1960-aisiais Kuboje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, anarchistų judėjimas buvo represuotas ir nebegalėjo veikti legaliai. Tik po 50 metų pertraukos ėmė ryškėti pirmieji ženklai, kad šis judėjimas atsigauna. 2010 m. liepos mėn. Madride leidžiamas anarchosindikalistinės profsąjungos CNT laikraštis pranešė, kad šių metų birželio 6 d. Kuboje buvo surengtas pirmasis viešas anarchistų renginys.
Trumpoje žinutėje pranešama, kad Haydee Santamaría katedroje įvyko konferencija, skirta atminti libertarą Alfredą Lópezą de Marianao. Jos metu buvo surengta diskusija „Disciplina, valdžia ir tvarka libertarų požiūriu“, buvo pristatyta emigracijoje gyvenusio Kubos anarchisto Franko Fernándezo knyga „Anarchizmas Kuboje“ („El anarquismo en Cuba“, FAL, Madrid, 2000).
Autonominiai kolektyvai iš kitų Lotynų Amerikos šalių surengė keletą kitų renginių. La Pazo (Bolivija) aktyvistės pravedė anarchofeministinį seminarą, susitikime dalyvavo socialinio libertarų centro „La Bicicleta” (Čilė) ir darbininkų užimtos „Zacco y Vanzetti”gamyklos (Argentina) atstovai.
{youtube}SgXn5yQqFHw{/youtube}
Anarchistinis judėjimas Kuboje prasidėjo dar 1880-aisiais, kai į šią šalį atkeliavo pirmieji anarchistai iš Ispanijos. Gana lėtais tempais besivystantis judėjimas 1920-1930 m. patyrė valdžios represijas ir perėjo į pogrindį. Tačiau 1944-aisiais, kai buvo įkurta visus libertarinius socialistus bei anarchistus vienijanti „Kubos libertarų asociacija“, paaiškėjo, jog anarchistų šioje šalyje yra gana daug. Anarchistų kolektyvai veikė visuose Kubos rajonuose, juos rėmė darbininkai, bežemiai valstiečiai ir studentija.
1952 m. surengtas karinis generolo Batistos pučas privertė anarchistus vėl pasitraukti į pogrindį ir pradėti partizaninį karą. Ėmė veikti partizanų būriai, kuriuose kovėsi vien anarchistai, daug anarchistų priklausė ir būriams, vadovaujamiems komunistų. Apie anarchistų įtaką partizaniniam karui daug sako, kad Camilo Cienfuegoso anarchistų būrys pagal dydį nusileido tik Che Guevaros ir Fidelio Castro būriui. Tarp partizanų išplito ir anarchistinė simbolika – „Liepos 26-osios judėjimo“ (1953 m. liepos 26 d. įvyko Monkados kareivinių šturmas) nariai ant rankovių buvo užsirišę raudonai-juodus raiščius.
1959 m. sausio 1 d. sukilėliai užėmė Havaną. Miestą šturmavo devi partizanų kolonos, kurioms vadovavo Che ir anarchistas Cienfuegosas. Batistos režimas buvo nuverstas, tačiau valdžią užėmė kairieji nacionalistai broliai Castro ir komunistas Che Guevara.
Kubos anarchistai ėmė steigti kolektyvines įmones, komunas ir žemės ūkio kooperatyvus. Anarchosindikalistinės profsąjungos suvienijo tūkstančius dirbančiųjų. Visa tai, žinoma, nepatiko valdžiai, pasisakančiai už valstybinę ekonomiką ir partines profsąjungas. Che ir Castro ėmė spausti anarchistus. Mįslingomis aplinkybėmis žuvo komandantė Cienfuegosas, 1960-ųjų pradžioje uždrausta anarchistinė spauda.
1960 metais Castro vyriausybė nusprendė perimti komunas ir kooperatyvus valstybės žinion bei suvalstybinti profsąjungas. Atsakydama į tai, 1960 m. liepos mėn. „Kubos libertarų asociacija“ išleido programinį manifestą, kuriame pasmerkė diktatoriškus Castro veiksmus: „Nacionalizmas ir militarizmas identiškas nacių fašizmui. Mes kovojome prieš Batistos režimą ne tam, kad būtų įvesta nauja diktatūra“.
{youtube}5O8jRWHt_fc{/youtube}
Manifesto autoriai ir visi anarchistų asociacijos nariai buvo pavadinti „revoliucijos priešais“, prieš juos imtasi represijų. Anarchistinis judėjimas vėl pasitraukė į pogrindį, daug anarchistų emigravo. „Kubos libertarų asociacija“ ėmė veikti užsienyje. 1971 m. Paryžiuje vykusiame tarptautiniame anarchistų kongrese asociacijos nariai paskelbė pasauliui apie represijas Kuboje, tačiau nesusilaukė plataus dėmesio.
Pagal CNT, No. 369, Julio 2010 parengė en arche
Taip pat skaitykite: Kubos anarchistai, arba Paskutinės Fidelio dienos. Interviu su „Kubos libertarų judėjimo” (Movimiento Libertario Cubano) aktyvistais
