Zapatistų nacionalinė išlaisvinimo armija (isp. Ejército Zapatista de Liberación Nacional, EZLN) – revoliucinis judėjimas, veikiantis vienoje iš skurdžiausių Meksikos valstijų – Čiape ir nuo 1994 m. kovojantis prieš Meksikos valdžią. Nors zapatistai gina labai skurdžiai gyvenančių vietinių indėnų teises, tačiau turi daugybę rėmėjų tiek Meksikos miestuose, tiek kitose valstybėse. Dabartinis zapatistų vadovas yra subkomandantė Marcosas.
Zapatistų nacionalinė išlaisvinimo armija buvo pavadinta XX a. pradžioje gyvenusio Emiliano Zapatos, Meksikos revoliucionieriaus ir Pietų išlaisvinimo armijos vadovo garbei. Patys zapatistai save vadina Emiliano Zapatos ideologiniais įpėdiniais. Kitas zapatistų ideologinis „tėvas“ – Ernestas Che Guevara.
„Mes nenorime pasiekti savo tikslų jėga, mes tik norime sukurti demokratiją. Mes neįsivaizduojame tokio ginkluoto sukilimo, koks jis būdavo įsivaizduojamas ankstesniuose partizaniniuose karuose – kaip vienintelis būdas ir vienintelė tikroji tiesa, aplink kurią organizuota visa kova.“ – subkomandantė Markosas.
Zapatistai pirmą kartą viešumoje pasirodė 1994 m. sausio 1 d., įsigaliojus Šiaurės Amerikos Laisvosios prekybos sutarčiai (angl. North American Free Trade Agreement, NAFTA). Zapatistai manė, jog ši sutartis dar labiau padidins atotrūkį Meksikoje tarp turtingųjų ir neturtingųjų. Tą dieną jie pateikė Pirmąją Lakandono džiunglių deklaraciją ir revoliucinius įstatymus. Karo deklaracija buvo skirta Meksikos valdžiai, kuri, jų nuomone, buvo taip atitrūkusi nuo Meksikos gyventojų, jog tapo neteisėta.
Taip pat zapatistai reikalavo didesnės demokratijos iš Meksikos valdžios, kurią net 65 metus buvo uzurpavusi Institucinė revoliucinė partija, 1917 metų žemės reformos laikymosi, kurios Institucinė revoliucinė partija visai nepaisė, bei teisingesnio pinigų skirstymo vietiniams gyventojams už gamtinius išteklius, išgaunamus Čiape. Zapatistai nereikalavo Čiapo nepriklausomybės nuo Meksikos, o tik didesnės autonomijos. Jie tikėjo, jog revoliucija iš Čiapo persimes į visą Meksiką, tačiau taip neįvykus, jie pradėjo stengtis atkreipti pasaulio dėmesį į jų kovą.
Ženklas Čiape: „Esate zapatistų sukilėlių teritorijoje. Čia valdo liaudis, kuriai vyriausybė paklūsta.“
1994 metų sausio 1 dienos rytą daugiau nei 2000 ginkluotų zapatistų sukilėlių puolė ir užėmė daugumą Čiapo miestų. Sukilėliai išlaisvino San Cristóbal de las Casas miesto kalėjime kalintus žmones bei padegė keletą policijos nuovadų ir kareivinių. Pirmą dieną zapatistai patyrė sėkmę, tačiau jau sausio 2 dieną kontratakavo Meksikos armija. Okosingo mieste užvirė nuožmi kova. Patyrusios didelių nuostolių, zapatistų pajėgos atsitraukė į netoliese esančias džiungles. Ginkluoti susirėmimai Čiape baigėsi sausio 12 dieną, pasirašius laikiną ugnies nutraukimo sutartį, tarpininkaujant San Kristobalis de las Casas miesto vyskupui Samueliui Ruizui.
Dalį 1994 metais užimtos teritorijos sukilėliams pavyko išlaikyti, tačiau didelę dalį teritorijos atkovojo Meksikos armija, kai 1995 metų lapkritį be įspėjimo sulaužė ugnies nutraukimo sutartį ir netikėtai kontratakavo antrąjį kartą. Apleidę savo kaimus, sukilėliai pasitraukė į kalnus. Nors armijos pajėgos surengė pasalas prie visų pagrindinių kelių, tačiau jiems nepavyko į nelaisvę paimti nė vieno zapatistų sukilėlių vado.
Greitai Meksikos vyriausybė nutarė sėsti prie derybų stalo. Vėlesnėse Lakandono džiunglių deklaracijose zapatistai atsisakė ginkluoto maišto idėjos ir pradėjo ieškoti taikių problemų sprendimo būdų su Meksikos valdžia. Pacifistinės Čiapo organizacijos, kaip Las Abejas, pradėjo remti taikius zapatistų veiksmus. Juos ėmė remti ir įvairūs pasaulio kairiųjų judėjimai. 2001 metais suformavus prezidento Vicentės Foxo (pirmojo prezidento ne iš Institucinės revoliucinės partijos daugiau kaip per 80 metų) naują vyriausybę, zapatistai išvyko į Meksiko miestą pateikti savo reikalavimų. Tačiau zapatistams nepavyko susitarti su naująja Meksikos valdžia.
2006 metais zapatistai paskelbė Šeštąją Lakandono džiunglių deklaraciją, kurioje išdėstė savo principus bei Meksikos ir pasaulio viziją. Deklaracijoje jiei dar kartą pakartojo, jog remia skurdžiai gyvenančius Čiapo gyventojus ir visus išnaudojamus Meksikos žmones. Taip pat jie išreiškė solidarumą su tarptautiniu antiglobalistiniu judėjimu ir pasiūlė teikti materialinę pagalbą judėjimams Kuboje, Bolivijoje, Ekvadore, kurie siekia panašių tikslų. Deklaracija baigiasi raginimu jungtis prie zapatistų visiems, kurie žmogiškumą vertina labiau už pinigus ir tęsti kovą už socialinį teisingumą tiek pačioje Meksikoje, tiek užsienyje.
Deklaracija kvietė remti zapatistų sugalvotą „Kitokią kampaniją“, kaip alternatyvą prezidentinei kampanijai. „Kitokios kampanijos“ šalininkai mitinguose kvietė žmones atkreipti dėmesį į problemas, kurios nerūpi pagrindiniams kandidatams į prezidentus. Ruošiant šią alternatyvią kampaniją, zapatistai pakvietė daugiau kaip 600 kairiųjų nevyriausybinių organizacijų bei judėjimų į susitikimą, kuris baigėsi plenariniu posėdžiu rugsėjo 16, Meksikos nepriklausomybės nuo Ispanijos dieną. Susitikime subkomandantė Marcosas paprašė visų organizacijų laikytis Šeštosios Lakandono džiunglių deklaracijos nuostatų ir paskelbė apie 6 mėnesių kelionę per visas 31 Meksikos valstijas. Zapatistų kelionė specialiai buvo parinkta tokiu metu, kai prasidėjo priešrinkiminės prezidentinės kampanijos pradžia.
Zapatistų nacionalinės iašlaisvinimo armijos vadovas subkomandantė Marcosas
Nuo 2007 metų vėl prasidėjo aktyvios valdžios provokacijos Čiape. Meksikos armija pradėjo nuolatines intervencijas į La Garrucha rajoną prisidengdama kova prieš narkotikų prekybą ir nusikalstamumą. 2008 metais į La Garrucha rajoną atvyko daugiau nei 200 kareivių, policininkų ir saugumo agentų, taip pat tanketė. Kareivių tikslas buvo neva ieškoti marihuanos ir narkotikų prekeivių, nors vietinė zapatistų valdžia buvo pranešusi, kad mieste niekas marihuanos neaugina, tik kukurūzus. Nieko nepešusi, armija pasišalino.
Čiape vėl, kaip ir 1994 metais, jaučiamos revoliucinės nuotaikos. Zapatistai grasina netrukus atnaujinti karinius veiksmus, jei Meksikos valdžia nenustos vykdyti baudžiamųjų ekspedicijų į Čiapą.
Zapatistų nacionalinės išlaisvinimo armijos ideologija – zapatizmas – apjungia tradicinį majų mokymą, libertarinį socializmą bei marksizmą su anarchizmo elementais. Zapatistų šūkis yra paremtas tarpusavio pagalbos sąvoka: „Visiems viskas, mums nieko“ (isp. „Para todos todo, para nosotros nada“). Zapatistai griežtai oponuoja neoliberaliai globalizacijai, teigdami, kad ji neigiamai veikia valstiečių gyvenimo būdą. NAFTA sutartį zapatistai laiko neoliberalios politikos pavyzdžiu.
Kitas svarbus zapatistų ideologijos elementas yra taip sutvarkyti politiką, kad žmonės vadovautų valdžiai, o ne valdžia žmonėms. Zapatistai laikosi nuomonės, jog dabartinė Meksikos politinė sistema, paremta atstovaujamąja demokratija, natūraliai sukuria prarają tarp paprastų žmonių ir valdžios. Jie siūlo stiprinti dalyvaujamąją, t.y. tiesioginę demokratiją. Subkomandantė Marcosas yra pareiškęs: „Mano tikrasis vadas yra liaudis“. Zapatistų sukilėliai ragina visus žmones įsigyti ginklus ir ginti save bei savo šeimas nuo vyriausybės pajėgų puldinėjimų. Zapatistai nėra politinė partija, jie nesiekia vietos vyriausybėje. Jų tikslas yra sukurti visiškai naują sistemą.
Kaukėtas zapatistų sukilėlis, grojantis tristyge meksikietiška bosine gitara
1994 metų sausio 8 dieną zapatistai Meksikos žmonėms, Meksikos valdžiai ir pasauliui pristatė Revoliucinius įstatymus. Revoliuciniuose įstatymuose buvo išdėstytos ir Revoliucinės moterų teisės, kurios skelbė:
1. Moterys, nepriklausomai nuo jų rasės, įsitikinimų, odos spalvos ar politinių pažiūrų, turi teisę prisidėti prie revoliucinės kovos taip, kaip tik gali.
2. Moterys turi teisę dirbti ir gauti teisingą atlyginimą.
3. Moterys turi teisę pačios nuspręsti, kiek vaikų turėti ar prižiūrėti.
4. Moterys turi teisę dalyvauti sprendžiant bendruomenės klausimus, pareikšti savo nuomonę bei dalyvauti valdyme.
5. Moterys ir jų vaikai turi teisę didžiausią dėmesį skirti savo sveikatai ir mitybai.
6. Moterys turi teisę į išsimokslinimą.
7. Moterys turi teisę pačios išsirinkti partnerį.
8. Moterys turi teisę būti apgintos nuo artimųjų bei kitų žmonių smurto.
Nuo pat pradžių zapatistai sukūrė platų susisiekimo tinklą su Meksikos žmonėmis bei visu pasauliu. Jie naudoja įvairias technologijas, pavyzdžiui, mobiliojo ryšio telefonus ir internetą, kad sujungtų visus juos palaikančius į bendrą tinklą. Repo grupė „Rage Against the Macine“ yra žinoma dėl solidarumo su zapatistais. Parama jiems ypač jaučiama dainose „People of the Sun“, „Wind Below“, „Zapata‘s Blood“ ir „War Within a Breath“.
Iki 2001 metų Marcoso kūriniai būdavo dažnai publikuojami keliuose Meksikos ir tarptautiniuose leidiniuose. Tačiau tada Marcosas nutilo, nutrūko ir žiniasklaidos ryšiai su juo. Kai 2002 metais jis vėl pradėjo rašyti, jo tonas buvo žymiai suagresyvėjęs. Marcosas užsipuolė kai kuriuos buvusius sąjungininkus. Tai supykdė ir kai kuriuos tuometinius zapatistų rėmėjus.
Išskyrus keletą kritikos laiškų, iki 2004 metų rugpjūčio mėnesio zapatistai buvo tarsi išnykę iš politinio ir visuomeninio gyvenimo. Politikas Luisas Héctoras Álvarezas pareiškė, jog subkomandantės Marcoso jau kuris laikas Čiape niekas nematė. Rugpjūčio mėnesį Marcosas išsiuntė aštuonis neilgus komunikatus Meksikos spaudai, kurie buvo publikuojami rugpjūčio 20–28 dienomis. Komunikatuose Marcosas apžvelgė tų metų politinius įvykius, tuometinę zapatistų padėtį ir ateitį.
Nuo pat pirmojo zapatistų sukilimo vienas svarbiausių jų rėmėjų buvo laikraštis La Jornada. Daugelis Marcoso laiškų ir komunikatų buvo publikuojami kaip tik šitame laikraštyje. Internetinė laikraščio versija turi ir specialų skyrelį, skirtą „Kitokiai kampanijai“. Deja, laikraštis tik ispanų kalba. Nepriklausomas žiniasklaidos tinklas „Indymedia“ – taip pat viena iš nedaugelio žiniasklaidos priemonių, viešinanti zapatistų laiškus, komunikatus bei straipsnius.
2005 metų birželio 28 dieną paskelbtame komunikate zapatistai apžvelgė savo istoriją ir svarbiausia, nusprendė toliau tęsti kovą, jei reiks – ir ginkluotą. „Mums nesvarbu, kas tokie pateks į valdžią, mes vis tiek juos nuversim.“ – subcomandantė Marcosas.