Pastarosiomis dienomis tarp dviejų signatarų – A. Sakalo ir V. Landsbergio – kilo rimta polemika apie architekto G. Landsbergio-Žemkalnio (šį poną toliau vadinsim Architektu, nes mes, kaip ir polemizuojantys signatarai, pripažįstame šią jo profesiją) indėlį organizuojant žydų holokaustą Kaune.
A. Sakalo nuomone, G. Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo žydų getą Kaune. V. Landsbergio nuomone, tai padarė kiti žmonės. Mums pasirodė, kad savo indėlį į žydų žudynių organizavimą ponas Architektas vis dėlto įnešė. Siūlome panagrinėti kelis dokumentus.
1) Lietuvos Laikinosios vyriausybės protokolas Nr.5, priimtas 1941 m. birželio 27 d.
Jo trumpas turinys susijęs su mūsų nagrinėjamu klausimu. Architektas (jis ir tos vyriausybės komunalinio ūkio ministras) perskaitė pranešimą apie nepaprastai žiaurius žydų kankinimus „Lietūkio“ garaže, Kaune. Vyriausybė pripažino priemonių „prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams“ reikalingumą, nors ir rekomendavo „vengti viešų žydų egzekucijų“. Svarbiausia, kad ji nutarė įkurti Apsaugos batalioną, kurio nariai vėliau masiškai žudė žydus. Kadangi žydų klausimu tame posėdyje niekas daugiau nepasisakė, tik min. Žemkalnis, yra pagrindo manyti, kad Architektas įnešė svarų indėlį priimant sprendimus dėl Apsaugos bataliono ir kitų „priemonių prieš žydus“.
2) Lietuvos Laikinosios vyriausybės protokolas Nr.6, priimtas 1941 m. birželio 30 d.
Vyriausybė svarstė klausimus dėl „Lietuviškojo bataliono išlaikymo ir žydų koncentracijos stovyklos steigimo“ (svarbu pažymėti, kad abu šie klausimai buvo svarstyti kaip tarpusavyje susiję). Nutarta batalionui skirti po 7492 rublius pirmąsias 10 dienų, o vėliau finansuoti pagal sąmatą, kuri bus pateikta. Pritarta žydų koncentracijos stovyklos steigimui ir pavesta tuo rūpintis architekto pavaldiniui – Komunalinio ūkio viceministrui p. Švilpai, „kontakte su p. pulk. Bobeliu“. Kaip tik šiuos du asmenis mini V. Landsbergis kaip „įrengusius koncentracijos stovyklą“. Bet negi p. Švilpa galėjo įrengti konclagerį be savo viršininko nurodymo?
3) Dokumentai, publikuoti Christopherio Dieckmanno ir Sauliaus Sužiedėlio knygoje „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį“ (Margi raštai, 2006).
Kaip ir kokiu nuoseklumu vyko organizaciniai žydų žudynių darbai, matosi iš knygos skyriaus, skirto žudynėms VII-ąjame forte (p. 50-55, pdf formatas).
„Žydų klausimą“ vyriausybė pirmą kartą sprendė birželio 27 d. (žr. protokolą Nr.5), o birželio 30-osios vakare pradėta žydus šaudyti VII forte. Žudynės, vyriausybės sprendimu, buvo neviešos, jas aktyviai vykdė vyriausybės sprendimu įkurtas ir tos vyriausybės finansuojamas Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionas. Yra ir nuorodų, kad šis batalionas buvo kur kas uolesnis nei vokiečiai reikalavo. Trečios kuopos būrio vadas Bronius Norkus buvo patekęs į SD vado nemalonę, nes per 1941.06.30 – 1941.07. 06 vykusias žudynes nužudė 3 tūkstančius žmonių be vokiečių nurodymo. Iš viso tuo metu Kauno VII forte buvo nužudyta ne mažiau kaip 6 tūkstančių žydų. Susidaro vaizdas, kad koncentracijos stovykla, prie kurios kūrimo svariai prisidėjo architektas, žudė du kartus sparčiau nei norėjo vokiečių vadovybė.
Keista, kad nuo Lietuvos žmonių yra slepiamas Architekto indėlis į Lietuvos piliečių žudynes. Manome, kad už šį indėlį jis nusipelno atskiros ekspozicijos Genocido ir rezistencijos muziejuje. Šis klausimas kur kas svarbesnis nei dviejų garbaus amžiaus signatarų diskusija.
