Tolimoje šalyje, nežinomoje viešpatystėje, gyveno Trepusas. Jis buvo žmogus labai geras ir toks gailingas, kad, matydamas pavargusį žmogų, neiškentė neverkęs, nors verkdavo ir be ašarų. Jeigu tiktai išgirsdavo, kad kur nors yra pavargęs žmogus, tuojau jam pasidarydavo negerai: vargas ir jau! Įgriso jam pavargėliai žmonės.
O buvo Trepusas labai gerbiamu žmogumi: ministeris – ne ministeris, o kad kokioje, bile ministerį po juosta pasikiš. Tik tas buvo ne pas mus, bet tolimoje šalyje; o kas jam davė valdžią ant ministerių ir visų kitų žmonių, tas yra slaptybėje.
Kartą miega Trepusas ir sapnuoja negerą sapną. Rodos, stovi jis ant aukšto kalno, o visa šalis prieš jį kaip ant delno. Ir visur, kur tik akį nemesk, plika tuštuma, o ant jos nesuskaitoma daugybė pavargusių žmonių, o turtingų suvis nematyti.
Išsigandęs pabudo Trepusas, – visas šlapias, kai pelė perlyta; kas plaukas, tai lašas. Ėmė pačią budinti. Pabudo pati, žiūri, vyras ne veide – išsigando ir klausia:
– Kas, kodėl?! Trepuse, kas tau? Ar tik neprisisapnavo tau koks pavargęs žmogus?
O Trepusas drebėdamas atsako: – Klausyk, pačiut, ką aš sapnavau. Ir išpasakojo jai savo sapną.
Ilgai juodu minė ir galvojo, ką čia padaryti, kaip tos baisybės išvengti. Visą naktį nemiegojo, ir ant galo dingtelėjo abiem sykiu į galvas kaip puodynes, kaip išsisukti nuo tų visų pavargusių žmonių toje nelaimingoje pavargėlių šalyje.
Vos tik prašvito rytas, Trepusas išsiuntė prie visų karvedžių, kurie gyveno toje šalyje, pasiuntinius su paliepimu išnaikinti visus pavargusius žmones: tuos, kurie dirbtuvėse dirba, ir tuos, kurie vaikus išminties mokina, ir tuos, kurie knygas ir laikraščius rašo, o labiausiai prakeiktus žydus, ir dėl to, kad nėra pavargesnių žmonių už tuos žydelius, kurie nė savo tėvynės neturi, ir jie labai Trepusui nubodo. Gale paliepimo parašė: „Šūvių nesigailėti, tuščiais nešaudyti!“
Ir prasidėjo didis naikinimas pavargusių žmonių: mušė ir žudė juos miestuose, miesteliuose ir kaimuose, gatvėse ir namuose, ant kelių ir vieškelių, taip kad per septynias dienas išnaikino septyniasdešimt tūkstančių žmonių.
Ir tada perstojo Trepusas sapnuoti baisius sapnus. Laimė, didelė laimė.
Tas atsitiko ne pas mus, bet trisdešimt devintoje viešpatystėie. Pas mus apie tokį Trepusą nė pypt nieks negirdėjo. Tai mat!..
* – A. Trepovas – 1905 m. Rusijos vidaus reikalų ministras, davęs įsakymą per Kruvinąjį sekmadienį „tuščiais nešaudyti ir šovinių negailėti“
Audroms siaučiant. Sudarė, pratarmę ir pastabas paruošė B. Pranskus. Vilnius, 1955.
Kostas Stiklius (1880-1962) – literatas, liaudies švietėjas. Gimė Šakių rajone neturtingoje valstiečių šeimoje. Mokėsi savarankiškai, paūgėjęs įsitraukė į knygnešių darbą – gabeno iš užsienio ir platino lietuvišką literatūrą, anticarinius atsišaukimus, „Iskrą", daraktoriavo. Būdamas 18 metų, pradėjo bandyti savo jėgas literatūroje. Rašė eilėraščius, apsakymus, eiliuotus feljetonus, straipsnius, korespondencijas. Priklausė nelegaliai kultūros draugijai „Sietynas“. 1902 m. buvo caro žandarų suimtas ir kalinamas Kalvarijos kalėjime. 1903-1910 metais K.Stiklius išleido 10 eilėraščių, feljetonų, pasakėčių rinkinių: „Davatkų gadzinkos“ (1903), „Lietuvos lenkų kantičkos“ (1904), „Linksmi žiedeliai“ (1907), „Gyvenimo gabalėliai“ (1908) ir kt. Juose jis reiškė antiklerikalines pažiūras, vaizdavo vargingą valstiečių buitį. Grąžinus Lietuvai spaudą, dirbo įvairiose redakcijose. 1907-1909 metais leido satyros ir humoro laikraštį „Ežys“. Dalyvavo to meto revoliuciniame judėjime, buvo tardomas. 1911-1915 metais gyvendamas Rygoje, įstojo į Rusijos socialdemokratų partiją, dalyvavo jos veikloje, buvo Lietuvos komunistų draugijos „Giedra“ narys. 1923-1924 m. Kaune leido laikraštį „Spaustuvininkas“. Tuometinės valdžios buvo nemėgimas už kairiąsias pažiūras.
P.S. Publikacija skirta žmonėms, nukentėjusiems nuo lietuviškos specialiosios policijos 2009 m. sausio 16 d.
