Grigorijus Meitinas. Susipažinau su juo iš anarchistų sužinojęs apie tolstojininkų žurnalą „Jasnaja Poliana“. Žurnalas išsiskyrė iš kitos „perestroikos“ laikų neoficialios spaudos. Nesivaikė, tos dienos aktualijų. Daug vietos skyrė taikos, sutarimo tarp žmonių, tarp įvairių religijų klausimams. Buvo jame ir šiek tiek tolstojininkų istorijos. Iš jo sužinojau apie Žagarės tolstojininkus – Kaliandrą ir Levinską.

Grigorijus gyveno Rygoje. Netoli, galėdavau nuvažiuoti. Buvau pas jį kelis kartus. Niekuo neišsiskiriantis, smulkutis, keliais metais už mane vyresnis, gal trisdešimties vyriškis (tada buvo 1991 metai). Įsiminė siauras, ankštas kambarėlis aukštomis lubomis Bruniniekų gatvėje. Pasienyje lentynos, iki viršaus prikrauta knygų. Išsiskyrė Tolstojaus pilno raštų rinkinio tomai. Mes daug kalbėjomės apie anarchizmą, Tolstojų ir tolstojininkus. Tikrai įdomus ir išsilavinęs žmogus. Dirbo kūriku dujų degalinėje ant namo stogo. Sakė, kad patinka tas darbas – vasaros laisvos, gali keliauti.

Įdomus buvo jo požiūris į tolstojininkų judėjimą. Jis nesižavėjo dalies tolstojininkų siekiu gyventi komunomis ar artelėmis. Sakė, kad tai nebūtina. Žinojau, kad jis buvęs hipis. Kad Rygoje gyvena toks Meitinas, atsiminė ir kai kurie Lietuvos hipių judėjimo veteranai.

Anarchijai.lt išverčiau jo atsiminimus iš hipiavimo laikų. Nemanau, kad juose išdėstyta hipių ideologija. Greičiau jie atspindi jauno Tolstojaus sekėjo brendos kelią. Atsiminimai įdomūs dar ir dėl to, kad parodo ką „veikė“ TSRS hipiai, už ką ir kokių susilaukdavo represijų. Jei ką domina Lietuvos hipių istorija, rekomenduočiau paskaityti www.gitara.lt. O šie prisiminimai daugiau parodo taikaus anarchisto – individualisto veiklos būdus.

Ką veikia Grigorijus dabar? Nežinau. Kai mačiausi su juo paskutinį kartą, jis apgailestavo, kad 12-asis „Jasnaja Poliana“ numeris turbūt bus paskutinis. Pinigų kitam jis nebeturėjo. O laikas tuomet buvo sunkus. Rygoje viskas sparčiai brango. Pamenu, tais laikais duonos kepaliukas Lietuvoje kainavo keturis kartus pigiau nei Latvijoje... Tikrai apsidžiaugiau internete tarp tolstojininkų leidinių http://az.lib.ru/t/tolstowstwo/ neseniai radęs visą „Jasnaja Poliana“ rinkinį.

1979 metų vasarą keliavau kartais pėsčias, kartais pakeleivingomis mašinomis arba autostopu, kaip įprastai tai vadinama. Toks judėjimo būdas smarkiai skiriasi nuo įprastinio. Keliaudamas, sakysim, traukiniu, žmogus nesusiduria su pravažiuojamų miestų ir kaimų gyvenimu, jis gali važiuoti ir nieko aplink nepastebėti. Netgi žiūrėdamas pro langą, jis viską suvokia greičiau kaip kino kadrus ir nepasineria į gyvenimą.

Nors aš ne prieš traukinius ir pats dažnai jais naudojuosi – dėl to galiu lyginti, – bet autostopas turi kažką su niekuo nesulyginamo. Pirmiausia – nežinomybė. Neaišku, kur šiandien vakare būsi. Jau vien tai neleidžia atsipalaiduoti. Antra – nuolatiniai susitikimai su žmonėmis, beje, su pačiais įvairiausiais vietiniais gyventojais ir vairuotojais. Ir pagaliau – tai didžiulė nuolankumo mokykla.

Galima ilgai stovėti arba eiti šalikele, kelti ranką prieš artėjančią mašiną. Ji visai nebūtinai sustos, net jeigu tas automobilis laisvas ir be vairuotojo jame nieko daugiau nėra. Pro šalį gali pravažiuoti vienas, du, dešimt, kelios dešimtys automobilių ir nė vienas nesustoti. Tik nereikia pykti. Kam? Juk vairuotojas nežino, kad žingsniuoju jau kelias valandas ir mirštu iš nuovargio. Be to, aš juk žinojau, kad galimi visokie sunkumai, vadinasi, ir pykti nereikia.

O svarbiausia, nereikia prisirišti prie kokio nors tos dienos tikslo, sakysim, būtinai nusigauti iki tokio ir tokio miesto. Juk taip skaudu, kai to padaryti nepavyksta, kai nėra automobilių arba jie pravažiuoja pro šalį. Geriau iš karto nusiteikti – kaip bus, taip bus. Reikia būti pasiruošus netgi tam, kad per visą dieną nesustos nė vienas automobilis. Nors visa tai aš suvokiau jau gerokai vėliau. O tada, tais atmintinais metais, aš turėjau gana menką tokių kelionių patirtį.

Taigi žingsniavau kelkraščiu, vis atsisukdamas, jeigu išgirsdavau artėjančio automobilio triukšmą, ir pakeldamas ranką. Kartais mane paveždavo. Vietovė buvo įdomi. Karpatų priekalnės. Po Lvovo keliavau pro Ivano Frankovską, Černovcus, Kamenecko Podolską ir Dunajevcus.

Taip, aš pražingsniavau Dunajevcų miestelį ir ėjau plentu. Automobiliai važiavo retai, bet sustodavo. Tad teko paėjėti apie dešimt kilometrų.

 

Ir čia pastebėjau, kad vienas automobilis, lenkdamas mane, truputį sumažino greitį. Po kiek laiko jis pavažiavo atgal, po to apsisuko ir vėl pavijo mane. Kažkas atidarė duris ir grubiai paklausė, kur man reikia. Automobilyje jau sėdėjo trys žmonės, tad iš karto supratau, kad jie sustojo anaiptol ne tam, kad man padėtų. Suvokiau, kad sukėliau jiems kažkokius įtarimus ir norėjau kaip galima greičiau juos nuraminti. Bet atsitiko ne taip! Paklausė, ar turiu pasą. Atsakiau, kad turiu, ir parodžiau. Automobilyje sėdėjusiems to pasirodė maža, ir jie pasiėmė pasą. Aš žinojau, kad galiu neduoti, bet iš jų kalbos jutau, kad tokiu atveju jie neatstos ir panaudos jėgą.

– Bet man į kitą pusę...

– Nieko, vėliau išsiaiškinsime.

Aš įsėdau, ir mes nuvažiavome.

Šalia vairuotojo sėdėjo labai storas žmogus raudonu veidu. Iš jo savim pasitikinčios išvaizdos susipratau, kad jis kažkoks viršininkas. Ant užpakalinės sėdynės, šalia manęs, sėdėjo judrus žmogus, viskuo pritarinėjantis viršininkui. Jo elgesyje matėsi toks atviras padlaižiavimas, kokį paprastai rodo satyriniuose spektakliuose.

Viršininkas, pusiau atsisukęs ir išsidrėbęs ant priekinės sėdynės, uždavinėjo man klausimus, tuo pačiu stengdamasis įžeisti ir pažeminti bei leisdamas suvokti, kad netiki nė vienu mano žodžiu. O jį domino, ką aš veikiau ant plento ir ar buvau nuėjęs į laukus. Turbūt jie spėjo, kad aš vienas iš tų, kas atvyksta aguonų, nors galbūt buvo dar kas nors slapto.

Mes privažiavome kolūkio valdybą. Viršininkas su savo parankiniu išlipo ir įsakė laukti. Aš paklausiau vairuotojo, ar tas žmogus – ne kolūkio pirmininkas. Taip, tai pirmininkas. Aš bandžiau sužinoti, ką visa tai reiškia ir ką jie rengiasi daryti, bet tas atsakė, kad pats nežino.

Greitai iš valdybos durų išniro pirmininkas su parankiniu. Turiu pripažinti, aš tada negalėjau sutramdyti negerų jausmų. Labai jau grubūs jie atrodė. Tai buvo pakankamai netikėta ir neįprasta.

Dabar nebeatsimenu smulkmenų, bet greitai mes atvažiavome į Dunajevcus. Buvo gaila: tiek kilometrų nuėjau per dvi valandas pėsčias, o dabar visą atstumą grįžome per kelias minutes.

Sustojome prie milicijos skyriaus. Aš taip ir spėjau, kad atveš būtent čia. Liepė išlipti ir nuvedė į namą. Kokie jausmai apėmė einant? Nežinomybės jausmas. Iki tol man beveik neteko susidurti su ta įstaiga, išskyrus kelis trumpus dokumentų patikrinimus ir kelis su dokumentais susijusius klausimus. Vis dėlto dabar pajutau, kad greitai niekas nesibaigs, jei jau kažkas yra įsitikinęs, kad esu nusikaltėlis. Buvau girdėjęs, kad milicijoje neretai stipriai muša. Tokia perspektyva, prisipažinsiu, mane gąsdino – ypač čia, provincijos miestelyje, kur gali tikėtis ko tik nori.

Ir štai mane nuvedė prie durų. Norėjau nusivalyti molinus sandalus, kad neprineščiau molio į patalpas, bet mane pastūmė, liepė nesustoti. Mano išvaizda buvo, žinoma, labai neįprasta, ypač šitoms vietovėms: ilgi plaukai, barzda, apskurusi striukė ir brezentinis krepšys ant pečių. Ir dar molinos kojos.

Kai mane įstūmė į budinčiųjų kambarį, pirmiausia išgirdau:

– Vardan tėvo sūnaus ir šventosios dvasios, amen!

Šiuos žodžius garsiai, greitakalbe išbėrė mane pamatęs milicininkas ir teatrališkai persižegnojo.

– Iš kur „Atpirkėjas“?

Jam pasakė, kad „Atpirkėjas“ iš Rygos.

Budinčiųjų kambaryje buvo daug uniformuotų žmonių. Visi garsiai kalbėjo. Kai mane įvedė, visas jų dėmesys nukrypo į mane, ir visi ėmė garsiai svarstyti mano pasirodymą. Pirmininkas kažką paaiškino ir išvažiavo.

Dabar matau, kiek daug jau nebeprisimenu iš to, kas vyko tame milicijos skyriuje, ką kalbėjo, ko klausė. Aš pasakiau, kad keliauju, ir paaiškinau, kokiu būdu. Įlindo į mano krepšį, susidomėjo automobilių kelių atlasu. Ėmė žiūrinėti jį, paklausė, kaip važiavau.

– Ar tau neatrodo, kad tu visą laiką važiuoji palei sieną? – paklausė vienas jų.

Ne, man taip neatrodė. Matyt ir kiti jautė, kad kolega pasakė kvailystę, ir neparėmė jo.

 

Kaip supratau, mane kažkuo įtarinėjo, vos ne šnipinėjimu. Bet glumino mano išvaizda, lyg ir netinkama šnipui. Tada jie nusprendė padaryti kažką keista: pakviesti psichiatrą, kad tas nustatytų, ar aš iš tikro toks, ar tik maskuojuosi. Man beliko tik stebėtis.

Psichiatras pasirodė visai jauna mergina, tikriausiai ką tik baigusi institutą. Ji visiškai rimtai ėmė uždavinėti klausimus, atrodo, manęs netgi gailėdama. Man dar kartą teko pasakoti, kad štai aš keliauju ir taip toliau, ir neturiu jokių piktų ketinimų.

– Ar seniai jūs turite tokį potraukį keliauti?

Nieko neįtardamas, aš atsakiau, kad seniai, tokį norą turėjau dar vaikų darželyje.

Dar ir dar klausimai. Kur ir kaip dirbu, kuo užsiima tėvai, kuo domiuosi, ir taip toliau. Gydytojas paklausė, ar skaitau, kokius autorius? Be jokių smulkmenų aš tiesiog pasakiau kelis klasikus.

– O muzika jus domina?

– Na, pavyzdžiui, klasika.

Tada ji paprašė pasakyti kelis kompozitorius, o tai man nebuvo sunku.

Staiga vienas milicininkas prišoko prie manęs ir suriko:

– Sakyk: kas ir kokiu tikslu tave siuntė?!

Su nuostaba nužvelgiau jį, paskui gydytoją – lyg klausdamas, ar jis sveiko proto. Laimei, jo niekas neparėmė.

Tarpusavyje jie kalbėjosi ukrainietiškai, bet aš kai ką supratau. Merginą psichiatrę klausė, ar aš iš tikro ligonis, ar tik vaidinu. Ji atsakė, kad pati už save kalba mano išvaizda, beje, ji kalbėjo visiškai tuo tikėdama, su neapsimestiniu apgailestavimu. O man irgi buvo jos gaila: geras, nuoširdus žmogus – tai jautėsi, – o taip priklauso nuo stereotipų, kokia išvaizda normali.

Ėmė surašinėti protokolą, kuriame, tarp kitko, buvo įrašyta, kad aš turiu... „valkatavimo sindromą“. Aš pasidomėjau, kodėl. Ji pasakė, kad aš juk ir vaikų darželyje jau bėgau klajoti. Paprieštaravau, kad niekur nebėgau ir nieko panašaus nekalbėjau, o tik turėjau omeny, kad ir vaikų darželyje domėjausi geografija ir kelionėmis, kaip, beje, ir kiti vaikai. Bet paaiškėjo, kad tai jau didelės reikšmės nebeturi.

Vėliau ji apžiūrėjo mano galvą ir pasakė, kad ji švari. Kai kurie milicininkai, kaip supratau iš jų pokalbių, užsiminė, kad jei aš psichinis ligonis, tai mane reikia gydyti, kad toliau neklajočiau. Visgi gydytoja į tai pasižiūrėjo pastebimai sutrikusi. Dėl viso pikto ji paklausė, labai nedrąsiai, ar nenoriu į ligoninę. Žinoma, tokio noro neturėjau, ir klausimas išsisprendė laimingai. Jie psichiatrei daugiau klausimų neturėjo, ir ji išėjo. O juk galėjo viskas baigtis kur kas blogiau...

Tuo tarpu pokštai tęsėsi. Pavyzdžiui, man sakė, kad kažkokiame kaime stovi cerkvė, ir jeigu aš ten atsisėsiu prie jos ant laiptų, tai man visi mes monetas.

Pagaliau atėjo skyriaus viršininkas. Jis buvo apsirengęs paprastu kostiumu, be uniformos ir nesikeikė. Jis man vėl uždavė tradicinius klausimus. Kvailų įtarinėjimų šnipinėjimu nekėlė. Tiesiog davė nurodymą susisiekti su Ryga, kad išsiaiškintų, ar nesu paieškomas. Bet teletaipas prastai dirbo, susisiekti su Ryga nepavyko. O tuo tarpu artėjo naktis. Kilo klausimas, kur mane patalpinti.

– O kur tu nakvoji? – paklausė mane.

– Kur pavyksta. Šieno kupetoje, pavyzdžiui.

– O dabar kur nakvosi?

– Štai šito aš jau nežinau.

Mane nustebino, kodėl toks klausimas iškilo? Aš buvau tikras, kad nakčiai mane uždarys į kamerą. Mane lig šiol tai stebina. Bet viršininkas, pasirodo, buvo labai padorus žmogus, jam sąžinė neleido sodinti mane į kamerą, todėl jis... paskambino į viešbutį, susitarė ir pats asmeniškai mane nuvedė ten, kur užmokėjo už mano vietą ir pasakė, kad kitą dieną, atrodo, devintą valandą, aš turiu ateiti į skyrių ir jeigu viskas bus gerai, man grąžins pasą ir paleis.

 

O viešbutyje įvyko dar vienas atmintin įsirėžęs nutikimas. Aš, pats to nenorėdamas, tapau jo priežastimi. Kambaryje buvo penkios ar šešios lovos, viena iš kurių buvo skirta man. Visi jau gulėsi. Atsiguliau ir aš. Kažkas skaitė, kažkas tvarkėsi daiktus, kol dar degė šviesa. Priešais gulėjęs žmogus pasidomėjo, ar aš ne komandiruotėje. Atsakiau, kad ne, kad į viešbutį mane atvedė iš milicijos, kur bando išsiaiškinti mano asmenybę. Kaimynas šnairai į mane pažiūrėjo ir nieko nepasakė. Išjungus šviesą, dėl nesandariai užtrauktų užuolaidų ant kaimyno veido krito žibinto šviesa. Kad jam netrukdytų šviesa, aš susiruošiau užtraukti užuolaidas ir pasakiau jam apie tai.

– Nereikia! – nukirto jis greitai, atsistojo ir išėjo iš kambario.

Po kurio laiko atėjo administratorė ir ėmė ant manęs rėkti, kad manimi skundžiasi. Gailėjausi kaimyno, kurį nenoromis išgąsdinau, ir administratorės, kuri dėl viso to atbėgo ir taip pyksta. Aš labai ramiai pabandžiau paaiškinti, koks reikalas, ir ji nurimo, netgi, atrodo, atsiprašė. 

Greitai grįžo ir kaimynas. Aš pabandžiau ir jam paaiškinti, kad manęs nėra ko bijoti, bet jis atsakė, kad tiesiog ėjo parūkyti.

Apskritai kiek daug keistų nuostatų susidarė žmonės! Štai tik dvi iš jų: jeigu žmogus apsirengęs ne taip, kaip visi, arba jis dar turi barzdą, vadinasi, jis ligonis. Jeigu žmogumi domisi milicija, tai jis būtinai nusikaltėlis. Kiek kartų man teko susidurti su tokiais prietarais! Be to, baisu ir tai, kad nevalingai ir pats imi jaustis esąs nusikaltėlis. Tai ko pykti ant žmonių?..

Naktį miegojau, kaip nebūtų keista, labai gerai ir ramiai. Pasireiškė nuovargis. Be to, man nebuvo ko nerimauti ir kitai dienai aš buvau pasiruošęs...

Ryte nuėjau iki milicijos pastato. Jie pasisveikino su manimi kaip su senu pažįstamu ir pranešė, kad viršininkas dar nebuvo atėjęs ir kad aš kol kas galiu pasivaikščioti po turgų, kuris buvo priešais. Kai grįžau, viršininkas jau buvo, bet ne budinčių kambaryje, o savo kabinete.

– Na kaip, viskas tvarkoje? – paklausiau budinčio.

Įėjo viršininkas, pavartė kažkokius dokumentus ant stalo, paėmė mano pasą.

– Taip ir nepavyko? – tyliai paklausė budinčiojo.

Tas papurtė galvą. Tai yra nepavyko susisiekti su Ryga.

– Tiek to, štai tavo pasas ir greičiau eik. Kad mums daugiau nepakliūtum.

Aš atsakiau, kad šitas susitikimas priklausė ne nuo manęs, kad mane atvežė kolūkio pirmininkas. Pridūriau, jog tikiuosi, kad antrą kartą jis manęs nebeatveš. Mes atsisveikinome. Prie įėjimo dar atsisveikinau su ten buvusiais ir patraukiau plento link.

Vėl žingsniavau tolyn ir niekam nejaučiau pikto. Jokios nuoskaudos. Atrodė šiek tiek juokinga. Ir liūdna suvokti, kaip giliai įsišakniję žmonėse kai kurie prietarai. Jais žmonės kenkia sau ir kitiems.

Bet aš dar kartą pajutau, kaip svarbu nepasiduoti bendram pykčiui, o pamėginti suvokti žmogų, kodėl jis piktas, ir tada bus galima jo tik pasigailėti, o ne neapkęsti. Jei būčiau atsakinėjęs taip pat, kaip manęs klausė – suirzusiai ir piktai, – tai tik dar labiau būtų juos erzinę. Aš gi visą laiką bandžiau elgtis kaip galima nuolankiau, ir jautėsi, kad tai juos glumina ir po truputį daro geranoriškesniais. Buvo taip malonu tą matyti!

O priekyje plytėjo  kelias. Eiti buvo lengva ir džiugu. Diena buvo džiuginanti. Aš ėjau vis tolyn!

Iš http://az.lib.ru vertė EVALDAS BALČIŪNAS