Menininkai, istorikai, kartkartėmis – ir spauda vis pasiduoda Adolfo Hitlerio asmenybės analizavimui ir tiražavimui. Šio istorinio asmens mįslės nepavyko įminti nė atidžiausiems biografams, sociologams ir istorikams: kaip nutiko, kad visuomenėje buvo tiek mažai pasipriešinimo, žiūrint atgal, sunkiai suvokiamiems nusikaltimams?
Europos istoriją supurčiusio diktatoriaus įvaizdis jau kurį laiką yra tapęs popkultūros dalimi, labiausiai atpažįstama iš į šoną nušukuotų plaukų ir trumpų ūsų panosėje. Plaukai ir ūsai lipdyti ant kūdikių, šiuolaikinių politikų portretų, net ant kelio ženklų. Nauja Berlyne esančio Vokietijos istorijos muziejaus paroda klausia: ar tikrai Hitlerio asmenybė yra kraupiausių nusikaltimų žmoniškumui epicentras? O mums vertėtų paklausti: ką naudinga mūsų lietuviškam kontekstui galime išmokti iš šio „Hitlerio koncentrato“?
Atidaryti specialią parodą apie Hitlerį – drąsos reikalaujantis žingsnis šiuolaikinėje Vokietijoje. Vien todėl, kad, reklamuojant parodą, fiurerio vardas turėjo sugrįžti į plakatus, kabančius viešosiose erdvėse. Net šiokiadienio rytą prie įėjimo nusidriekia eilė, o vien per pirmąją savaitę parodą apžiūrėjo 10 tūkst. lankytojų. Paroda nesistengia aprašuose pristatyti eksponatus sausai ir neutraliai: iš būdvardžių ir įvairių terminų (pvz., „klika“) pasirinkimo jaučiamas pasišlykštėjimas nacių režimu, tačiau jis pateikiamas niekuo nesistebint.
Aptariamas Hitlerio, jo propagandos darbuotojų ir viso režimo santykis su moderniomis technologijomis, sistemingas ir kūrybingas jų naudojimas. Pabrėžiama, kad Hitlerio asmenybė nebuvo niekuo ypatinga ir geniali, kad vien asmenybės jėga būtų galima sukurti tokį režimą, paremtą besąlygišku fiurerio kultu. Tačiau kartu atsisakoma viską sutraukti į laikotarpio socioekonomines aplinkybes.
Tokia pagunda gali nesunkiai kilti. Paroda surengta kartu su dviem kitomis: viena pasakoja apie Vokietijos XX a. istoriją po Pirmojo pasaulinio karo, kita – apie nacionalinės vienybės kūrimą po 1990 m. Veimaro respublikos kontekste, kaip prisimename iš istorijos pamokų, radikalioms idėjoms sklisti buvo itin palanki terpė. Reparacijos, drenavusios šlubuojančią ekonomiką, dviejų Lietuvų dydžio sugrįžusių, dažnai suluošintų, Pirmojo pasaulinio karo veteranų ir belaisvių būrys, badas ir deficitai, netikrumas ir visokeriopas pažeminimas yra tik dalis paveikslo. Masinė gamyba, masinė žiniasklaida ir masinės idėjos kūrė sąlygas masinei visuomenei ir gyvenimo standartizacijai. Ne tik nacionalistinės, bet ir kairiosios jėgos mėgo uniformas, raiščius ant žasto ir emociškai paveikius plakatus.
Kaip rašė ir Hannah Arendt, Zygmuntas Baumanas bei kiti klasikai, nacizmas buvo iš pašaknų itin moderni ideologija. Lėktuvai nesuteikė galimybių fiureriui rėžti kalbas skirtinguose miestuose tą pačią dieną, o nusipirkusi laikraštį „Voelkischer Beobachter“, partija turėjo ištikimą „geltonosios“ spaudos kanalą. Buvo transliuojamos specialios radijo programos, gaminami ženkliukai, baldai, įvairūs masinio vartojimo daiktai su nacių simbolika.
Tačiau į socialines aplinkybes negalima redukuoti stebėtino visuomenės abejingumo kylančiai grėsmei, kaip pripažįsta ir parodos organizatoriai. Nacionalistams pavyko atkurti tikslų to meto visuomenės atspindį, įtikusį visiems. Nors NSDP rinkiminė bazė buvo darbininkai, aistringa Hitlerio retorika užkariavo ir „aukštosios visuomenės“, turtingų rėmėjų, nuobodžiaujančių verslininkų žmonų simpatijas.
{youtube}eaDSOEmhlGY{/youtube}
Iki šių dienų nacionalistinių judėjimų talentas ir sėkmės sąlyga – gebėjimas sukomplektuoti savo visuomenių baimes, jas supakuoti ir paruošti masiniam vartojimui. Todėl, lyg Hitlerio ūsai ant apvalaus kelio ženklo, darantys objektą atpažįstamą labiau kaip Hitlerį nei kaip kelio ženklą, ne tiek ideologinis turinys, kiek pats politinės įtampos kūrimo metodas yra nacių veiklos vizitinė kortelė.
Kaip tik todėl nacizmo ideologija tampa aktualiu ir naudingu įrankiu serbų radikalams, jaučiantiems nuoskaudas dėl NATO bombardavimų atneštos destrukcijos – pamirštant, kad nacių kolaborantai negailestingai naikino serbus ir jiems nenumatė šiltos vietos savo pasaulio vizijoje (apie tai rašoma ankstesniame „Atgimimo“ numeryje). Taip pat nacių pasveikinimai ir svaičiojimai apie arijų pranašumą patraukia nacionalistiškai nusiteikusius lietuvius, nors jų protėvius vokiečių naciai laikė antrarūšiais.
Ne charizmatiška asmenybė ir ne specifinės laikmečio sąlygos, o stebėtinas lankstumas randant būdus „priklijuoti Hitlerio ūsus“ prie visuomenės einamųjų reikalų ir paranojų užtikrina nacistinės ideologijos tęstinumą. Ir tampa nesvarbu, kad pasaulis turėjo jau būti pasimokęs iš istorinių klaidų.
Specialiai „Atgimimui” iš Berlyno – Daiva Repečkaitė