Automobilis sustojo prie aukštos baltos sienos su spygliuota viela. Mus privedė prie geležinių vartų. Tai buvo speciali venerinių ligų ligoninė. Taip, vadinasi, priėmimo-paskirstymo punkto viršininkas nejuokavo.

Už vartų mus pasitiko kelios sanitarės. Iš vieno korpuso išėjo gydytoja ir priekaištingai tarė tardytojui:

– Dar vienas! Tai pasityčiojimas iš žmonių – taip nukirpti!

Tardytojas kažką neaiškiai burbtelėjo.

Priimamajame reikėjo nusimesti kalėjimo drabužius ir apsivilkti ligoninės. Tuo pačiu užsirašė pavardę ir pasvėrė. Kilo šioks toks nerimas, kokius žmones čia sutiksiu, bet supratau, kad čia turi būti ir tie, kuriuos nuskuto priėmimo paskirstymo punkte ir kieno krepšius aš ten mačiau. Sveriamas girdėjau kalbas, kad „dar vieną hipį atvežė”, tai yra mane. Jaudindamasis laukiau susitikimo.

Ir štai duris atidarė. Kadangi buvo pietų metas, aš atsidūriau žmonių pilnoje valgykloje. Šalia, prie artimiausio staliuko, pamačiau plikai skustus žmones, kurie pakėlę rankas, sveikino mane. Aš atsisėdau prie jų už stalo. Tai buvo džiugus susitikimas, nors pasirodė, kad mes nepažįstami.

Iš karto prasidėjo klausinėjimai, pasakojimai apie tai, kas su jais buvo per tas tris dienas, įvairūs spėliojimai ir t.t. Vienas iš jų pasirodė maskvietis, kitas iš baškirų mieto Tuimazų, o trečias – iš Salavato. Mes iš karto radome bendrą kalbą. Kiekvienas iš jų, kaip ir aš, buvo sulaikytas kažkur gatvėje, nuvežtas į priėmimo-paskirstymo punktą, ten nukirptas ir atvežtas čia. Jie, atrodo, buvo ligoninėje jau antrą dieną. Kiek laiko mus ten laikys – kol kas nežinoma.

Užkandau. Pietūs baigėsi, ir viena iš sanitarių nuvedė parodyti palatą. Gavau antklodę ir patalynę. Visi mes buvome viename kambaryje. Tai buvo gerai.

Įstaiga, į kurią tokiu netikėtu būdu pakliuvau, skirta tiems venerinių ligų ligoniams, kurie vengia gydytis įprastoje ligoninėje, – tada juos patalpina į specializuotą, su grotomis ant langų ir spygliuota viela. Prižiūrėtojai čia su milicijos uniforma. Bet visgi čia geriau nei priėmimo paskirstymo punkte.

Mes sėdėjome ir dalinomės įspūdžiais. Maskviečiui, pasirodo, pakeliui jau teko dvylika dienų praleisti Melitopolio priėmimo-paskirstymo punkte. Prisiminėme bendrus pažįstamus, kurių, žinoma, pasirodė labai daug. Galvojome, kur dabar visi likę – tie, kas važiavo į Krymą?

O aplink palatoje girdėjosi tokie keiksmai, toks žodžių purvas! Atrodė, kad kai kurie negali ištarti frazės po kiekvieno švaraus žodžio neįterpę purvino, o kartais ir kelių iškart. Keiksmai tiesiog tvyrojo ore! Dažnai mums užduodavo įvairiausius klausimus – kas mes, už ką mus nukirpo, kas tokie hipiai, koks mūsų tikėjimas ir pan. Kartais iš mūsų juokėsi. Kai kurie į mus žiūrėjo piktai. Taip prabėgo laikas iki vakaro.

Kai pasigirdo kvietimas vakarieniauti, ir visi nuėjo į valgyklą, atsitiko štai kas. Kažkas uždavė man klausimą – dabar jau nepamenu, apie ką, galbūt apie hipius, galbūt apie religiją. Aš ėmiau atsakinėti. Visi apstojo mane, klausėsi ir uždavinėjo klausimus. Man tai buvo labai neįprasta – niekada vienu metu nesikalbėjau su tokiu žmonių skaičiumi – visu ligoninės skyriumi. Ankščiau buvau per daug nedrąsus, bet čia, po viso to, ką išgyvenau, pajutau savyje jėgą. Atsakinėdamas į klausimus, pasakojau, kodėl čia pakliuvau, kalbėjau apie hipius, kad hipiai pasisako prieš karą ir kad visi žmonės broliai.

Vėliau sužinojau, kad kažkas parašė skundą, jog aš valgykloje surengiau... mitingą.

Vakare, prieš miegą, mes vėl sėdėjome palatoje ir tyliai kalbėjomės. Labai ryškiai skyrėsi mūsų pokalbiai ir aplink sklindantys keiksmai. Kartais mes tyliai giedojome „Aleliuja“ arba kokią nors Johno Lennono melodiją, arba „Hare Krišna“ – prie mūsų kirptų galvų tai labai tiko.

Pastebėjęs, kad mes nesikeikiame ir laikomės kartu, kažkas pasakė:

– Žiūrėkite, čia sekta!

– O jis, – parodė į mane, – jų komisaras.

Bet apskritai viskas buvo ramu.

Ryte prasidėjo procedūros. Pirmiausia – tyrimai. Paskui ligoniams darė atitinkamas injekcijas, kai kam davė tabletes. Kaip nustebau, kai procedūriniame kabinete susiruošė ir man daryti injekciją!

– Kokie čia vaistai? Čia kažkokia klaida! Nuo ko mane gydyti, jeigu aš sveikas ir pakliuvau čia dėl nesusipratimo!

– Tie vaistai tyrimams, – atsakė medicinos sesutė.

– Suleisiu gonorėjos aktyviklio. Jeigu sergate paslėpta ligos forma, ji tuoj pat pasireikš.

Galima įsivaizduoti mano būklę nuo tokios žinios!

– Bet aš tokia liga nesegu ir negaliu sirgti! O nuo šitų injekcijų dar, ko gero, susirgsiu iš tikro, – prieštaravau aš.

Ėmė įrodinėti, kad taip būti negali, kad vaistus leidžia visiems, tad jeigu aš sveikas, tai nesusirgsiu. Ir visgi teko patikėti, kad bent sąmoningai užkrėsti mūsų nesiruošia.

Po poros valandų atėjo gydytoja, ir pakvietė mane užsiregistruoti. Gydytoja užvedė man ligos istoriją ir klausinėjo: pavardė, vardas, amžius, patekimo į ligoninę data... Aš pažiūrėjau į paskutinę skiltį – ten buvo atspausdinta: „Išrašymo/(mirties) data”.

Atsakinėdamas į klausimus, užsiminiau apie savo įsitikinimus, ir gydytoja labai nustebo, kad aš patekau į jų ligoninę. Priėmimo-paskirstymo punkto viršininko savivale piktinosi ir kiti medicinos darbuotojai. Bet gydytoja pasakė, kad dabar nieko pakeisti negali; jeigu tyrimų rezultatai nieko neparodys, manęs ligoninėje niekas nelaikys.

Paskui atėjo vyriausiasis gydytojas. Mes nuėjome pas jį. Jis pasakė tą patį – kad sveikų čia nelaikys, jei per kelias dienas viskas paaiškės.

 

{youtube}uYI377DO_uk{/youtube}

Gyvenimas ligoninėje ėjo sava vaga. Reikia pasakyti, kad joje buvo gana neblogai. Buvo palaikoma švara. Geru oru valandai ar dviem išvesdavo į lauką. Kiemas, tiesa, buvo aptvertas aukšta tvora su spygliuota viela, bet ten augo medžiai. Matėsi žydras dangus, saulė. Maitino gerai. Aš valgiau garnyrą, bet kartais buvo košė arba varškė. Atrodo, kartą per savaitę vedė į dušą. Ir išvis, kiek supratau, toje ligoninėje palyginus buvo tvarkinga. Kaip buvau girdėjęs iš pasakojimų, kai kuriose panašiose įstaigose dėjosi bala žino kas.

Patalpų šlavimui ir indų nuo stalų nurinkimui buvo sudaryta budėjimo eilė. Kartą grindis šlavė gal penkiasdešimties metų žmogus. Kai ėjau pro šalį, jis ėmė ant manęs rėkti. Kad pakartočiau jo kalbą, prireiktų daugybės daugtaškių. Esmė ta, kad jis mūsų neapkenčia. Atsimenu, tuo metu pasijutau nusikaltėliu.

Visgi ne visi jautė mums neapykantą. Dauguma buvo abejingi, šiek tiek pašaipūs. Bet kartais mus užkalbindavo, norėdami apie ką nors pasiginčyti. Štai ir mane pakvietė į vieną palatą ir ėmė klausinėti apie mano religines pažiūras. Savo erudicija išsiskyrė vienas studentas. Aš nusistebėjau jo žinių platumu.

– Na, kaip matai, – sakė jis. – Tik štai apie sifilį lyg šiol neturėjau supratimo.

Ir liūdnai atsiduso.

Pas tą studentą buvo kelios knygos, jis man davė paskaityti Omaro Chajamo „Rubajatus“.

Kitą dieną apie pietus pasklido gandas, kad atvedė dar vieną hipį. Mes nekantriai laukėme – kas jis galėtų būti? Durys atsidarė, ir įėjo taip pat apkirptas geras mano pažįstamas iš Leningrado. Susitikimas buvo labai džiaugsmingas. O susipažinome mes tą pavasarį Taline, ant kalnelio, kada kalbėjau, kad nereikia į pyktį atsakyti pykčiu, bet geriau priešingai – meile. Leningradiečiui tai pasirodė artima, ir jis įsiterpė į pokalbį. Taip mes ir susipažinome. Dabar jis pasakojo, kaip pakliuvo į priėmimo-paskirstymo punktą, kaip jį kirpo Iljinišna, kaip pakvietė kalinę ir lygiai taip pat paklausė, ar ji mato utėles.

– Ir tada, įsivaizduoji, kampe pamačiau tavo krepšį – tą patį, su kuriuo tu buvai Taline, – ir iš karto supratau, kad tu kažkur čia, – sakė jis.

Taigi mūsų jau buvo penketas. Pasidarė netgi linksma: mums neleido susitikti prie jūros, bet mes susitikome čia, ligoninėje. Prisiminėme Taliną, draugus, su kuriais leidome laiką, kalnelį, Nigulistę... Tas kelias pavasario dienas Taline aš iki pat šiol prisimenu su didele meile.

Vakarop mes vėl kažką niūniavome. Apie daug ką kalbėjome, bet dabar jau nebegaliu perteikti tų pokalbių – vis dėlto praėjo nemažai laiko. Įsiminė man štai kas. Kalbėjome apie autostopą. Sakėme, kad vairuotojas ne visada veža veltui, kad kai kurie ima keleivius tikėdamiesi uždirbti, ir tai labai paplitę kai kuriuose rajonuose. Todėl geriau iš karto, prieš įsėdant automobilin, išsiaiškinti tą klausimą, kad vėliau netektų atsidurti nepatogioje padėtyje, nuvilti vairuotojo ir taip sukelti jam negerų emocijų. Geriau iš karto paklausti, ir tada, jeigu vairuotojas pasiryžęs vežti tiesiog taip, o ne už rublius, ir santykiai keičiasi, tampa žmoniškesni. Mes turime būti jiems dėkingi už gerumą. Gerai pagalvojus, kiek daug mes to gerumo gauname! Mes neturėtume apsiriboti prekeivių principu „Tu man, aš tau“, turėtume būti pasirengę padėti bet kuriam žmogui, kiekvienam atsilyginti geru, nesirūpinant, ar jis atsakys tuo pačiu. Tokias išvadas mes tada padarėme. Bent jau pokalbiuose!

Dažniau nei kiti mūsų klausėsi vienas vaikinukas ir galų gale labai nevykusiai bei juokingai paprašė: „Užrašykite ir mane į hipius“.

Teko aiškinti, kad į „hipius“ niekas neužrašo, kad tai ne organizacija, o gyvenimo būdas. Čia nereikia būtinai įsisprausti į kokius nors rėmus. Tiesiog kai kuriems žmonėms įsipyko nusistovėjusios gyvenimo vertybės – amžinas karjerizmas, daiktų, pinigų vaikymasis, – kada žmogus tampa vis didėjančių poreikių vergu ir vargsta savo pančiuose diena iš dienos, metai iš metų, pamišdamas, kad jis ne robotas. Kai kurie atsiminė ir sustojo. Jie aplink pamatė gėles ir medžius, dangų ir saulę virš savęs bei meilę savyje. Džiugus tai buvo atradimas. Bet likimai skirtingi... Daugeliui žmonių tai liko visai nesuprantama. O tai, kas nesuprantama, – gąsdina.

 Tam vaikinukui visa tai irgi buvo mažai suprantama, nors jis ir rodė susidomėjimą. Kai mes susilaukdavome eilinės pašaipų bangos, jis pasitraukdavo nuo mūsų.

Kartą vaikštinėjant po kiemą mus saugojo vienas jaunas milicininkas. Jo žvilgsnis buvo šviesus, dar nesugadintas, tuo jis išsiskyrė iš kitų prižiūrėtojų. Priėjau prie jo ir užkalbinau. Atrodo, paklausiau, ar patinka jam toks darbas. Milicininkas, kiek varžydamasis, atsakinėjo. Kadangi tomis dienomis skyriuje buvo daug kalbų apie hipius, tai mes ėmėm kalbėti šia tema.

Paklausiau, ką jis žino apie hipius ir ar asmeniškai turi kokių nors priekaištų hipiams. Jis pasakė, kad visai nieko nežino. Tada aš šiek tiek pasidalinau su juo savo pažiūromis: ir apie hipius, ir apie gyvenimo prasmę, ir apie tai, kad visi žmonės – broliai. Matėsi, kad žmogus klausosi susidomėjęs, bet kai paklausiau, kaip jis į visa tai žiūri, jis iš karto užsisklendė, sumišo ir nežinojo ką atsakyti. Kažkas, buvęs šalia, pasakė:

– Jiems draudžiama apie tai kalbėti.

– Draugas pasakė teisingai, – kaltai patvirtino milicininkas.

Man buvo gaila jo. Ar išsaugos jis savo paprastumą? Ar taps tokiu, kaip ir kiti prižiūrėtojai? Nors ir tuos kitus galima suprasti: jie priprato kiekviename žmoguje matyti niekšą, nusikaltėlį, ir nuo to žvilgsnis suakmenėja, darosi niekinamas, nenumaldomas. Juo labiau jie nusipelno gailesčio, juk jie nuo savęs nuslėpė šitiek džiaugsmo ir gyvena šitokiose tamsybėse!

Praėjo kelios dienos. Kartą atėjo fotografas ir visus nufotografavo atitinkamiems dosje. Turėjo išeiti keista nuotrauka, vienintelė tokia: priėmimo-paskirstymo punkte mane fotografavo su iškarpytais kuokštais, o čia buvau jau visai nukirptas.

Per tą laiką į ligoninę buvo guldomi nauji žmonės. Atrodo, trys ar keturi. Atvedė vaikiną su didele mėlyne paakyje. Vaikinas buvo labai niūrus ir visą laiką stengėsi miegoti. Kitą dieną aš priėjau prie jo ir paklausiau, ar ne iš priėmimo-paskirstymo punkto jį čia patalpino. Jis atsakė:

– Tai ką, tave ten mušė?

– Chemikas! Chemikas aš! – griežtai atsakė jis, leisdamas suprasti, kad tęsti pokalbio nenori.

„Chemikas“ reiškė, kad jis teismo sprendimu buvo pasiųstas sunkiesiems darbams, bet su santykinai laisvu režimu. Išeina, kad tas vaikinas savavališkai paliko speckomendatūrą ir kažkur pakliuvo. Dabar jis stengėsi miegoti, kad pamirštų, kas jo laukia. O iš priėmimo-paskirstymo punkto jį čia nukreipė, kad ištirtų.

Kokių tik žmonių ten nebuvo! Bet visi aplink susikalbėjo viena keiksmų kalba. Atrodė, žmonės lenktyniauja, kam pavyks įterpti į savo kalbą daugiau purvinų žodžių.

Tylų rytą mes penkiese sėdėjome ir tyliai kalbėjomės. Kai kurie klausėsi, tyliai uždavinėjo mums klausimus. Taip dažnai būdavo. Staiga įėjo žmogus, tas pats, kuris pyko ant manęs per budėjimą, ėmė rėkti ant mūsų ir pravardžiuotis. Kažkodėl jis laikė mus neišsilavinusiais niekšais. Toks įspūdis jam turbūt susidarė iš tų keistų gandų, kokie buvo paplitę apie hipius. Beje, jo kalba buvo kupina keiksmažodžių.

– Kodėl jūs ant mūsų taip pykstate? – jo paklausiau.

Skaudu buvo matyti, kad dėl nežinojimo ir dėl nesupratimo žmogus taip neapkenčia.

– Argi kas nors iš mūsų padarė jums ką nors pikta? Pakalbėkime ramiai ir jūs paaiškinkite, koks reikalas, kas būtent jums nepatinka.

Mes pasitraukėme į šalį ir tęsėme pokalbį dviese. Jis sakė, kad mes kvaili ir taip toliau. Aš gi savo ruožtu stengiausi įtikinti jį ir įrodyti, kad mes ne tokie pabaisos, kaip jis įsivaizduoja.

– Ar tu žinai kas aš? – paklausė jis staiga. – Na, eime, aš tau įrodysiu.

Jis nuvedė mane į savo palatą ir ištraukė kažkokį segtuvą. Jame buvo įvairių mokyklų baigimo pažymėjimai. Jų buvo labai daug. Tik buvo neaišku, kam jis visa tai laiko ligoninėje. Kiekvieną pažymėjimą jis atversdavo, rodė man ir gyrė save kaip labai protingą, kvalifikuotą specialistą. Aš pagyriau jo gabumus. Kurį laiką mes tęsėme pokalbį. Matėsi, kad jis jau ne taip įsitikinęs, kad mes – viso, kas blogiausia, įsikūnijimas; matėsi, kad jis jau abejoja.

Kai ėmėme kalbėti apie išvaizdą, jis, tikriausiai prisiminęs Čechovo žodžius, pasakė, kad žmoguje viskas turi būti gražu –įskaitant ir drabužius. Tai sakydamas, jis vartojo daugybę keiksmų. Tada pasakiau:

– Betgi ir žmogaus kalba turi būti graži. Kaip manote?

Nuo to karto jis neberėkė ant mūsų ir, atrodo, apskritai mažiau barėsi. Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu į piktą atsakyti ne piktu, o elgtis geruoju.

Iš http://az.lib.ru vertė Evaldas Balčiūnas