), autorius imasi lyginti TEORINIUS marksistinio socializmo principus su PRAKTINĖMIS krikščionybės apraiškomis.
Štai tada ir paaiškėja net 12 esminių komunizmo ir krikščionybės skirtumų, kurie galiausiai verčia daryti paradoksalią išvadą – praktinė krikščionybė panaši ne į teorinį komunizmą, o į praktinį kapitalizmą: „Kapitalizmas ir krikščionybė nėra nieks, kaip tik parazitizmo sistemos; o kaipo parazitizmo sistemos, tai kapitalizmas ir krikščionybe baisiai panašūs į kits kitą; jųdviejų panašumai yra beveik tokie skaitlingi ir tokie artimi, kaip panašumai dvynukų, kurių iš pažiūros visai negalima atskirti nuo kits kito. [...] Bažnyčia yra arkaniolas arba ministeris pirmininkas, su kurio pagalba velnių viršyla Belzebubas-kapitalizmas daugiausia meluoja.“ (p. 29, 66)
Šią knygą labai lengva kritikuoti, nes mes žinome, kad autoriaus taip giriamas marksistinis rusiškasis „komunizmas“ ne tik neišlaisvino žmonių, bet ir juos dar labiau pavergė. W. M. Brownas įspėjo, kad taip gali atsitikti, jei „gerasis“ komunizmas susilies su „blogąja“ krikščionybe: „Jeigu marksistinis komunizmas būtų sukrikščionintas pagal Kingsley’o ir mūsų Bažnytinės Socialistų sąjungos programą, tai reikštų, kad įvedamas naujas karinis despotizmas, su kurio pagalba būtų toliau pratęsiama kita vergijos sistema.“ (p. 82) Taigi autorius klydo nedaug: vergijos sistema Sovietų Sąjungoje buvo akivaizdžiai pratęsta, bet ne dėl susiliejimo su religija, o su valstybe. „Komunizmas“ tapo dar viena išnaudotojiško valstybinio kapitalizmo atmaina.
Be to, pažymėtina, kad W. M. Brownas, parašęs šią knygą 1920-aisiais, iš esmės pagrindė išlaisvinimo teologiją, nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios iki šiol keliančią mirtiną grėsmę Bažnyčios hierarchams ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Siekis sulieti krikščionybę su marksizmu ir žadėti rojų žemėje yra pernelyg viliojanti idėja, kad jos būtų atsisakyta dėl vienų ar kitų iškraipymų praktikoje, kad ir kokie skausmingi jie būtų.
Šiaurės Atėnai, Nr.23 (993) 2010-06-18
