1956-ųjų spalį ir lapkritį Vengrijoje įvyko galingiausias antitotalitarinis sukilimas iš visų tų, kurie vyko Rytų bloke iki 1989-ųjų. 1956 spalio 23-ąją Budapešte įvyko demonstracija, kurioje dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių. Demonstracija peraugo į liaudies sukilimą. Netrukus maištas išplito po visą šalį.
Sukilime dalyvavo platūs Vengrijos gyventojų sluoksniai, o pirmiausia – darbininkų klasė. Vengras slapyvardžiu Pannonikus ultrakairiame prancūzų žurnale „Socializmas ir barbarystė“ rašė: „Jauni 18-30 metų darbininkai įmonėse buvo aktyviausias revoliucinis elementas. Jie kur kas mažiau nei kiti rėmė siaubingą slopinimą, prievartos ir teroro atmosferą, kuri viešpatavo įmonėse...“ Miestuose ir įmonėse steigėsi nauji valdžios organai – revoliuciniai ir nacionaliniai komitetai bei darbininkų tarybos. Vengrų dirbantieji nepamiršo privatininkų kapitalizmo ir nenorėjo senos tvarkos sugrįžimo. Antikomunistai, susitelkę apie kardinolą Midsentį, buvo mažumoje ir nesiryžo atvirai reikšti savo revanšistinių siekių.
Į Budapeštą įžengė sovietų armija. Mieste prasidėjo gatvių mūšiai. Budapešto įmonėse susikūrė darbininkų komitetai, perėmę įmonių kontrolę. Kelioms dienoms kariuomenė pasitraukė iš miesto. Visgi lapkričio 4 dieną sovietų armija užgrobė Vengrijos sostinę ir valdžion pasodino prosovietinę vyriausybę, vadovaujamą J. Kadaro.
Tačiau Vengrijos revoliucijos istorija tuo nesibaigė. Lapkričio 14-ąją buvo įkurta Centrinė Didžiojo Budapešto darbininkų taryba, kuri sutelkė praktiškai visų miesto įmonių delegatus ir kitų miestų atstovus. Darbininkų tarybos buvo sugalvotos kaip tikrai demokratiškos institucijos. „Vengrų dirbantiesiems ir jų delegatams svarbiausias tarybų aspektas buvo jų demokratiškas funkcionavimas. Tarp delegatų ir visos darbininkų klasės buvo palaikomi glaudūs ryšiai. Delegatai buvo renkami tik darbininkų reikalavimams įgyvendinti. Galima pažymėti, kad darbininkai dažnai perrinkdavo delegatus, kurie pažeisdavo savo mandatą. Darbininkai nemėgo delegatų, kurie pasiskirdavo sau per didelius įgaliojimus“, – pastebėjo įvykių liudininkas Billas Lomaxas. Svetimšalių okupacijos sąlygomis darbininkai pajėgė organizuoti visuotinį streiką.
Karinė SSRS biurokratijos pergalė virto žiauriu pralaimėjimu ideologinėje kovoje. „Vengrų revoliucija sugriauna didžiausią visoje istorijoje melą – biurokratinio režimo vaizdavimą socialistiniu, be to, griauna jį ne teorinėmis diskusijomis, o ginkluoto sukilimo ugnimi“, – žurnale „Socializmas ir barbarybė“ rašė antiautoritarinis marksistas Kornelijus Kastoriadis. „Marksizmo, socializmo ir proletarinės revoliucijos vėliavos uzurpavimas iš totalitarinių išnaudotojų pusės nuo šiol plačiosioms dirbančiųjų masėms atrodo kaip nepakenčiamas įžeidimas. Net mažiausiai informuotiems tapo aišku, kad stalinistai yra tokie pat darbininkų klasės atstovai, kaip prižiūrėtojai katorgininkams“.
Žinoma, yra už ką kritikuoti Vengrijos darbininkų tarybas. Pavyzdžiui, jos pasisakė už valdžios padalijimą tarp tarybų, vyriausybės ir parlamento, tad tokia dvivaldystė neišvengiamai būtų pasibaigusi nauju susidūrimu. Vengrų sukilėlių nacionalizmas buvo reakcija į sovietų imperijos valdžią, primetusią Vengrijos žmonėms stalinistinį režimą, kita vertus,, daugelis didžiųjų revoliucijų, pradedant Reformacijos epocha XVI amžiuje, praėjo kelią nuo nacionalinio išsivadavimo judėjimo iki pasaulinės revoliucijos idėjos. Jeigu darytume prielaidą, kad antibiurokratinė Vengrijos darbininkų tarybų revoliucija būtų išplitusi po kitas Rytų Europos šalis, o paskui ir Sovietų Sąjungoje bei Vakarų šalyse, tai visos vengrų nacionalistų viltys apie grįžimą prie senosios santvarkos būtų išnykusios kaip purvina bala, pūstelėjus pavasario vėjui.
1956-ų Vengrijos įvykiai – tai savotiškas lakmuso popierėlis, leidžiantis nustatyti pašnekovo politines pozicijas. Sovietų propaganda paskelbė tuos įvykius fašistiniu maištu, ir daugelis sovietinio pavyzdžio „realaus socializmo“ šalininkų iki pat šiol tebegina šią versiją. Antikomunistų nuomone, vengrai bandė restauruoti buržuazinę demokratiją. Daugeliui šiuolaikinių nacionalpatriotų – tai antirusiškas, nacionalistinis nepaklusnių vasalų maištas.
Šiuolaikinėje Vengrijoje 1956-ųjų įvykiai yra pateikiami tik kaip nacionalinis išsilaisvinimo sukilimas, čia linkstama neprisiminti apie sukilėlių bandymus įtvirtinti tikrą darbininkų tarybų valdžią. Tik nedaugelis šiandien prisimena Vengrijos darbininkų tarybas. Atsiminti, kad vengrų sukilimas buvo nukreiptas prieš SSRS ir partinius biurokratus, o ne prieš socialistinius idealus, nenaudinga nei sovietinio totalitarizmo idėjų paveldėtojams, nei kapitalizmo gynėjams.
Galima paklausti, ar verta šiandien prisiminti antiautoritarinio pasipriešinimo Rytų Europoje patirtį, jei jo rezultatu tapo tik perėjimas nuo biurokratinio kapitalizmo (su tam tikromis socialinėmis garantijomis) prie barbariško privatininkų kapitalizmo ir perėjimas nuo netikro imperinio „internacionalizmo“ prie buržuazinio visų atspalvių nacionalizmo?
Revoliucionierius Victoras Serge rašė, kad nors 1917 m. Rusijos revoliucija užaugino totalitarizmo želmenis, bet joje augo daug kitokių ūglių. 1956-ųjų Vengrijos revoliucijoje, lenkų „Solidarume“, sovietinių disidentų judėjime lygiai taip pat suvešėjo privatininkų kapitalizmo restauracijos ir kultūrinės degradacijos želmenys. Bandymai biurokratiniam „realiam socializmui“ priešpastatyti dirbančiųjų savivaldos idėjas buvo nesėkmingi. Tad ar mums šiandien reikalinga prisiminti tuos nevykusius bandymus?
Vienas iš mūsų laikų paradoksų, kad nusivylimas kapitalizmo restauracijos rezultatais tik sustiprina esamą santvarką. Mes vadovaujamės išankstine nuostata, kad bet koks bandymas pakeisti šį pasaulį neduos nieko gero ir tik atves į valdžią naujus parazitus. Tai įvyko 1917-aisiais, tai pasikartojo 1991-aisiais, nieko kito nebus ir būti negali.
Kad atsikratytume šito „bejėgiškumo sindromo“, verta prisiminti, kad revoliucinė epocha – tai laikas, kada „viskas įmanoma“, kada žmonės patys kuria šalies likimą, o ne deda kryželį rinkiminiame biuletenyje šalia vienos iš jam pasiūlytų partijų. Bandymai sukurti visuomenę be klasių ir žmogaus išnaudojimo, remiantis pačių dirbančiųjų sukurtomis tarybomis ir gamyklų komitetais, o ne partine diktatūra, nebuvo sėkmingi. Bet darbininkų tarybų pralaimėjimas 1956 m. Vengrijoje, kaip ir 1936-1937 m. Ispanijoje, nebuvo gėdingas.
Nėra gėdinga pralaimėti nelygią kovą. Prisiminimai apie paternalistinę sovietų valstybę, kurią sunaikino patys valdantieji sluoksniai abejingai stebint dirbantiesiems, nepajėgia įkvėpti žmonių kovai prieš kapitalizmą. Ar ne laikas prisiminti 1956 m. Vengrijos darbininkų tarybų, Rusijos 1905 m. ir 1917 m., Ispanijos 1936-1937 m. patirtį ir nebelaukti, kol pasirodys „kieti vyrukai“ ir už mus imsis spręsti mūsų pačių problemas?
Iš http://andron-s.livejournal.com vertė E.B.
