Nė karto nesu buvęs Kryme. Įsivaizdavau jį perpildytą atostogaujančių, ir ta kurortinė tuštybė mane atstumdavo. Tą vasarą dėlto nutariau jį aplankyti. Jame niekada nebuvau, todėl norėjosi jį pamatyti, be to, norėjau susitikti su draugais, kurie tuo metu irgi ruošėsi vykti į Krymą kartu praleisti kelias dienas. Keliauti ruošėsi gal dvidešimt žmonių – tų, kuriuos tais laikais vadino hipiais.

Po Dunajevcų aš gana sėkmingai pražingsniavau ir pravažiavau Moldaviją. Ypač įsiminė viena čigonų gyvenvietė. Paskui mane bėgo čigonų vaikai ir, sužinoję kad aš iš Rygos, šaukė „Keliauninkas iš Rygos! Keliauninkas iš Rygos!“ Viena moteris klausė, ar aš ko nors nepardavinėju, kita siūlė pirkti skėtį, trečia siūlė išburti ir t.t. Gyvenvietės centre mane pakvietė į didelį namą, išpuoštą mozaika, klausinėjo ir vaišino mane, beje, nelabai tenustebo, sužinoję, kad aš vegetaras.

Tiraspolyje patruliai patikrino mano dokumentus. Paklausė, ar turiu pinigų. Parodžiau, kad turiu. Vis dėlto mane nusivedė į skyrių. Pakeliui jų klausinėjau, kodėl jie taip elgiasi, gal juos glumina mano drabužiai.

– Suprantu jus, – sakiau, – bet niekas kelionei nesivelka paradinio kostiumo.

Paskui pravažiavau Odesą, prie Odesos panirau į Juodosios jūros bangas, pravažiavau Nikolajevą, Chersoną ir atsidūriau Krymo stepėse. Kai už nugaros pagaliau liko stepės su Džankojumi, tolumoje pasirodė kalnai, o ir prieš juos – Simferopolis su baltais, raudonomis čerpėmis dengtais namukais.

Atsimenu, buvau labai alkanas, bet užkąsti, atrodo, nespėjau. Spėjau tik nusipirkti parduotuvėje duonos. Pamačiau du patruliuojančius milicininkus, kurie žiūrėjo į mane, ir supratau, kad jie dabar prieis ir paprašys dokumentų. Ir nesuklydau. Jie iš karto paklausė, ko atvažiavau. Atsakiau, kad pasižiūrėti Krymo. Jie nusivedė mane į milicijos skyrių. Paklausiau, kas jiems nepatiko; jie atsakė, kad jiems duotas toks nurodymas.

Dunajevcuose milicija įsikūrusi visai mažame namelyje, o čia pastatas buvo didelis, mūrinis. Budinčiųjų kambaryje mane pasitiko piktomis pašaipomis. Kažkas sėdo rašyti protokolo, pasipylė eiliniai klausimai, pradedant vardu bei pavarde ir baigiant klausimu: kokiu tikslu atvažiavai? Atsakiau taip pat, kaip ir gatvėje – apžiūrėti Krymo. Jie nusišaipė, pasakė, kad tai netiesa, ir leido suprasti, kad vėliau aš kitaip kalbėsiu.

Per pultą nenutrūkstamai sklido įvairūs pranešimai, kartais į budinčią dalį atvesdavo baisius žmones – girtus ir kruvinus. Čia pat trumpai juos apklausdavo, rėkė ir vieni, ir kiti, nepaliaujamu srautu liejosi keiksmai. Vėliau juos uždarydavo į kameras.

 

Po kurio laiko, kai pakankamai prisižiūrėjau ir prisiklausiau apačioje, mane nuvedė laiptais aukštyn, pas skyriaus viršininką. Jo kabinetas buvo didžiulis kambarys su masyviu stalu, gana stambus buvo ir pats viršininkas. Nežinau, koks buvo jo laipsnis (neskiriu), bet iš kalbos manieros jautėsi, kad jis jau daug metų pratęs, kad jam nuolankiai paklustų. Nerėkė, bet balsai buvo gąsdinančiai kietas. Jo žvilgsnis buvo kupinas neapykantos man. Jam padavė mano pasą, ir jis ėmė klausinėti.

– Pasižiūrėti Krymo.

- Mums išsigimėlių nereikia! – jis kirčiavo pirmą skiemenį. – Ar tu atsakinėsi? Ko atvažiavai?!

– Jeigu jus taip erzinu, galiu ir išvažiuoti.

– Mes tave... – aš nedrįstu pakartoti to, ką jis tada pasakė, ir todėl apsiriboju daugtaškiu. –Vėliau išvažiuosi į savo Rygą, tik jau... !

Suskambo telefonas. Matyt skambino iš namų. Jis pasakė, žinoma, kitu tonu, kad užtruko, bet greitai grįš. O aš galvojau, ką galėtų reikšti jo grasinimai ir kuo viskas baigsis. Buvo sunku jausti jo pyktį, nukreiptą į mane, bet dar sunkiau pasidarė nuo minties, kad aš kažkodėl esu jo pykčio priežastis.

Paskui jis davė nurodymą nuvežti mane į Kijevo rajono skyrių, ir mane išvežė. Valandėlę pasėdėjau apačioje, paskui mane išvedė į gatvę, įsodino į milicijos mašiną su grotomis ir išvežė.

Žiūrėjau pro grotų virbus į miesto gatves, į žmones, į namus, ir, atrodo, pamačiau vieną iš pažįstamų su kuprine. Buvo liūdna, kad dabar jau tikriausiai nepavyks su jais susitikti. O ir išvis buvo neaišku, kiek laiko ir ką su manimi darys. Su manim elgėsi kaip su nusikaltėliu, nors greičiausiai jie ir pastebėjo, kad smarkiai skiriuosi nuo jiems įprasto kontingento. Manęs nemušė, bet prie progos neatsisakydavo grubiai stumtelėti.

Atgabeno mane į Kijevo rajono skyrių. Čia prasidėjo jau žinomos patyčios. Atvesdavo vis naujus sulaikytuosius – tatuiruotus ir kruvinus. Triukšmas, riksmai, pyktis. Po kurio laiko vienam milicininkui buvo liepta mane išvesti į kiemą, su krepšiu. Iš pradžių nesupratau, kam to reikia, bet kieme viskas paaiškėjo. Ten buvo išrikiuoti milicininkai, o viršininkas, žingsniuodamas priešais juos, aiškino:

– Dabar atkreipkite dėmesį. Tai hipis. Žiūrėkite atidžiai... – ir paaiškino jiems, kad tokius reikia gaudyti.

Mane nuvedė atgal. Atėjo pagyvenęs neuniformuotas žmogus. Jis atsisėdo už laisvo stalo, pasakė man prisėsti priešais jį ir ėmė uždavinėti tuos pačius siaubingai atsibodusius klausimus. Paklausiau, kodėl mane iš viso sulaikė, ką galvoja su manimi daryti, nors aš jokio nusikaltimo nepadariau ir mano dokumentai tvarkingi.

- Pasas gali būti padirbtas, - pasakė jis. – Pasiųsim jį į ekspertizę. Tai reiškė, kad, mažiausiai, porą dienų aš būsiu sulaikytas.

Jis ėmė labai įdėmiai apžiūrinėti pasą, - net prieš šviesą. Aš patariau taip nesivarginti, o siųsti tiesiai į ekspertizę.

- Mes patys žinome, ką mums daryti! – griežtai atsakė jis, bet, turbūt, nusprendė, kad pakaks paprastos apžiūros.

Nepamenu, kur mane iškratė – ar čia, ar ankstesniame milicijos skyriuje. Nuolat girdėjau grasinimai panaudoti jėgą. Baisūs viršininko grasinimai ir apskritai visa atmosfera kėlė atitinkamą įspūdį, be to, buvau alkanas ir labai pavargęs. Visgi nepraradau savitvardos. Vėl ir vėl jutau, kad negaliu ant jų pykti, nes jie nelaimingi žmonės, jeigu taip priprato prie blogio, kad pamiršo užuojautos jausmus.

Paskui mane nuvedė į tardytojo kabinetą ir įsakė palaukti. Tardytojas dar nebaigė aiškintis su moterimi, kurią klausinėjo. Jis jai sakė, kad ji sako daug netiesos, o ji visą laiką primindavo, kad jau vėlu, ir ji bijo tamsoje grįžti per parką. Šalia buvo dar vienas darbuotojas – kaukazietis. Moteriai juokavo, kad jis galėtų ją palydėti, bet ji jo irgi bijojo.

Kai baigė klausinėti ją, pradėjo mane. Vėl visi klausimai iš pradžių. Tardytojas rašė protokolą. Kartais užeidavo kažkokie žmonės. Vienas milicininkas kažko paklausė. Jam atsakė:

– Tegul nešdinasi. Spirk jam į sėdynę atsisveikindamas, – paskui, truputį pamąstęs, – ne, geriau nereikia.

Neatsimenu pokalbio pas tą tardytoją smulkmenų. Bet pokalbis kažkaip pasisuko apie mano tikėjimą. Tai jį šiek tiek pagyvino. Jis ėmė klausinėti, kada gimė Kristus ir koks mano požiūris į begalinę visatą, klausė dar kažko. Matėsi, kad jis pavargo ir nori greičiau eiti namo. Aš jo ypatingai nedominau – šiaip ar taip nei neapykantos, nei užuojautos sau iš jo pusės nepastebėjau. Jis dirbo sau įprastą kasdienį darbą. Apklausos pabaigoje man davė pasirašyti protokolą. Jį atidžiai perskaičiau, ir kadangi jame nebuvo nieko neatitinkančio mano žodžių, pasirašiau.

Buvo jau gana vėlu, kai tardytojas perdavė mane sargybiniui. Tas įsodino mane į automobilį, kuris po to ilgai sukinėjosi tamsiomis gatvėmis. Nežinojau, kur mane šį kartą veža, bet buvau tikras, kad pas juos teks užtrukti mažiausiai tris dienas, nes ėmiau suprasti, kad kažkas jiems nepatiko ir jie ėmė nerimauti...

Diena praslinko sumaištyje: prieš akis nuolat šmėžavo milicininkų uniformos, signalai iš budinčių pultų, vieni ir tie patys klausimai, pikti juokai, grubumas ir panašiai. Jutau, kad diena dar nesibaigė, bet kas bus toliau, nežinojau. Baimės nebuvo, buvo tik šioks toks apgailestavimas, kad viskas taip pasisuko, ir šioks toks nerimas dėl nežinomybės.

Atvažiavome. Kaip nustebau, kai mes įėjome į... blaivyklą! Šiek tiek susigaudžiau, koks reikalas, kai mane įvedė į patalpą, iškaboje pavadintą sanitariniu priėmimo punktu ar panašiai. Duris užrakino, ir aš atsidūriau tamsiame kambaryje su keliomis kėdėmis. Vietoje vienos sienos buvo grotos, už kurių tęsėsi ilgas koridorius, o iš jo sklido baisūs riksmai.

– Gelbėkite!!! Žmo-o-onės, galbėkite!!! – šaukė vyriškas balsas, nors jį iš tikro buvo galima pavadinti nežmonišku balsu. Tokie baisūs buvo tie riksmai.

Duryse pasirodė žemaūgė raudanti mergina. Ji verkė tyliai, bet visa virpėjo. Iš jos išvaizdos nusprendžiau, kad ji atvykėlė iš kaimo, o Simferopolyje dirba kokiame nors fabrike ir gyvena bendrabutyje. Tokios labai stengiasi neatsilikti nuo mados ir atrodyti kaip miestietės, todėl labai daug dažosi. Aš paklausiau jos:

– Už ką tave čia atvedė?

Bet ji tik toliau kūkčiojo.

O vaitojimas koridoriuje tęsėsi.

Iš kabineto išėjo dar viena moteris. Jos amžiaus negalima buvo nustatyti, veidas buvo neproporcingai didelis, iškreiptas kažkokios bukos grimasos.

– Kas gi čia vyksta? – kreipiausi į jas.

– Dur-nių na-mai, – keistu balsu ištarė antroji.

– Žmonės!!! Žmo-nės!!! Ge-e-elbėkite!!!

Buvo taip šiurpu, kad trūksta žodžių visa tai aprašyti. Viskas vyko taip netikėtai ir taip greitai, kad pajutau, jog galiu prarasti savitvardą. Bet vidinis balsas kartojo: „Daryk, ką turi, elkis kaip liepia sąžinė ir nesirūpink, kas bus“. Tai mane labai atgaivino, ir aš pajutau naujų jėgų antplūdį.

 

Atsidarė durys ir pasirodė milicininkas su žmogumi baltu chalatu – turbūt tai buvo felčeris. Maža mergina raudodama ėmė isteriškai šaukti. Neatsimenu pažodžiui, ką jinai šaukė, bet esmė buvo ta, kad ji buvo skaisti ir kaltino felčerį nežmonišku elgesiu.

– Taip, tikrai, pasirodo, kad taip, - pasakė jis milicininkui.

Ji toliau drebėjo. Galima įsivaizduoti jos būklę: grubus vyriškis baltu chalatu liepė jai nusirengti arba pats nurengė ją, po ko nesivaržydamas apžiūrėjo ir paėmė mėginius analizei. Bet ji raudojo ir dėl kitko, – kad iki šiol buvo skaisti, o dabar niekas nenorės jos imti. Viskas susimaišė jos isterijoje.

Į kabinetą įvedė mane. Felčerio veidas atrodė lyg dažnai geriančio žmogaus. Jis turėjo paimti mėginius venerinėms ligoms ištirti, ėmė kraują iš rankos.

– Tiesą sakant, mane čia be reikalo atvedė, – pasakiau aš, – aš juk tuo neužsiimu.

– Kodėl, – susidomėjęs atsakė felčeris.

– Kurgi ten, – nenorėjau su juo daug kalbėti.

– Na, tokie priešingai...

– Aš turiu tam tikrus įsitikinimus.

– O! Įsitikinimus? Tai kitas reikalas. Tai ką, tu tikintis?

– O koks tavo tikėjimas?

– Mano tikėjimas be pavadinimo.

– Ne. Kiekviena sekta turi savo pavadinimą. O aš pavadinimo neturiu.

– Jis hipis, – pasakė milicininkas.

– Kai kas vadina mane hipiu, bet tai ne tikėjimas.

– Koks gi tavo tikėjimas?

Aš jutau, kad čia ne vieta daug kalbėti, ir todėl tik atsakiau:

– Tikiu, kad visi žmonės broliai.

Man dar uždavinėjo klausimus, ir aš trumpai atsakinėjau į juos. Atrodo, jie man ėmė rodyti truputį daugiau pagarbos.

Paskui mane vėl įsodino į automobilį ir dar kažkur nuvežė.

Šį kartą iškaba prie durų skelbė, kad tai priėmimo-paskirstymo punktas. Budintis, pamatęs mane, šūktelėjo:

Kampe pastebėjau kelis brezentinius krepšius, reiškia, dar kažkas susilaukė panašaus likimo. Bet susitikimo galimybė mane nudžiugino.

Sekė įprasti klausimai. Užpildė protokolą, atliko kratą ir surašė visus daiktus. Krepšyje likusį maistą išmetė. Aš paklausiau, kodėl jie taip pasielgė.

– Kas žino, kas ten!? Dar susirgsi, o paskui tave gydyk!

Vėl nebepamenu smulkmenų. Atsimenu tik piktą požiūrį į save. Dar girdėjau, kad pasodins mane pas „chemikus“, bet kas jie tokie, aš tada dar nežinojau. Perspektyva atsidurti vienoje kameroje su kriminaliniais, tiesą sakant, mane gąsdino. Daug girdėjau pasakojimų, kaip kriminaliniai kankina esančius su jais vienoje kameroje. Bet tikėjausi, kad mane pasodins pas tuos pažįstamus, kuriuos sulaikė dėl tos pačios priežasties kaip ir mane.

Pagaliau mane atvedė prie kažkokių durų, atidarė sudėtingus skląsčius, ir aš atsidūriau beveik visiškai tamsioje kameroje. Joje buvo dviese, ir aš iš karto supratau, kad tai tikrai ne tie, kieno krepšius mačiau koridoriuje. Tie du pasakė kažką sargybiniui. Pasirodė, kad kameroje nėra indo, vadinamo „paraša“. Nuėjome atsinešti „parašos“. Indas buvo iš plonos skardos, su dangčiu. Paskui užsidarė durys ir labai įtaigiai nuskambėjo skląsčių girgždesys.

Kamera buvo maža, kvadratinė, gal šešių kvadratinių metrų. Blausi šviesa sklido iš koridoriaus per ventiliacinę angą. Atsidūriau ant purvinų betoninių grindų. Aštrios skaldos sienos, ypač kampuose, buvo nusėtos daugybe spjaudalų. Susiradęs švaresnę vietą, atsisėdau nugara prisiglausdamas prie sienos ir sukryžiavau kojas. Vienam iš buvusių kameroje buvo gal dvidešimt penkeri, kitas gal dešimčia metų vyresnis. Jų veidai buvo pikti, o rankos ir krūtinės tatuiruotos. Jie ėmė manęs klausinėti, kaip čia papuoliau. Aš paaiškinau. O į mano klausimą, kaip jie papuolė, tiesiai neatsakė. Buvo jau naktis. ir jie užmigo, o aš sėdėjau tokioje pat padėtyje ir bandžiau suvokti, kas per dieną įvyko. Pamažu stiprėjo įsitikinimas, kad reikia elgtis tik taip, kaip liepia sąžinė, nors ir kas toliau nutiktų.

Iš koridoriaus pasigirdo triukšmas. Prigludau prie durų ir stengiausi ką nors išgirsti. Kažką dar atvedė, kažkokią merginą. Išsiskyrė jos lietuviškas akcentas. Ji piktinosi ir net verkė. Paskui ją kažkur nuvedė, ir vėl tapo tylu.

Man lipo akys, bet aš negalėjau rasti, kur prigulti. Labai jau atstumiančios buvo tos purvinos ir  lipnios betoninės grindys. Vis dėlto nuovargis padarė savo, ir aš užmigau.

Ryte tęsėsi pokalbis su kameros kaimynais. Dabar buvo kiek šviesiau, ir aš galėjau geriau juos įžiūrėti. Tarp kitko, anksčiau man beveik neteko kalbėti su tokiais žmonėmis. Mokiausi geriau suprasti žmones, ir ne teoriškai, o gyvenime. Štai priešais mane sėdėjo du baisūs žmonės, bet aš nejutau jiems neapykantos, tokia pati padėtis ir išgyvenimai mus netgi suartino.

Jie paklausė, ar aš kartais nesu tikintis. Aš atsakiau, kad jie nesuklydo.

– Ne, kodėl iš karto baptistas?

– Argi būtina kaip nors vadintis? – atsakiau aš. – Svarbiausia su dievu gyventi.

– Tai reiškia, kad tu negali nei gerti, nei rūkyti?

– Kodėl negalima? Tiesiog nesuprantu, kad geri ir rūkyti. Man nereikia nei vieno, nei kito. Ir ne tik man, bet ir jums nereiktų.

– Tu vis dėlto baptistas, – padarė išvadą vienas iš jų.

– Argi vieni baptistai nerūko ir negeria?

– Klausyk, o bobų tu irgi...? Ką, irgi negalima?

Aš paaiškinau, kaip galėjau, kad nereikia žmogui virsti gyvuliu. Ir moteryje pirmiausia reikia matyti žmogų.

– Na tu kaip vienuolis! Ir moterų mylėti negalima!

– Reikia mylėti! Visus reikia mylėti. Bet tai, ką jūs vadinate meile, yra visai kitas dalykas.

Jie klausinėjo toliau, o aš bandžiau atsakinėti kuo aiškiau, bet jutau, kad visa tai juos mažai domina. Po to juos iškvietė trumpai apklausai, kuri vyko budinčių kambaryje. Girdėjau, kaip jų paklausė, kur jie dirbo. Jie atsakė:

– Pas korėjietį, svogūnų plantacijose.

– Padorus žmogus pas korėjietį neis!

Jie tam prieštaravo.

Paskui išvedė iš kameros mane ir nuvedė į antrą aukštą.

Tardytojas buvo įprastai apsirengęs, kresnas, garbanotais šviesiais plaukais. Kalbėjo trūkčiojamai, griežtai. Manęs laukė eilinė apklausa. Per visą tą laiką man perdžiūvo burna, nemaloniai maudė skrandį. Po pirmų tradicinių klausimų ir atsakymų aš pasakiau, kad beveik parą negėriau. Jis pripylė stiklinę vandens, aš išgėriau. Paskui tęsėme pokalbį, bet aš nelabai atsimenu, apie ką. Jis vis grasino man, o aš stengiausi atsakinėti kaip galima ramiau. Juk tiek buvo apklausų!

 

Tardytojas koridoriais ir laiptais nuvedė mane dar kažkur. Ant vienų durų kabėjo lentelė, nurodanti priėmimo paskirstymo punkto viršininko kabinetą. Į jį mes ir užėjome. Viršininkas, kaip ir tardytojas, buvo be milicininko uniformos. Pamatęs mane, jis ėmė šaukti, ir taip garsiai, kad stiklai suskambėjo (neperdedu):

– Apkirpti! Nuskusti! Ir – į venerinių ligų ligoninę! – šaukė jis.

– Bet kaip taip galima? – pabandžiau prieštarauti, bet jo riksmas viską užgožė.

Kai jis valandėlei nutilo, pabandžiau ką nors pasakyti:

– Man jau atliko tyrimus, ir jūs galite įsitikinti, kad aš sveikas.

Bet buvo beprasmiška ką nors sakyti. Jis vėl ėmė šaukti ir visaip mane įžeidinti.

– Mėnesį pabūsi venerinių ligų ligoninėje, o po to dar mėnesį psichiatrinėje! – nenurimo viršininkas. Jis buvo siaubingai įsiutęs.

Taip, įvykiai pasisuko netikėta linkme. Galima suprasti, kad tokia perspektyva manęs visai nedžiugino. Greičiau netgi gąsdino. Nenorėjau, kad mane kirptų, bijojau pakliūti į tas ligonines, norėjau greičiau išsivaduoti ir išvykti. Punkto viršininko grasinimai buvo labai nemalonūs. Bet visa tai įvyko taip staiga ir taip susipynė, kad aš nepajėgiau pergyventi dėl kiekvienos nelaimės atskirai. Juo labiau tolau nuo asmeninių problemų, tuo darėsi lengviau. Ėmiau susitaikyti su visais tais nemalonumais. Bet svarbiausia, kad stiprėjo mano įsitikinimas, jog turiu stengtis gyventi sąžiningai, o kitkas neturi manęs jaudinti. O toks suvokimas leido dar ir dar kartą iškęsti tokias nemalonias situacijas.

Tardytojas vėl nusivedė mane į savo kabinetą ir tęsė apklausą. Paminėjau Dievą, ir tardytojas pasidomėjo, ar aš tikintis. Patvirtinau, o tai jį kažkodėl suglumino. Jis ėmė uždavinėti įvairius klausimus, lyg norėdamas įrodyti, kad aš sakau netiesą. Staiga jis su pasitenkinimu padarė atradimą:

– Taigi tu po kaklu kryželio nenešioji! Tu čia ką pasakoji!? – pasipiktino jis.

– Argi negirdėjot tokios liaudies patarlės: „Kuo didesnis kryžius – tuo mažesnis tikėjimas?” Norint gyventi su Dievu, visai nebūtina nešioti kryžių. Ne kiekvienas, pasikabinęs kryžių, yra tikintis.

Jam daug prikalbėjau, net Evangeliją citavau. Dabar suvokiu, kad mano padėtyje tiek daug kalbėti nevertėjo. Išėjo, kad barsčiau „perlus kiaulėms“. Ne, visai nenoriu pasakyti, kad tas tardytojas – ne žmogus. Bet jis pamiršdavo, kad yra žmogus, kai be paliovos ieškojo, kokius dar kaltinimus man pateikti. Galbūt kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis viskas klostytųsi kitaip. Ir netgi ne „galbūt“, o esu tuo įsitikinęs. Kai žmonės virsta kiaulėmis arba šunimis, visada reikia atminti, kad iš tikro jie ne tokie, reikia bandyti įžvelgti jų tikrąją dievišką esmę ir juos pamilti. Bet tuo metu, kai jie pasirengę tik mindyti ir draskyti, nereikia jiems duoti to, kas brangu. Nuo to jie taps tik dar aršesni. Manau, kad tada manyje meilės dar nebuvo, ir kalbėjau aš per daug. Tada aš dar nesupratau to.

– Štai kokie man pakliūva, – ištarė tardytojas.

Į kabinetą užėjo viršininkas.

– Na kaip? – paklausė jis.

– Na štai, sako, kad tikintis.

Tardytojas buvo aiškiai nusivylęs.

 

– Tikintis? – viršininkas kalbėjo labai garsiai, bet visgi tyliau nei prieš tai. – Tada dabar su tavimi nueisiu į cerkvę, ir jeigu tu man parodysi nors vieną tokį tikintį, kaip tu, tą pačią minutę paleisiu tave į visas keturias puses!

Bet, žinoma, daryti, ką pasakęs, jis nesiėmė, į cerkvę nesivedė, perdavęs tardytojui kažkokius popierius, pasakė, kad būtų griežtesnis, ir išėjo iš kabineto.

Iš http://az.lib.ru vertė Evaldas Balčiūnas